Asmenybės ugdymo centras “Vienaragis“ buvo pasikvietęs mus pasisvečiuoti savo puoselėjamoje sodyboje “Žaliasis prieglobstis“. Po seminaro “Vienaragis“ savo naujienlaiškyje išplatino interviu su Sauliumi Jasioniu, kurį čia perspausdiname.
Ar galėtum trumpai pristatyti gamtinę žemdirbystę?
Gamtinė žemdirbystė, arba tiksliau – natūrinis ūkininkavimas, tai toks ūkininkavimo būdas, kai vadovaujamasi natūraliais gamtiniais procesais ir visiškai nesinaudojama dirbtinėmis priemonėmis: trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis, žemės dirbimu ir pan.
Kokiomis aplinkybėmis ir prieš kiek laiko pradėjai domėtis gamtine žemdirbyste?
Žemdirbyste domėjausi visada, nuo mažens, o gamtinėmis technologijomis rimtai susidomėjau maždaug prieš 7 metus. Auginau “sudėtingus“ laukinius augalus ir reikėjo pačiam atrasti auginimo technologijas, nes jokios informacijos nebuvo. Teko atsigręžti į Gamtą ir mokytis iš jos. Gamtiniais principais daržininkystėje paskatino domėtis N.Kurdiumovo knygos. Toks buvo startas, o po to procesas įsibėgėjo ir… jokių knygų skaityti nebereikėjo.
Iš ko mokeisi gamtinės žemdirbystės?
Bendravau (ir iki šiol bendrauju) su keletu šios srities sodininkų, bet tikrasis mokytojas – aplinka. Miškas, augalai, gyvūnai, jų tarpusavio ryšių stebėjimas, taip pat ir žmonių santykių stebėjimas – šis būdas visiems prieinamas, o dėsniai čia veikia tie patys.
Kuo sužavėjo ši veiklos sritis?
Pirmiausia – tai neribotos galimybės augalininkystei. Aukščiausia kokybė, švari aplinka, dideli derliai, nuolatinė kūryba. Ir žmonės, užsiimantys gamtine žemdirbyste – visiškai kitokie…
Kuo skiriasi Tavo supratimas apie gamtinę žemdirbystę nuo tų žmonių, iš kurių apie šį metodą sužinojai, taip pat kitų panašių mokyklų?
Kad net negaliu pasakyti, iš ko sužinojau. Buvo ir B.Mollisonas, ir M.Fukuoka, ir Z.Holceris, dar visokių… Skiriasi daug kuo. Manęs nežavi fantastiški derliai ir dideli pelnai, man patinka tai, kas labai gera. O gero būna mažai. Labiau mėgstu “auklėti“ laukines kultūras, neužsiimu “ezoterika“, kiekvienas žingsnis turi būti pagrįstas realiais stebėjimais, o ne kažkokiomis teorijomis. Didelį dėmesį skiriu augalų mitybos pilnavertiškumui, simbiotiniams ryšiams, aukščiausios kokybės, o ne kilogramų kūrimui. Taip pat nemanau, kad dabartiniai pomologijos (kultūrinių veislių kūrimo) pasiekimai yra kažko verti. Manau, kad kurdami naujas veisles mes tolstame nuo tikrosios gamtinės kokybės ir taip nuskriaudžiame pirmiausia save. Taip pat nuskriaudžiam save kurdami kultūrinius sodus, kuriuose griežtais būdais reguliuojame augmenijos ir gyvūnijos rūšinę sudėtį. Mano būdas – labai lankstus, draugiškas aplinkai, šiuo būdu kuriamuose soduose neišnyksta nė viena gyvūnų ar augalų rūšis, jų dar padaugėja. Tai yra geras kriterijus: jei natūralioje ekosistemoje įkurtame sode ar darže biologinė įvairovė sumažėjo – bloga žemdirbystė, jei padidėjo – gera. Mano atstovaujamoje “mokykloje“ nėra augalų ligų, nėra profilaktikos. Nėra ir piktžolių ar kenkėjų: mes suprantam “piktžolių“ ir “kenkėjų“ paskirtį bei teikiamą naudą, todėl labai atsargiai su jais elgiamės.
Kokie Tavo pagrindiniai tikslai skleidžiant gamtinę žemdirbystę kitiems?
Tokio tikslo, kad apie tai sužinotų visi – nėra. Tai nerealu – iki to reikia priaugti – žmonės turi patys pajusti, kad atėjo laikas keisti požiūrį į Žemę. Aš tik noriu, kad žinios pasiektų tuos, kurie jau kelyje, kad jiems būtų paprasčiau ir nereikėtų kartoti tų pačių klaidų. Gamtinė žemdirbystė – tik tarpinė stotelė, tik pereinamasis laikotarpis kelyje į harmoningą gyvenimą ir natūralią, sveiką mitybą… Bet jis reikalingas
Kaip žmonės sutinka šią naują žemdirbystės kryptį?
Sutinka palankiai. Man pasitaiko tik tie, kurie sutinka palankiai. Kas pabando – niekada negrįš atgal. Nesulyginama kokybė, galima gauti fantastiškus derlius, maloni veikla – kas to nenori? Skeptikų, aišku, yra, bet aš jų dar nesutikau.
Saulių Jasionį kalbino Ernesta Burgess
Gamtinė žemdirbystė 
Parašykite komentarą