Interviu žurnalui “Edita“ apie gamtinę žemdirbystę

laimiszmuida

Laimis Žmuida

Žurnalo “Edita“ žurnalistė pakalbino tris gamtinės žemdirbystės ekspertus. Pilną interviu su nuotraukomis galite rasti žurnale. Čia pateikiame tik neredaguotus Laimio Žmuidos atsakymus. Gal kam įdomu bus pasiskaityti.

  1. Kas Jus pastūmėjo link gamtinės žemdirbystės (toliau- GŽ)?

Man meilę gamtai padovanojo tėvai. Visada kai tik atsirasdavo laisvo laiko eidavome į mišką arba prie upės, nes visada gyvenome miesto pakraštyje ir iki gamtos buvo tik ranka paduoti. Nors pirmus penkis metus augau devynaukštyje, tačiau įprasto kiemo jame nebuvo, žaisdavome su vaikais prie pat namo esančiame didžiuliame apleistame obelų sode. Visada tėvuose mačiau meilę gamtai, pagarbą jai, džiaugsmą būnant gamtoje. Todėl tokiu tapau ir aš.

  1. GŽ produktai vadinami aukščiausios kokybės maistu. Ar tai ne per drąsu? Jei galite, pagrįskite savo teiginį.

Mokslas taip sako. Mikologai ir mikrobiologai praeitame amžiuje išsiaiškino, kad pats augalas pasigaminti vitaminų ir kitų naudingų žmogui medžiagų negali. Jam šias medžiagas pagamina ir paduoda mikroorganizmai gyvenantys šalia šaknų arba netgi šaknų viduje. Tai – gerosios bakterijos ir grybeliai. Suartoje žemėje jų yra labai mažai, todėl ir vitaminų tokioje dirvoje augančiose daržovėse yra mažai. Net ekologiniuose ūkiuose žemė ariama. Trūksta mikroorganizmų, reiškia trūksta ir vitaminų. Gamtinėje žemdirbystėje žemė neariama, todėl naudingų žmogui medžiagų mūsų produktuose yra daugiau nei ekologiškuose. Tie patys mikroorganizmai gamina augalui ne tik vitaminus, tačiau ir dažines medžiagas bei kvapus, skonį. Gamtinės žemdirbystės produktai turtingesnio skonio ir kvapo, tas rodo, jog mikroorganizmų šalia augalų šaknų buvo pakankamai. Jeigu jie prigamino kvapo ir skonio, reiškia pridėjo ir vitaminų.

Ir atvirkščiai, nei vienam mokslininkui dar nepavyko įrodyti, jog galima gauti normalią augalų kartą sterilioje aplinkoje. Net jei augalams suteikiame patį geriausią maitinimą sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi nei augantys natūralioje terpėje.

Visuotinai priimta, kad ekologiškas maistas yra aukštesnės kokybės nei paprastas. O gamtinėje žemdirbystėje gauname dar aukštesnės kokybės produktus, nei ekologiniuose ūkiuose.

  1. Ar GŽ produktai Lietuvoje jau turi savo pirkėją (vartotoją)? Gal bent apytiksliai galite apibūdinti jį (amžius, išsilavinimas, turtinė padėtis, požiūris į maistą)?

Taip, jau trečius metus pardavime yra gamtinės žemdirbystės produktų. Iš pradžių pradėjo pirkti turtingesni žmonės, nes ne tik kokybė, bet ir kaina pralenkdavo net ekologiškų produktų kainą, tačiau su laiku atsirado ir paprastų pirkėjų. Reiškia kaina nėra per didelė ir gamtinės žemdirbystės produktai prieinami visiems.

Dažniausiai perka jaunos mamos, kurios rūpinasi savo vaikų sveikata arba žmonės, kurie veda sveikesnį gyvenimo būdą. Daug žaliavalgių, nes būtent jie neverda, nekepa ir mato tikrą daržovės skonį, kvapą. Amžius, išsilavinimas ar kiti veiksniai situacijos nelabai įtakoja. Svarbiausia, kad žmogus nori gyventi sveikiau ir supranta šviežio, gyvo, aukščiausios kokybės maisto vertę.

Tačiau pardavimuose yra ir vienas minusas. Kad ir koks geras maistas, tačiau transportuojant iki pirkėjo jis vis tiek netenka dalies naudingų medžiagų. Mes stengiamės kiek įmanoma sutrumpinti kelią nuo daržo iki valgytojo. Sertifikavimo procese reikalavome, kad iki pirkėjo daržovės turi būti pristatytos ne vėliau kaip per 24 valandas. Taip pat teikėme galimybę valgytojui pačiam atvažiuoti pas augintoją, pačiam išsirauti itin šviežių daržovių ir vietoje valgyti. Tačiau netgi turtingiausi žmonės negali sau leisti tris kartus per dieną atvažiuoti pas augintoją ir pavalgyt šviežio maisto.

O štai čia ir paradoksas. Ko negali sau leisti turtingiausi, tą gali sau leisti paprasti žmonės. Tereikia išmokti auginti pagal gamtinės žemdirbystės principus ir pačiam auginti. Tokios mitybos niekas neįpirks už jokius pinigus. Tą galima išauginti tik savomis rankomis kasdien gyvenant savo sode ir darže, kur pažįsti savo mėgstamiausias veisles ir gali nusiskinti būtent tuo metu kada tavo organizmas to panori. Tik tavo organizmas gali pasakyti ko ir kiek tau reikia vieną ar kitą akimirką. To nepasakys joks pardavėjas.

  1. Ar iš GŽ įmanoma Lietuvoje pragyventi?

Pragyventi galima iš bet ko. Svarbu galvą ant pečių turėti. Čia žemdirbystės rūšis neturi reikšmės. Čia verslumo klausimas. Jei žmogus verslus, tai jis pragyvens ir iš tradicinės žemdirbystės, ir iš ekologinės,  ir varžtus pardavinėdamas ar taburetes.

Gamtinė žemdirbystė sukurta ne tam, kad parduoti ir išgyventi. Ji kurta tam, kad gauti aukštos kokybės produktus, gerą maistą, pilnavertį gyvenimą. Mes apie išgyvenimą negalvojame, galvojame apie klestėjimą. Naujasis rusas pasiima raudonosios ikros ir ant viršaus užsirašo juodąja ikra „Žizn‘ udalas‘“ (gyvenimas nuostabus). Juk neklausiame tokio žmogaus ar jis pragyvena. O gamtinėje žemdirbystėje mes gauname dar aukštesnės kokybės produktus, maistą, kurio neįperka net naujieji rusai. Todėl ir klausimas čia turėtų būti kitokios kategorijos. Gamtinė žemdirbystė nekelia klausimo kaip čia išgyventi pardavinėjant. Vietoje to turime klausimą – kaip susitvarkyti savo gyvenimą, kad gyventume klestėdami, laimingai. Gamta šioje situacija pats geriausias padėjėjas.

  1. Vasarą ant didžiulės komposto krūvos buvo išaugę ypač vešlūs,sultingi, sodriai žalios spalvos krapai. Ar galima juos vadinti GŽ produktu? Jei ne, tai kodėl?

Ištirkite nitratų kiekį tokiuose krapuose, greičiausiai kiekis viršys normas. Taip yra todėl, kad komposto krūvoje yra perteklius azoto junginių ir trūkumas kitų augalui reikalingų medžiagų. Taip atsitinka todėl, kad kai kurios kompostavimo metu susidariusios medžiagos išlekia į orą (CO2 ir kitos dujos) arba išsiplauna į gruntą su lietumi (skystos medžiagos), o komposto krūvoje lieka tik dalis reikalingų medžiagų. Augalas augdamas ant komposto krūvos kaip taisyklė išbujos nuo azoto pertekliaus, tačiau ištyrus laboratorijoje pamatysime, kad jis nemaistingas ar netgi nuodingas.

Gamtinėje žemdirbystėje vyksta tas pats kompostavimosi procesas, tačiau jis vyksta lysvėje prie pat augalų šaknų ir augalai suvalgo visas susidariusias medžiagas. Trūkumo nėra. Augalai gauna pilnavertę subalansuotą mitybą ir savyje sukaupia ne pavojingų medžiagų perteklių, o visas reikalingas naudingas medžiagas.

Komposto krūvų gamtoje nėra, todėl to neturėtume daryti ir gamtinės žemdirbystės darže.

  1. Sakoma, kad GŽ- ne tik tam tikra žemdirbystės rūšis, tačiau ir gyvenimo būdas bei filosofija. Gal galite pakomentuoti šį teiginį?

Gamtinius principus galima pritaikyti ne tik darže, bet ir kitose žmogaus gyvenimo sferose – pedagogikoje, statyboje, medicinoje, versle, buityje ir visur kitur.

Štai imkime buitį. Ir imkime vieną iš gamtinių dėsnių – gamtoje atliekų nėra. Gamtoje numiręs organizmas iš karto virsta ne atlieka, o kuo puikiausiu maistu kitoms gyvybės formoms. Įprasta žmogaus buitis generuoja daug atliekų, mes jas vežame į sąvartynus, deginame ar perdirbame. To neturėtų būti. Turėtų būti kaip gamtoje – turėtume suvalgyti atitarnavusį daiktą, kad neliktų jokių šiukšlių. Skamba juokingai, tačiau tas įmanoma ir kai kada daroma. Tik daroma mažais kiekiais. Pavyzdžiui, yra išrasti indai iš krakmolo arba iš augalų lapų. Visiškai natūralūs. Pavalgius galima išmesti juos į daržą ir sodą, mikroorganizmai juos suskaidys, paduos augalams, o augalai iš to vėl išaugins mums obuolius ar daržoves. Mes netiesiogiai bet suvalgysim savo buities elementus. Ir tokiu būdu galima „suvalgyti“ visą žmogaus buitį, kad neliktų jokių atliekų. Tarkime, kad šaldytuvų, kompiuterių ar kitų buities prietaisų mes dar nemokame padaryti iš medžio, molio, augalų ar kitų gamtoje lengvai suyrančių medžiagų, tačiau apie devyniasdešimt procentų savo buities galima susikurti iš tokių medžiagų jau dabar. Tą sau leidžia tik turtingi žmonės, nes vienetiniai baldai iš natūralaus medžio, namas iš storų rąstų ir kiti buities daiktai brangiai kainuoja ir vidutines pajamas turintis žmogus renkasi pigesnius rakandus iš plastmasės, metalo, stiklo ar kokios chemijos. Tačiau prisiminkime netolimus laikus, kada mūsų protėviai viską pasigamindavo iš medžio. Kiekviena sodyba būdavo gražiais drožiniais papuošta, ir daiktai išdrožinėti, ir be jokios chemijos. Galėdavai išmesti po obelim, ir jie su laiku pavirsdavo maistu. Ir ne tik prasčiokai taip gyveno. Carai, karaliai, bažnyčia, Rytų šalių valdovai irgi statėsi viską iš medžio ir kitų gamtinių medžiagų. Didžiuliai prabangūs statiniai, cerkvės, dvarai yra išlikę iki šių dienų. Japonų architektūra, senoji Kinijos architektūra. Trumpai tariant, įmanoma susikurti patogų ir gamtinį gyvenimo modelį, kuris neterštų planetos ir beveik viskas jau yra išrasta, tereikia įkomponuoti tai į savo gyvenimo būdą.

  1. Prašau, įvardinkite 3 GŽ privalumus?

Mažiau darbo, aukštesnės kokybės produktai, sveikata, geresnė gyvenimo kokybė,  nes dirbi gamtoje su augalais, kur tyras vanduo ir švarus oras, žydintys augalai duoda peno ne tik kūnui, bet ir sielai. Ramybė, nėra streso, skubėjimo, užterštumo, triukšmo. Visai kita gyvenimo kokybė.

  1. Didžiausias GŽ trūkumas ?

Trūkumas tik vienas, kad mes taip gyventi atpratę ir jau nebemokame. Todėl sunkiau yra pradėti. Mes įpratę, kad nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai sėklų, trąšų, žemės dirbimo įrankių, augalų apsaugos priemonių ir pasidarai daržą. O gamtinėje žemdirbystėje visa tai reikia pasidaryti pačiam. Pačiam reikia užsiauginti sėklų, pačiam stebėti ir atrasti vietas savo sklype, kuriose augalai geriausiai augs, pačiam mąstyti kaip sodinti, kaip prižiūrėti, stebėti kaip daro gamta… Štai to jau nebemokame. Reikia mokintis iš naujo, o ir mokintis esame atpratę. Pripratę, kad mus moko mokyklose, universitetuose, darbe, o reikėtų mokytis patiems ir augintis maistą patiems, tada ir gyvenimą gyvensime savo, o ne kitų.

  1. Nuo kokių augalų  siūlytumėte pradėti žmogui, šį pavasarį nusprendusiam išbandyti GŽ?

Patys paprasčiausi augalai – bulvės, moliūgai, cukinijos, topinambai, pupos, pupelės, agurkai, česnakai, žirniai, saulėgrąžos… Jų sėklos stambios, išauga stiprus augalas, todėl lengva auginti, prižiūrėti. O kai yra praktikos, tada lengvai įveiksite ir augalus, kurių daigeliai iš pradžių būna mažuliukai (burokėliai, morkos). Taip pat siūlau pabandyti įvairaus plauko roputes ir ridikus.  Jie užauga per du mėnesius, t.y. labai greitai. Daug lengviau prižiūrėti, nei penkis-šešis mėnesius augančius augalus. Ir greitas rezultatas labai džiugina. Taip pat labai svarbus dalykas gamtinėje žemdirbystėje yra daugiamečiai augalai. Reikėtų orientuotis į juos. Pasodinti rabarbarai, smidrai ar uogakrūmiai – serbentai, medlievos, agrastai, sausmedžiai – jau pirmais metais derės, o kiekvienais kitais metais jų sodinti jau nebereikės, o derlius tik didės be papildomos priežiūros.

Laimį Žmuidą kalbino Ramunė Daugėlienė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: