Žurnalas “Green’as“: Ar įmanoma žemdirbystė XXI amžiuje?


Praėjusiame „Green‘o“ numeryje (Nr. 3) pristatę straipsnį apie permakultūrinį ūkininkavimą, tęsiame temą supažindindami su lietuvišku šio ūkininkavimo atitikmeniu – gamtine žemdirbyste. Naują rubriką pristato
www.gerazemdirbyste.lt

Įsivaizduokite kaimo vietovę. Tolumoje matosi apgriuvę kolūkio pastatai, metalinis vandens bokštas, bliauna gyvuliai, o čia – išverstos vagos, suarti laukai, dalis jų apžėlę piktžolėmis, kurias iš visų jėgų bando aparti burzgiantis mėlynas traktorius. Iki melioracijos griovio jau netoli, ir dar kartą garsiai suriaumojęs ir išmetęs į orą kamuolį juodų dūmų, mechanizmas sustoja. Atsidaro durelės, kyšteli juodas purvinas botas, pasikuitęs iš traktoriaus iššoka pusnuogis rubuilis traktorininkas. Jo rankose žurnalas „Green’as“. Atsisėda ant molio kupsto, atsiverčia ir įdėmiai skaito straipsnį apie efektyviausią jaurinių dirvožemių įdirbimą lengvomis ariamosiomis mašinomis. Kažką suvokęs nusišypso, įsideda žurnalą atgal į maišelį, kad nesuterliotų, lipa į traktorių ir pradeda arti lauką iš naujo: priešinga kryptimi nei buvo suaręs. Sakysite: „To negali būti! Tokie žmonės „Green’o“ neskaitys kaip arimo instrukcijos“. Tad kodėl mes rašome apie žemdirbystę? Juk esame išsilavinę, suprantame, kas yra mokslo progresas, einame į universitetus, į stiklinius pastatus, kompiuteris tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o žemagrindžiai kabrioletai kaimo keliukais nevažinėja, jiems reikia lygaus asfalto. Apskritai, žemdirbystė skirta runkeliams, o ne žmonėms. Tad kodėl kalbame apie ją? Ar įmanoma su XXI amžiaus žmogumi šnekėti apie bulves ir burokus ne iš fenomenologinės ir hermeneutinės perspektyvos, o paprastai, kaip apie augalus, kurie iš tikrųjų auga žemėje, iš ten išimami ir juos tikrai galima valgyti? Mes manome, kad galima. Tik ta žemdirbystė turi būti visai kitokia.

Protingas ne augalus augina, o žemę po jais

Gamtinės  žemdirbystės kartais nesinori nė žemdirbyste vadinti. Vien jau dėl to, kad tai greičiau malonumas, o ne sunkus darbas. O ir tiesiogine prasme šis ūkininkavimo būdas nieko bendro su žemės dirbimu neturi: čia neariama, nekasama, nepurenama ir kitaip žemė nedirbama. Rusai turi gerą pavadinimą – „земледелие“ – „žemės darymas“, žemės auginimas, galbūt lietuviškai galima būtų sakyti „dirvokūra“. Anglakalbiai turi gerą žodį „permakultūra“, kuriame taip pat nėra jokių užuominų į žemės dirbimą.

Mes vengsime žodžio „permakultūra“, nes lietuvio ausiai nei „perma“, nei „kultūra“ nenusako tų dalykų, kuriems yra skirti. Žodžiai „gamtinė žemdirbystė“ labai taikliai nurodo, apie ką eis kalba. Be to, juk permakultūra yra platus terminas. Jis taikomas ir statybos, dizaino, energetikos, gyvenimo būdo, net vaikų auklėjimo ir kitų socialinių reiškinių sferose. Čia mes kalbėsime tik apie vieną permakultūros dalį – žemdirbystę.

Kvepianti žemdirbystė

Paprastai žemdirbystė  asocijuojasi su sunkiu darbu, prakaito, mėšlo, pesticidų dvoku, piktžolių ravėjimu, su nešvariais drabužiais ir visais kitais kaimietiškais (ne)privalumais. Neišsigąskite. Į kaimą nekviečiame. Ūkininkausime čia, mieste, galbūt užmiesčio sodybose, gamtoje ir svarbiausia – su aukštakulniais ir kaklaraiščiais!

Gamtinės  žemdirbystės teritorijoje visur švaru. Nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai numulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika, ant kurios atsistojus nė batų nesusipurvinsi. Tarp lysvių galima palikti veją, trumpą žolytę ar medinius, akmeninius takelius iškloti. Po tokius plotelius ir basomis galima pasivaikščioti.

Piktžolių  čia nėra. Visos žolės geros. O jei kuri „supiktybėja“, tai galim ją žirklutėmis nukirpti. Augalų daug, visa įvairovės puokštė, visi pakaitomis žydi, akis vilioja ir nosį kutena.

Kvepia čia kaip gamtoje. Ar kada jautėt gamtoje blogą kvapą? Ne. Lapai, drėgmė, upokšnis, žolynų vėsa – ūksmės kvapas; spygliai, samanos, kerpės – sauso miško kvapas; pievoje – žolynų ir vėjo kvapas. Optimaliausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas. Kvepia grybukais.

Ūkininkauti tokioje aplinkoje ir pačiam malonu, ir miesto kaimynai nesiskųs, kad pomidorus augindami, urbanistinį vaizdą gadinat. Daržas gali būti modernus ir derėti prie šiuolaikinės architektūros.

Ne tik maistas, bet ir vaistas

Chemizuoto ūkio produktų privengiam dėl galimų kenksmingų medžiagų. Tokius produktus reikėtų atiduoti savo priešui. Ekologiškus vertiname jau vien už tai, kad nuodų juose nėra. Jie švarūs. Tokiais jau galima, kaip sakoma patarlėje, vaišinti draugus. O gamtinės žemdirbystės produktus geriausia pasilikti sau – juose žvaigždynai jau žinomų ir dar neatrastų vitaminų bei puokštės kitų bioaktyvių medžiagų.

Čia atsiskleidžia dar vienas savotiškas gamtinės žemdirbystės aspektas. Ji labiau skirta asmeniniams poreikiams. Pramoninis variantas čia sunkiai įmanomas. Gamtinėje žemdirbystėje vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Kadangi pramoniniu būdu gamtinės žemdirbystės produktų neužauginsi, tai niekas jų ir nevežioja į kitus žemynus ir, dažniausia, augina ir vartoja vietoje. Taip ne tik išvengiama bereikalingų maisto mylių (ekologija), bet ir išsaugomas maisto šviežumas. Juk uogose vitaminų katastrofiškai sumažėja jau po 15 minučių, vaisiuose jie išlieka kiek ilgiau – gal valandą, kai kuriose daržovėse gal dar ilgiau, tačiau ne tiek ilgai, kad išsilaikytų prekybiniame tinkle. Parduotuvėse šviežių produktų, deja, nėra.

Vitaminai mieste

Nebūtina užsiauginti visą maistą, jei gyvenate mieste. Mažame sodo sklype, pievelėje prie kotedžo rožyno ar net daugiabučio balkone galima auginti porą pomidorų krūmų, bazilikų, svogūnų, petražolių, tris braškių kerelius ir penkis agurkus. Ir visa tai sutilps viename kvadratiniame metre. Suvalgę gautą derlių jūs gausite daugiau vitaminų ir naudingų bioaktyvių medžiagų nei yra penkiuose po 50 litų kainuojančiuose vitaminų buteliukuose. O pagalvokite, kiek gausite, jei užsodinsite du kvadratinius metrus? Visą farmacijos fabriką aplenksite!

Gamtinės  žemdirbystės metodais galima užsiauginti ir visą maistą, reikalingą šeimai, giminėms ir net artimiausiems kaimynams. Tačiau galima ūkininkauti ir mažesniuose sklypuose. Net vazonėlyje ant palangės. Žinoma, čia nebus tokios įvairovės, kokią pasieksime pievoje, slėnyje ar girioje. Paukščiai čia neskraido, varlės nekurkia, kurmiai žemės nerausia, tačiau tam tikrą ekologinių tarpusavio ryšių sistemą ir čia galima sukurti.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų  gamyklos, o milijardai mikroskopinių  pagalbininkų – bakterijų  ir grybelių. Būtent tų mažų ir akimi nematomų padarėlių kolonijos šukuoja augalų šaknų plaukelius ir šie niekada nepraranda savo natūralaus blizgesio. Ir jei mes jų globai pavesime savo auginamus augalus ir gerai su jais elgsimės, tai jie suteiks to, ko augalams ir mums labiausiai reikia.

Pati produktyviausia žemdirbystės sistema pasaulyje

Nors jūs (bent jau pradžioje) užsiauginsite tik keletą kilogramų pomidorų  ir dubenėlį braškių, tačiau yra pasaulyje gamtinės žemdirbystės meistrų, kurie gauna neįtikėtiną derlių. Pavyzdžiui, iš vieno hektaro tradicinis sodininkas gali gauti vidutiniškai 8 tonas aviečių, tai yra, po aštuonis šimtus gramų iš kvadratinio metro, o štai ypač efektyvios gamtinės žemdirbystės krypties – mikotechnologijos –kūrėjas, sodininkas ir medelyno savininkas iš Altajaus A. Kuznecovas skina po 10–12 kg aviečių iš kvadratinio metro per sezoną, ir tai sąmoningai mažindamas derėjimą perpus, nes avietynas skirtas aviečių dauginimui, o uogos – tik šalutinė produkcija. Neribojant derliaus, vienas aviečių krūmas duotų apie 20 kg uogų, o krūmų viename are telpa 120.

Ir pinigai čia gaunami milžiniški. Jei paprastas ūkininkas pardavęs uogas iš vieno aro avietyno gautų apie 400 litų, tai A. Kuznecovas iš to paties ploto gauna apie 5 000 litų vien už uogas ir dar 18 000 už atžalas… Štai jums ir verslas.

Žemdirbystė intelektualams

Štai apie tokią žemdirbystę ne gėda pašnekėti ir su intelektualais. Tuo labiau, kad ši žemdirbystės forma yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos kaip ekosistemų mokslo naujausiais duomenimis. Šiandien mes turime į pagalbą atėjusius mikologijos ir mikrobiologijos mokslus, kurie leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Kituose „Green’o“ numeriuose pabandysime papasakoti, kaip vitaminai ir kitos bioaktyvios medžiagos atsiranda augale, ką apie tai sako mokslininkai ir kaip naujausius mokslo atradimus pritaikyti savo darže ar sode, kad išaugintume vitaminingesnius, geresnės kokybės produktus. Su neturinčiais daržo mokysimės ūkininkauti vazonėlyje ant palangės, o verslininkams parodysime, kiek galima uždirbti ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės principais.

Laimis Žmuida, Saulius Jasionis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: