Gamtinis daržas – amžinai veikiantis „variklis“


Praėjusį mėnesį „Rasos“ savo skaitytojus supažindino su pas mus dar mažai žinomos, bet pasaulyje populiarėjančios gamtinės žemdirbystės pagrindiniais principais. Sulaukėme daug šiuo nauju augalų auginimo būdu susidomėjusių žmonių klausimų, todėl temą tęsiame toliau.

Šį kartą gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS papasakos apie tai, kaip įrengti daržą, kuriame galia užsiauginti kokybiškų, skanių bei sveikų daržovių.

Mulčias turi nešusti ir neperdžiūti

Pavasarį pirmą kartą rengiant gamtinį daržą, daržovės sėjamos taip, kaip tai darydavome iki šiol. Tiesa prieš tai S. Jasionis pataria pasidaryti būsimo daržo planą, nes vėliau lysvės jau nebus keičiamos. Gamtinėje žemdirbystėje nėra sėjomainos, nes, kaip teigia S. Jasionis, ji neturi jokios prasmės. „Darže projektuojame ilgalaikes lysves, kur ir kokios daržovės bus, pagal jų aukštį ir šviesos poreikius. Numatome, kur ir ką auginsime: sakykime, vienoje lysvėje pavasarį bus salotos, po to ten sodinsime daigus kitų daržovių ir pan. Vadinasi, vienos daržo vietos (kur sėsime, sodinsime) bus judinamos, o mulčiuotų tarpueilių galėsime nejudinti, jie bus maitinamoji terpė“, – aiškina S. Jasionis.

Jau aišku, kad gamtinės žemdirbystės vienas pagrindinių principų yra žemės paviršiaus mulčiavimas įvairiomis organinėmis medžiagomis, kurias mikroorganizmai skaido, o augalai gauna maistą. Taigi gamtinio daržo paviršius negali būti plikas. Mulčiui tinka bet kokia augalinė medžiaga: ne tik žolė, lapai, šiaudai, pjuvenos, bet ir kankorėžiai, saulėgrąžų lukštai, riešutų kevalai ir pan. Tai, ką galime gauti.

Pasak S. Jasionio, mulčio storį lemia du svarbiausi kriterijai. Vienas jų – mulčias visuomet iki dirvos turi praleisti orą. Vadinasi, ką tik pievoje nupjautos žolės būtų galima dėti tokį sluoksnį, kad nepradėtų pūti, šusti. Vejapjove nupjautos, susmulkintos žolės lietingu oru galėsime dėti gal tik kokius 4-5 cm. Jeigu oras sausas ir žolė per dieną, matome, išdžius, tai iš karto jos galima dėti ir 10 cm. Kiekvienas žmogus, kuris pjauną pievą dalgiu, supranta, kas yra normalus pradalgės storis, kada žolė šus, o kada ji džius. Gamtiniame darže galioja tas pats principas. Jeigu ant lysvės dedama nesmulkinta pievos žolė, gali būti ir 15 cm sluoksnis. O, pavyzdžiui, sausų šiaudų galima dėti iki 50 cm. Žinoma, mulčiuojama atsižvelgiant į auginamų augalų rūšį. Juk ant nedidelių morkų pusmetrio šiaudų supratingas daržininkas tikrai nesugalvos užkrauti.

Kitas mulčio sluoksnio storio parinkimo kriterijus – viskas neturi perdžiūti kiaurai iki dirvos. Žemė apačioje turi likti drėgna. „Kai mulčiuoji, viskas pasirodo daug paprasčiau, negu kai reikia apie tai papasakoti. Centimetrais sluoksnio nematuojame, jaučiame iš akies, koks jis turi būti“, – tvirtina S. Jasionis. Žmonės jo klausia, ar reikia eiti į daržą ir kasdien tikrinti dirvos drėgmę. Toks klausimas gali kilti nieko nedarius. O pradėjus praktiką viskas atrodo paprasčiau. „Kai mulčiuosite, matysite, ar drėgna, ar sausa. Žinoma, jeigu uždėsite tik, sakykime, 5 cm stambios žolės, jos sluoksnis „kvėpuos“ lengvai, tačiau išdžius, nebus efekto. Taigi geriausia mulčio sluoksnį darže po truputį „auginti“ iki reikiamo storio.

Nuolatos daržą mulčiuoti vejapjove smulkinta žole S. Jasionis nepataria dėl to, kad tai reikės daryti labai dažnai, o naudos turėsite mažai. Be to, jei gerai prižiūrėtame darže prisiveisia daug sliekų, jie smulkias žoleles per naktį sutraukia į savo landas maistui. Taigi vejapjove smulkinta žolės „košė“ gamtinei daržininkystei mažai tinka. Geriau dalgiu ar trimeriu nupjauta normalaus ūgio žolė. Rimti gamtiniai daržininkai plikai skustų vejų dažniausiai neturi. Jiems gražesnė ir tinkamesnė normali auganti pievutė, kuri pjaunama ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokioje pievutėje gyvena vabzdžiai, naudinti daržui. S. Jasionio požiūriu, iš Anglijos atėjusi trumpos vejos tradicija yra tiesiog kvaila. Seniau anglai tokia veja demonstruodavo, kad jie turtingi ponai, neaugina daržovių, nes gali jų nusipirkti…

Bulvės mulčiuojamos storai, iki 50 cm šiaudų sluoksniu. Jis kvėpuos ir neišdžius. Be to, ant žemės paviršiaus auginamoms bulvėms storo mulčio reikia ir dėl to, kad iki gumbų neprieitų šviesa, kitaip jie pažaliuos (pasigamins kenksmingo solanino). Norint būti garantuotam, kad bulvės nebus pažaliavusios, jas, kaip ir įprastai galima sodinti į vagas ir po to mulčiuoti. Pasak S. Jasionio, šiuo atveju rudenį atsiranda papildomas darbas – bulves reikės kasti įprastai, o ne tik atkėlus mulčią susirinkti derlių nuo paviršiaus, kaip būtų auginant jas ant dirvono (apie tai „Rasos“ rašė praėjusį mėnesį).

Lengvai ar sunkiai skaidosi

Mulčias vertinamas pagal celiuliozės kiekį jame. Jauna žolelė jos turi mažiausiai, šiaudai daugiau, o pavyzdžiui, pjuvenos ar smulkinta mediena daugiausiai. Kuo mažiau celiuliozės, tuo lengviau mulčias „įkandamas“ mikroorganizmams, lengviau „suvirškinamas“. Taigi skirtingas mulčias paskirstomas skirtingoms daržovėms. S. Jasionis sako, kad mulčio pasirinkimo galimybių yra kiekviename sklype. Pavyzdžiui, žolę galima pjauti kas savaitę, tuomet ji visuomet bus jauna, turinti nedaug celiuliozės ir tinkama greitai užauginčioms daržovėms, pavyzdžiui, ridikėliams. Galima turimoje pievoje žolę auginti iki brandos, tuomet ji bus didelė, turės daugiau celiuliozės ir tiks ilgiau augančioms daržovėms. Sena žolė bus „virškinama“ lėtai ir ja mulčiuoti reikės rečiau, o jauna – greitai, taigi ją reikės dėti dažnai. S. Jasionis įspėja nemulčiuoti šiaudais iš laukų, kuriuos ūkininkai purškė chemikalais, nes tokį mulčią mikroorganizmai sunkiai skaidys, tad auginamoms daržovėms trūks maisto.

Daržovės yra skirtingos vegetacijos: nuo per mėnesį užaugančių ridikėlių iki vėlai rudenį derlių užauginančių šakniavaisių. O gamtiniame darže tai lemia mulčio pasirinkimą: kuo trumpesnės vegetacijos daržovės, tuo greičiau „virškinamo“ mulčio reikia. Jeigu ant ridikėlių uždėsime pjuvenų, jokios naudos jos neduos. Kol mikroorganizmai jas pradės skaidyti ir gaminti daržovėms reikalingas maisto medžiagas, ridikėlius jau reikės rauti, tačiau jų derlius bus prastas, efekto neturėsime. Be to, augalams pradės trūkti azoto, nes jį pirmiausiai sunaudos ne augalai, o bakterijos. Taigi trumpos vegetacijos daržovėms naudojame greitai susiskaidantį mulčią. Ilgos vegetacijos daržovėms galima naudoti ilgiau veikiantį mulčią. Tačiau anksti pavasarį, kai reikia, kad lysvėje mikroorganizmai imtų veikti, irgi iš pradžių galima dėti jauną žolę arba pernykštę, kuri jau pradėjusi irti. Pirmą kartą pradedant tokiu būdu daržininkauti S. Jasionis pataria pavasarį ant lysvių dėti iš nepjautų pievų prigrėbtos pernykštės žolės ar pernykščių lapų, daržinėje likusio paplėkusio šieno. Visa tai bus gana lengvai virškinama organika. Taigi ridikėlius, įvairias salotas, šparagines pupeles ir kitas greitai augančias daržoves pavasarį mulčiuojame greit irstančiu mulčiu. O burokėlius, pomidorus, moliūgus, šakniavaisines ir kitas daržoves, kurios augs ilgai, iki rudens, mulčiuojame taip: pirmasis sluoksnis – greitai irstančios organikos, o po to – galima rinktis ir lėčiau besiskaidančią, ne taip svarbu, ar tai bus sena žolė, ar šiaudai ir pan. Kuo įvairesnis lysvėje mulčias, tuo geriau jis bus skaidomas. Pavyzdžiui, sudžiuvusius ąžuolo lapus sumaišius su žalia žole, mikroorganizmai viską „virškina“ greičiau negu vienus lapus. Pasak S. Jasionio, dedant darže mulčią, geriau yra ne maišyti skirtingas jo rūšis, bet sluoksniuoti.

Tarp pradedančiųjų daržininkų, kaip pastebi S. Jasionis, pasitaiko ir tokių nesusipratėlių, kurie pasėję daržoves ar pasodinę daigus viską užverčia mulčiu. Šitaip negalima! Augalų augimo taškas, ar jis būtų aukštai, ar prie pat žemės, turi matyti šviesą. Tai ir nulemia mulčiavimo aukštį. Jeigu morkų, svogūnų, česnakų ir kt. daržovių augimo taškas yra prie pat dirvos, tai negalime jų apkrauti storai. Tada storiau mulčiuojame tarpueiliuose, o prie augalų ploniau. Taip mulčiuotas daržas tampa „banguotas“. Todėl mulčiuojamame darže daržovės turi būti sodinamos platesniais tarpueiliais negu įprastame. Kitaip būtų nepatogu dėti mulčią, prižiūrėti.

Daržoves, kurių augimo pumpuras aukštai, pavyzdžiui, pomidorai, bulvės, pupos, agurkai, galima mulčiuoti storiau. Tačiau, aišku, nereikia persistengti ir krauti pernelyg daug.

Pasėtų smulkių sėklų (morkų ir pan.) eilutės paliekamos neuždengtos, o stambias sėklas (pupas), ar pasodintas svogūnų ropeles galima uždengti nestoru mulčio sluoksneliu.

„Tas, kas greitai auga, paprastai sulaukia ir atidesnės priežiūros. Jeigu į daržą ateiname pažiūrėti, gal jau kokį ridikėlį galime išsirauti, tuo pačiu nesunku ir naujos žolelės ant lysvės uždėti“, – pasakoja S. Jasionis. O lėčiau augančias daržoves galima mulčiuoti iš karto storiau.

„Kuro“ turi netrūkti

„Kai gamtiniame darže prasidės organikos ir mikroorganizmų veiklos procesas, reikia padaryti taip, kad jis nenutrūktų ne tik vasarą, bet ir žiemą“, – svarbų gamtinės žemdirbystės reikalavimą aiškina S. Jasionis.

Per žiemą šaltis daugumą mikroorganizmų pražudo, o pavasarį jie natūraliai pradeda daugintis pamažu. Tai užtrunka. Todėl gamtinės daržininkystės puoselėtojai stengiasi padaryti taip, kad ir žiemą mikroorganizmų veikla nenutrūktų, kad vyktų, nors ir lėčiau nei vasarą. Vadinasi, daržas žiemą įšalti neturi – nuėmus visą derlių, prieš šalčius papildomai uždengiama. Tarplysviai, kur mulčio ir taip yra daugiau, dengiami ploniau, o vietos, kur augo daržovės, – storiau. Galima dengti ne tik augaline medžiaga, bet dar užmesti polietileno plėvele. Toks daržas visuomet bus „gyvas“ ir pasavarį nereikės iš naujo aktyvinti mikroorganizmų.

Jeigu naujai kuriamo gamtinio daržo žemė buvo „negyva“, t.y. jeigu jos mikrobiologinis aktyvumas buvo mažas, pirmaisiais metais būtina padaryti taip, kad mikroorganizmų pasidaugintų, kad būtų kam mulčią „valgyti“. Pasak S. Jasionio, tam naudojamos tokios paprastos priemonės, kaip šviežias karvių mėšlas. Juk karvės „valgo“ tą patį, ką ir gamtinis daržas – galvijų prieskrandyje mikroorganizmai skaido celiuliozę ir gamina baltymus. Taigi pirmaisiais metais, įrengiant daržą, į tarplysvius labai naudinga įberti karvių mėšlo. Jeigu naudojamas mėšlas, ant jo galima dėti ir grubesnį, ne taip greitai yrantį, mulčią. Mėšlas mikroorganizmams duoda pirminį kiekį reikalingo azoto. Kita vertus, jis turi gerą mikrobų „užtaisą“ ir daug fermentų.

„Jeigu gamtinį daržą įsivaizduojame kaip veikiantį variklį, kuris gamina tam tikrą energiją (mums augina augalus), tai jo kuras būtų mulčias, o mėšlą galima pavadinti starteriu, kuris tą variklį užveda. Jeigu kurą papildysime laiku, kad jis niekada nesibaigtų, tai užvesti variklio mums daugiau nereikės. Jeigu pražiopsosime ir mulčias perdžiūs kiaurai – variklis nustos veikti. Vėl turėsime naudoti „starterį“. Rūpestingam daržininkui taip neatsitinka. Tai gali būti tik aplaidumas arba neišmanymas“, – pasakoja S. Jasionis.

Paskatinti mikroorganizmų veiklą galima ir neturint didesnio kiekio mėšlo. Vienas būdų – pievoje paimti karvės „blyną“ ir jį išmaišyti kibire vandens. Šiuos skiediniu pavasarį vieną kartą perliejamas visas mulčias. Negalima pilti ant jaunų daigelių, nes gali nudeginti.

Yra ir daugiau tam tikslui tinkamų priemonių. Tai – bet kokie raugai. Pavyzdžiui, surūgusios uogienės, rauginti kopūstai, kurie taip pat skiedžiami vandeniu (stiklinė uogienės kibirui vandens), pridedant dar šiek tiek cukraus, kad užsiveistų mielės. Jų hormonai labai skatina kitų mikroorganizmų dauginimąsi.

Taip pat tinka rūgpienis, kuris irgi skiedžiamas vandeniu ir palaistomos mulčiuotos lysvės. Šiuo požiūriu naudingas ir priplėkęs šienas, kurį patartina dėti į apatinį mulčio sluoksnį.

Pasak S. Jasionio, yra ir pramoniniu būdu gaminamų mikrobiologinių preparatų. Be to, galima pasigaminti žolių raugų. Tačiau ar jie tinka, ar ne, reikia spręsti pasitelkus savo uoslę. Jeigu kvapas malonus, reiškia tas dalykas mums tinka, ir priešingai – bjaurus kvapas rodo, kad tas produktas mums nenaudingas. S. Jasionis šiuo principu pataria vadovautis ir gamtiniame darže: visa tai, ką mes pilame į jį, turi maloniai kvepėti.

Šilumamėgėms daržovėms – šilta lysvė

Renkantis mulčio rūšį S. Jasionis dar pataria atsižvelgti į daržovių reiklumą šilumai. Juk kuo šviesesnis mulčias, tuo daugiau jis atspindi saulės, vadinasi, po juo dirva bus vėsesnė. Kuo mulčias tamsesnis, tuo šilčiau bus daržovėms. Taigi, pavyzdžiui, agurkus labiau tinka mulčiuoti senu šienu negu šiaudais.

Šilumamėges daržoves galima auginti aukštose lysvėse, kurios greičiau įšyla. Gamtinę daržininkystę praktikuojantys daržininkai šilumą mėgstančioms daržovės neretai daro apie 90 cm aukščio specialias lysves. Tačiau S. Jasionis įspėja, kad šiuo atveju netinka komposto krūvos principas, kai metama viskas, kas suyra, o ant viršiaus sodinamos daržovės. Tokia krūva – nitratų fabrikas! Šilta lysvė pilama iš paprastos daržo žemės ir po to viršus mulčiuojamas, arba padaromas rėmas iš lentų, mūro, plokščių, o vidus gali būti užpildomas net smėliu, žvyru. Tik viršutinis bent 20 cm sluoksnis pilamas daržo žeme. Viršus vėl gi mulčiuojamas, kad vyktų fermentacija. Tokią lysvę saulė šildys iš visų šonų, taigi įkaitins visą užpildą. Lysvėje labai patiks agurkams, paprikoms, baklažanams. Neverta joje auginti morkų ar kopūstų, kuriems reikia vėsesnės dirvos.

Pasak S. Jasionio, šiltos lysvės turi daug privalumų, tačiau turi ir vieną trūkumą – jas, skirtingai negu įprastą gamtinį daržą, reikia laistyti. Kadangi lysvę saulė gerai įšildo, taigi ir gerai džiovina, drėgmė labiau garuoja. „Savo sodyboje šiltų lysvių neturiu, nes jų priežiūra užimtų daugiau laiko“, – sako pašnekovas.

Norint šilumą mėgstančias daržoves auginti įprastose gamtinio daržo lysvėse, pavasarį reikia jas įšildyti. S. Jasionis pataria nuo jų viršaus nuimti peržiemojusią mulčio „plutelę“ ir dienai, kitai palikti atvirą žemę. Tarpulysviuose mulčias nekilnojamas. Kai saulė įšildo ir pradžiovina, sėjama, sodinama, o mulčias vėl grąžinamas atgal. Be to, reikia žinoti, kad mulčiuotame darže, palyginti su mums įprastu, žemė įšyla lėčiau, todėl pasėtos sėklos dygsta kiek ilgėliau. Mulčiuoti bulvių gumbai taip pat sudygsta vėliau, todėl norintiems turėti ankstyvųjų bulvių gamtinė žemdirbystė nėra tinkamas būdas.

Kopūstų daigai mėgsta vėsesnę dirvą, todėl jos specialiai įšildyti nebūtina. Pasodinus iš karto mulčiuojama aplink daigus. Vėliau augant kopūstams mulčio dedama iki jų galvų.

Pomidorai pievoje, ratu

Pomidorai, nors šilumamėgiai, mėgsta vėsesnę žemę. Taigi šiltlysvėse jų sodinti nėra prasmės. S. Jasionis pasakoja, kad jis pomidorus, kaip ir bulves, sodina tiesiog į pievą ir mulčiuoja čia pat dalgiu nupjauta žalia žole. Kadangi jau būna gegužės pabaiga, žolė užaugusi gana nemaža. Taigi ji pjaunama ir daigai apdedami iki pat jų viršutinių lapų. Labai tinka dobiliena, nes dobilai turi mikroorganizmams reikalingą pirminį azoto kiekį. Prie pat augalų žalios žolės nereikia glausti, nes pradėjusi skaidytis ji įkaista ir gali nudeginti.

Pomidorų daigus S. Jasionis augina pats. Jis nesistengia, kad pomidorai būtų labai aukšti. Atvirkščiai, sveikas stiprus daigas turi būti ne tiek aukštas, kiek platus. Pasak augintojo, turguose tokių pomidorų daigų jis neranda, nes auginami tankiai susodinti, pilama daug azoto trąšų. „Mes auginame geriau mažiau, bet gerų daigų. Dėžutėje sodiname rečiau, darome tinkamą substratą. O pavasarį, kai lauke dieną būna daugiau kaip 10 laipsnių šilumos, kasdien nešiojame grūdinti. Tokioje temperatūroje daigas neauga, bet grūdinasi: lapai gali pamėlti, pasidengti pūkeliu. Tačiau tokie daigai būna tvirti, o pasodinus į lauką nepatiria jokio streso“, – pasakoja S. Jasionis. Mėgstantis eksperimentuoti daržininkas pernai pomidorus sėjo į dėžutes, kurios nuo pat pradžių buvo laikomos lauke. Pasak jo, pomidorai labai protingi ir kol per šalta nedygsta. Tačiau tokiu būdu juos auginant reikia parinkti tinkamas veisles. Ne visos tinka. Be to, lauke auginant daigus, gana vėlai pomidorai pradeda derėti.

Pomidorus, aišku, galima sodinti ir įprastose lysvėse, po to mulčiuoti. Kiti pomidorų priežiūros darbai: rišimas, nereikalingų ūglių skabymas, – daromi taip pat, kaip įprastai. Gamtinė žemdirbystė to neatmeta. Pomidorai geriau dera, kai sodinami taip, kad kiekvienas augalas turėtų daug erdvės. Todėl pievoje S. Jasionis juos sodina ne eilėmis, o grupelėmis (ratu) po maždaug 10 daigų kiekvienoje. Peiliu išpjaunama duobutė, iškratoma velėna, pasodinamas daigas ir užberiama žeme. Po to mulčiuojama taip, kad nuo daigo mulčias uždengtų maždaug 1,5 m iki nepjautos pievos žolės.

Dar patarimų pradedantiesiems

„Gamtinį daržą kurkite tokio dydžio, kad sugebėtumėte jį idealiai prižiūrėti. Ypač to reikės pirmaisiais metais, kai dar nėra patirties. Šis daržas tikrai ne tinginio! Taigi pradžiai užtektų vieno aro“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad tinginio daržų iš viso nebūna, jie gali egzistuoti nebent populistinėse knygose. Visur darže reikia dirbti. Nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi.

Planuojantiems, kiek reikia užsiauginti daržovių gamtiniame darže, jis pataria skaičiuoti ne būsimą derlių iš ploto vieneto, bet nuspręsti, kiek vienetų skirtingų rūšių daržovių reikės. Taip bus kur kas aiškiau.

Pagrindinė klaida, kurią daro pradedantys daržininkauti, užsiima per didelę plotą ir po to nesugeba jo tinkamai prižiūrėti. Tada neužaugina to, ko tikėjosi, ir nusivilia.

Dar viena klaida – daržą įrengia ne ten, kur jam geriausiai tiktų, o ten, kur žmogui atrodo patogiau. Tokiu būdu daržovių lysvės atsiduria viduryje dirvono, toli nuo namų, vėjų pagairėje ir t.t. Toks daržas, pasak S. Jasionio, pasmerktas, nes jis tampa svetimkūniu, kurį pievos velėna iš visų pusių nuolat „spaus“. Tokiu atveju gero derliaus nesitikėkime.

Taigi idealu, kai daržas šalia namo. Tuomet jam bus skiriama daugiau dėmesio, nuolat matysime kaip jis auga. Pirmaisiais metais darže išlenda nemažai piktžolių, kurias, suprantama, reikės ravėti. Leidus daugiametėms piktžolėms pamatyti šviesą, jos dauginsis net labiau nei įprastame darže, nes mitybos sąlygos čia joms bus kur kas geresnės.

Todėl gerai, kai bent vienas ar ir du daržo kraštai būtų atriboti nuo velėnos. Tokia riba gali būti ūkinis pastatas, šiltnamis, gyvatvorė, vandens telkinys ir pan. Tai, be to, suteikia užuovėją. Ji gamtiniam daržui reikalinga, nes mažiau išsklaidomas po mulčiu išsiskyręs anglies dvideginis, kuris yra augalų maistas. Rimti gamtiniai daržininkai, norėdami išlaikyti kuo daugiau CO2, lysves net atitveria (pavyzdžiui, polietileno plėvele). Gamtiniam daržui natūrali ar dirbtinė užuovėja turi būti.

„Nesakau, kad gamtiniame darže mes dirbame mažiau negu įprastame. Nors žemės jame nereikia kasti, bet yra kitų svarbių darbų“, – norintiems kurti gamtinį daržą apibendrina S. Jasionis. Gamtinės daržininkystės prasmė yra ne ta, kad nereikia dirbti, o ta, kad tokiu metodu užauginame aukštos maistinės vertės ypač skanias ir sveikas daržoves sau ir savo šeimai.

Rasa JAGAITĖ

Reklama

14 atsakymai to “Gamtinis daržas – amžinai veikiantis „variklis“”

  1. Sliekas Says:

    labai įdomus straipsnis;
    Kaška panašaus darau savo sodyboje, bet matau , kad reiks kiek peržiūrėt strategija :).
    Turėčiau viena klausymėli.
    Kaškur esu girdėjas ar skaitęs , kad naudojant taip vadinamos gamtinės žemdirbystės būda sėjomaina kaip ir nereikalinga.
    Ar tai turi tiesos ?

  2. gerazemdirbyste Says:

    Laba diena,

    taip, sėjomaina reikalinga ten, kur reikalingos medžiagos nuolatos išnešamos iš dirvos ir į ją negražinamos. Pavyzdžiui, tradicinėje žemdirbystėje su derliumi išnešamos mineralinės medžiagos ir dirva su laiku nusialina, tada reikia vykdyti sėjomainą, kad tie dalykai kuriuos išnešė viena kultūra atsistatytų kol augs kita kultūra. Gamtinėje žemdirbystėje žemės alinimo nėra, todėl sėjomaina neturi prasmės – visų elementų visada pakanka ir nei vienas neišeikvojamas, nes nuolatos iš žemės ne tik imama, bet ir į ją gražinama.

  3. sandri Says:

    Laba diena, kaip supratau auginti darzoves vadinamose komposto kruvose yra blogai..nors visi taip dziaugiasi dideliais gausiais moliugais 🙂 beje jei darze nesugebame uztikrinti uzuovejos, ar mulciavimas zole netaps ta pacia nitratu bomba kaip komposto kruva?

  4. gerazemdirbyste Says:

    Laba diena,

    komposto krūvoje gaunasi nitratų perviršis, nes besikompostuojant organikai CO2 išlekia į orą, o kai kurios medžiagos išsiplauna su lietumi. Žodžiu kai kurių medžiagų netenkama ir taip išeina, kad sąlyginai daugiau nitratų lieka. Mulčiuojamoje lysvėje irgi vyksta kompostavimosi procesas, tačiau CO2 ir kiti išsiskyrę elementai iš karto augalų absorbuojami. Jų stygiaus nėra, tai nėra ir sąlyginio nitratų pertekliaus.

    Kitais žodžiais. Augalą sudaro apie 70 proc. CO2, 15 proc azoto (nitratų), 7 proc. mineralinių medžiagų, porą procentų vandenilio ir likusi dalis kitų medžiagų. Jei augalas miršta ir jį padedame prie kito augalo šaknų, tai tas augantis augalas gauna subalansuotą mitybą, t.y. gauna tai iš ko jis pats padarytas. Negauna perdaug nitratų, negauna per daug mineralinių medžiagų ir t.t. O jei kompostuojame ne pačioje lysvėje, o toli nuo augalų, tai dalis medžiagų išgaruoja ir kai nunešam kompostą ant lysvės, ten būna tarkim 40 proc azoto, 30 proc CO2, 10 proc mineralinių medžiagų. Žodžiu, kiekiai visai kiti, nei augalui reikia, kad būtų subalansuota mityba. Jei vienos medžiagos išgaravo, tai nitratų santykinai per daug gaunasi, nors “pūdom“ tiek komposto krūvoje, tiek lysvėje tuos pačius dalykus – augalų liekanas turinčias savyje vienodą azoto kiekį. Bet rezultatas gaunasi skirtingas.

  5. Vytautas Says:

    Sakykite ar galima darza mulciuoti pusu spygliais?

  6. Vytautas Says:

    Idomu, o kodel netinka spygliai?

  7. gerazemdirbyste Says:

    Laba diena, atsiprašau, kad iš karto nepakomentavau, turėjau skubiai išvykti. Mulčius dedamas tam, kad sukurti geras sąlygas mikroorganizmams. Be to, mulčius yra mikroorganizmų o kartu ir naujų augalų maistas. Žolelę ar lapą mikroorganizmai lengvai suvirškina (per porą savaičių, mėnesį) ir paduoda maisto medžiagas augalams, o štai spygliai, pjuvenos, mediena virškinami ilgai (du, tris metus). Ką valgys jūsų daržas, jei ant jo dėsite medžiagas, kurios susivirškins tik tolimoje ateityje? Kitas dalykas, spygliai ne tik ilgai virškinasi, tačiau ir turi mikroorganizmus bei daugelį augalų žudančių savybių bei padidina dirvos rūgštingumą (daugeliui daržovių reikia neutralaus arba šarminio rūgštingumo). Spygliai gali tikti braškėms (nes jų giminaitės žemuogės auga pušynuose, kur krenta spygliai. Taip pat spygliai tiks rododendrams, šilauogėms ar kitiems rūgštų dirvožemį mėgstantiems sumedėjusiems augalams. Darže spyglius galima naudoti labai labai stipriai atskiestus kitomis medžiagomis arba geriau visai nenaudoti.

  8. Vytautas Says:

    Aciu uz atsakyma. Tai kaip suprantu spygliai tiks ir zemuogiu mulciavimui? Dar noriu pasiteirauti del pupeliu kaip jas geriau auginti vagomis ar lysvemis? Visada sodinu lysvese tai daug ju derliaus netekdavau nes sukrisdavo ir supudavo, kazin jei sodinciau taip pat tik mulciuociau gal viso to isvengciau? Ir dar planuoju pirmi metai sodinti lesius ar zinote ka nors apie ju auginima?

  9. gerazemdirbyste Says:

    Prisijunkite prašau prie forumo http://gerazemdirbyste.home.lt. Ten rasite atsakymus į daug savų klausimų ir galėsite užduoti naujų. Ten gyvesnis bendravimas nei čia, daugiau žmonių, daugiau patirties.

  10. Vytautas Says:

    pora kartu bandziau prisijungti, bet nesulaukiu jusu patvirtinimo,ten kazkas neveikia jusu programoje.

  11. Nerijus Nosavičius Says:

    Sveiki, siemet bandome ir mes GŽ. Matysime rezultatus veliau,
    o dziaugsmą, azartą ir norą pazinti GŽ jau jauciame dabaar.

  12. Augustas Says:

    silauoges, galima mulciuot egliu kankoreziais?

  13. gerazemdirbyste Says:

    Nežinau. 🙂


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: