Apie gamtinę žemdirbystę


Pagrindiniai gamtiniai principai, kurių laikosi gamtinė žemdirbystė:

1. Žemdirbystė gamtoje – tai dirvodaros procesas. Kultūriniai augalai – tik dalis dirvos gyvybės, jokiu būdu ne pagrindinė.

2. Jokio žemės dirbimo! Dirva neįdirbama niekaip, nekalbant jau apie perkasimą. Išimtis – dirvos gyventojai, kurie pagal savo gyvenimo būdą purena dirvą. Dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad dirvos gyvybė galėtų vystytis be trikdymų.

3. Pagrindinė visų gyvų organizmų masės dalis ir pagrindinis augalų mitybos elementas – anglis. Gamtinė žemdirbystė ypatingai rūpinasi, kad anglies apykaita vyktų auginamų augalų naudai. Tuo tikslu dirvos paviršius dengiamas paklote – mulčiuojamas (ne dėl drėgmės palaikymo ir ne dėl “piktžolių” susilpninimo – tai šalutiniai efektai) negyva augaline organika. Bakterijos ir grybeliai, skaidantys organiką, išskiria į dirvą anglies dvideginį, kuris, būdamas sunkesnis už orą, leidžiasi į dirvą, tirpsta vandenyje ir atitenka augalams.

4. Antras pagal svarbumą mitybos elementas – azotas. Azotas dirvoje sulaikomas ne azotą fiksuojančių bakterijų (tai labai daug energijos reikalaujantis procesas), o dirvos organizmų baltymuose. Esant tinkamoms sąlygoms, pastovi dirvos organizmų masė užtikrina azoto apykaitą ir jo tiekimą augalams reikamais kiekiais.

5. Dirvos derlingumas tai ne maistinių medžiagų kiekis joje, o jos biologinis aktyvumas, biodinaminis organikos fermentavimo procesas. Ne paslaptis, kad pati didžiausia augmenijos masė užauga pusiaujyje, pačiuose skurdžiausiuose dirvožemiuose. Ten dirvoje beveik nėra maisto medžiagų, negyva organika dėl idealių sąlygų perdirbama iš karto ir maisto medžiagas iš karto įsisavina gyvi organizmai, tame tarpe ir augalai. Tokiu būdu augalų augimas priklauso ne nuo dirvoje esančių maisto medžiagų kiekio ir sudėties, o nuo dirvos gyvybės aktyvumo ir sąlygų tam. Humusas derlingume vaidina antraeilį vaidmenį – tai tik “konservai”, kas liko nesunaudota ir padėta “juodai dienai”.

6. Visos sodo – daržo gyvybės pagrindas – mikroorganizmai. Mikroorganizmai sudaro pagrindinę pasaulinės gyvybės biomasės dalį ir beveik visą biologinę įvairovę. Mūsų pasaulis – tai mikrobų karalystė, kur jie diktuoja savo sąlygas visiems kitiems gyviems organizmams. Todėl sode jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Sąlygos naudingų mikroorganizmų klestėjimui: optimali drėgmė, deguonis ir maistas. Tokios sąlygos pasiekiamos pakankamu organinio mulčio kiekiu dirvos paviršiuje. Po mulčiu visada optimaliai drėgna, laisvai patenka oras, mulčias – maistas mikrorganizmams. Pagrindinė sodininko užduotis – didelė mikroorganizmų biomasė ir didelė įvairovė sode. Augalų derlingumas – šalutinis efektas, gaunamas teisingai “auginant” dirvą.

7. Saulės energija turi būti panaudojama maksimaliai. Jos pagalba augalai kuria gliukozę – pagrindinį energijos šaltinį visiems gyvybiniams procesams, t.y. visai gyvybei. Idealiam sode- darže visas dirvos paviršius turi būti padengtas žaliais lapais. Tai pasiekiama tankai sodinant augalus, derinant skirtingas rūšis, panaudojant laisvai augančias “piktžoles”.

8. “Piktžolės” gamtinės žemdirbystės požiūriu – tai gerieji kaimynai, kurie taip pat dalyvauja dirvos gyvenime, kaip ir kultūriniai agalai. Jos atlieka daug funkcijų. Štai kai kurios: giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai sode; visos žolės kaupia saulės energiją ir tampa maistu augalams bei dirvos organizmams; skirtingos žolės kaupia skirtingas medžiagas, dėl to kultūriniai augalai ir kiti organizmai gauna įvairesnį maistą; aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų; kai kurios žolės saugo kaimyninius augalus nuo “kenkėjų”, vienos dėl savo išskiriamų medžiagų, kitos būdamos skanesnės; daug žolių – valgomos; kurdamos bioįvairovę, žolės stabilizuoja sodo ekosistemą, sodas tampa sveikesnis, jame nebūna “kenkėjų” antplūdžių;… ir t.t. Iš tikrųjų, paskutiniai stebėjimai rodo, kad “piktžolės” nusipelnė labai didelės pagarbos…

9. Biologinė įvairovė- sodo sveikatos pagrindas. Bioįvairovės kūrime dalyvauja kuo daugiau augalų ir gyvūnų rūšių, galinčių gyventi esamomis sąlygomis. Bet mūsų situacijoje ne augalai ir gyvūnai kaip individai yra sistemos pagrindas. Sistemos pagrindas yra jų tarpusavio ryšiai. Kuo daugiau šių ryšių, kuo jie įvairesni – tuo atsparesnė, gyvybingesnė sistema. Jeigu mes paprasčiausiai pasodinsim didelį augalų rūšių kiekį – negausim norimo rezultato, viskas turi būti tarpusavyje susieta, kiekviena sistemos dalis turi atlikti kuo daugiau funkcijų ir kiekviena funkcija turi veikti kuo daugiau sistemos dalių.

10. Vaisių ir daržovių kokybę kuria ne patys augalai, o visa ekosistema. Augalai nėra savarankiški organizmai, kiekvienas augalas, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma – tai tik simbiotinės bendruomenės dalis. Įvairūs simbiontai gyvena ne tik dirvoje, prie šaknų ir šaknyse, bet ir visuose paties augalo audiniuose. Beveik visos biologiškai aktyvios medžiagos- mikrobinės ir grybinės kilmės. Kuo geresnės gyvenimo sąlygos simbiontams – tuo geresnė vaisių kokybė, tuo daugiau juose sukaupiama reikalingų medžiagų. Simbiontai (mikroorganizmai ir grybai) – ne tik kokybės kūrėjai, bet tiesiogine prasme- augalų gyvenimo pagrindas. Be jų augalai negali pilnavertiškai maitintis, derėti, būti sveiki. Todėl sodininkas turi sukurti visas būtinas sąlygas gyvų organizmų bendruomenės klestėjimui.

11. Skirtingai nuo kitų “ekologiškų” krypčių, gamtinė žemdirbystė nenaudoja kompostavimo krūvose ar talpose, nes toks organikos naudojimo būdas – nepateisinamas energijos švaistymas, išsiskyręs anglies dvideginis išsisklaido ore. O anglies dvideginis – pagrindinis augalų maistas. Geras “kompostavimas” vyksta natūraliu būdu, prie augalų šaknų, tik tokiu – biodinaminiu būdu augalai gauna subalansuotą mitybą.

12. Mūsų technologijose naudojami giliašakniai augalai, tiek sumedėję, tiek žoliniai. Jie praturtina dirvą mineralinėmis medžiagomis, kurių trūksta visose anksčiau dirbamose dirvose, o kaip to rezultatas ir kultivuojamiems augalams. Augalai su gilia šaknų sistema pakelia mineralines medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir su nuokritomis šios medžiagos patenka ant dirvos paviršiaus.

13. Gamtinėje žemdirbystėje nėra kovos su augalų ligomis, nėra ligų profilaktikos, nes nėra ir pačių ligų. Sveikoje sistemoje nusistovi mikroorganizmų pusiausvyra, tampa neįmanomas kokios nors patogeninės rūšies perteklinis išplitimas, o augalai, biodinamiškai maitindamiesi, tampa pilnaverčiais ir tvirtais.

Mūsų žemdirbystės kryptyje svarbiausia – kokybė. Mes mažai kreipiam dėmesio į transportabilumą ir kitas komercines vaisių savybes, jeigu jos pasiekiamos kokybės sąskaita. Tikslas – auginti sode vaisius, kokybe nenusileidžiančius natūraliems, augantiems laukinėje gamtoje. Tai pasiekiama sukuriant sąlygas visiems organizmams, dalyvaujantiems kuriant vaisių kokybę.

Apie gamtinę žemdirbystę trumpai

Gamtinė žemdirbystė – tai toks ūkininkavimo būdas, kai nenaudojamas joks dirvos įdirbimas, o remiamasi natūraliai vykstančiais dirvodaros procesais. Gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Kas lieka – užkonservuojama dirvoje humuso pavidalu.

Yra trys pagrindiniai augalų mitybos būdai: mineralinė mityba, huminė ir simbiotinė. Visi jie augalams yra priimtini, bet ne visi garantuoja subalansuotą mitybą. Ariamojoje ir cheminėje (taip pat ir vadinamoje ekologiškoje) žemdirbystėje naudojami du pirmieji. Bet jie neužtikrina pilnaverčio augalų gyvenimo, neaprūpina jų visomis būtinomis medžiagomis, tiesiog neatitinka augalų fiziologinių poreikių. Gamtoje egzistuoja tik trečiasis – simbiotinis mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Kiti būdai – tik atsarginiai variantai, skirti ekstremalioms sąlygoms. Tradiciniuose daržuose ir soduose sudaromos būtent ekstremalios sąlygos, kuriose augalai IŠGYVENA, bet ne GYVENA. Nėra sterilių augalų, jų gyvenimo būdas taip sutvarkytas, kad jiems būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija, norint gauti visas reikiamas medžiagas. Reikalas tas, kad daugelis biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, hormonų) yra ne augalinės, bet bakterinės ir grybinės kilmės, be šių organizmų augalai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat storėja, o dirbamuose laukuose- nuolat alinamas ir naikinamas.

Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip mūsų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Tokiu būdu dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė- maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Tokiu būdu prie augalų šaknų susidaro maistinga „sriuba“, kurią valgo visi, kas tik pasiekia.

Yra ir daugybė mikrobų ir grybų, gyvenančių prie augalo šaknų nuo pat sėklos sudygimo. Tai simbiontai, augalų sąjungininkai. Jie čia ne šiaip sau: augalai – vieninteliai gliukozės gamintojai, o be gliukozės neįmanoma jokia gyvybė. Apie pusę savo pagamintos gliukozės augalai per šaknis išskiria į dirvą. Kam? Savo sąjungininkams, kad mainais gautų tų medžiagų, kurių patys pasiimti negali. Tokia simbiotinė mityba užtikrina visišką augalų aprūpinimą visomis reikamomis medžiagomis ir reikiamu laiku. O pilnavertė mitryba – tai visuomet sveiki, stiprūs, vertingus vaisius vedantys augalai. Jokios mineralinės trąšos negali to pakeist. Gamtinėje žemdirbystėje nėra augalų ligų, nes sukuriamas mikroorganizmų balansas dirvoje, neįsigali patogeniniai organizmai.

Pasaka čia ilga, trumpai visko nepaaiškinsi, todėl iš karto prie reikalo:

Ką reikia žinoti, norint pradėti dirbti žemę, jos nedirbant

Pirma: dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiant susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę  ir sąlygas dirvos gyviems organizmams.

Antra: dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.

Visa kita- detalės.

Gamtinė  žemdirbystė gali būti tiek ekstensyvi, tiek labai intensyvi. Pagrindinis principas- gamtinių dirvodaros procesų modeliavimas sode ar darže. Dirvos derlingumas gamtinėje žemdirbystėje- tai ne maisto medžiagų kiekis dirvoje, o mikrobiologinis dirvos aktyvumas. Tai nenutrūkstantis procesas, kai skaidoma organinė medžiaga ir gauti komponentai nuolat, nedidelėmis porcijomis bei reikiamos sudėties, patiekiami augalams. Žemdirbystės intensyvumas ir gaunamo derliaus dydis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio organizmams „sumaitinamo“ organikos kiekio. Taikant visas priemones intensyvinti fermentacijai, derliai toli lenkia ariamuoju būdu gaunamus derlius. Taip pat ir kokybė.

Gamtinės  žemdirbystės produkcija visuomet švari, turtinga biologiškai aktyviomis medžiagomis, vaisiai ir daržovės nepalyginamai skanesni ir kvapnesni už auginamus dirbamoj žemėj (kad ir tręšiant organinėmis trąšomis).

Taigi, tokiu būdu ūkininkaujant ir derlius didesnis, ir kokybė geresnė, ir aplinka švaresnė. Ir- nereikia pirkt nei trąšų, nei pesticidų

Gamtinė  žemdirbystė galima tiek šimtuose hektarų (aišku, čia neįmanomas monokultūrų auginimas), tiek viename kvadratiniame metre. Intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčio, ypač tinka mažiems sklypeliams. Jis įgalina iš labai mažo ploto gauti didelius  ir vertingus derlius.

Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti – augalinės atliekos. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Dirvožemis- gyvas organizmas ir rūpintis juo reikia kaip bet kokiu gyvu organizmu. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių“ sugeba prasikalti  pro mulčią, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiu kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.

Kodėl gamtinėje žemdirbystėje gaunami didžiausi derliai?

Pagrindinis augalų maistas – anglies dvideginis. Jis sudaro apie septyniasdešimt procentų visos augalų mitybos ir jo koncentracija labiausiai veikia prieaugį bei derlingumą. Geriausiai jis pasisavinamas per šaknis, ištirpęs vandenyje.

Dirvožemio organizmai, skaidantys organiką, kvėpuoja deguonimi ir iškvepia anglies dvideginį, todėl po mulčiu jo koncentracija labai padidėja. Būdamas sunkesnis už orą, anglies dvideginis patenka į dirvą (patenka lengvai ir dėl to, kad dirva struktūringa, grumstelių pavidalo, joje daug tuščios erdvės) ir tirpsta vandenyje, kurio gausu struktūringoje bei vėsioje dirvoje. Tokiu būdu šaknys su vandeniu gauna pagrindinį maistą. Dirbamoj žemėj anglies dvideginio koncentracija tokia pat kaip ore, t.y. augalams nepakankama, nes nėra aktyvių „kvėpuotojų“ (nėra jiems maisto), dirva susislėgusi, dieną įšyla (dėl to nevyksta drėgmės kondensacija). Dar vienas svarbus faktas- po mulčiu oras nejuda, todėl anglies dvideginis nenupučiamas.

Antras svarbus elementas – azotas. Dirbamoj žemėj jis duodamas trąšų  pavidalu, o gamtinėj agrotechnikoj kaupiamas dirvoj gyvųjų baltymų pavidalu. Didelė bakterijų, grybų, kitų organizmų biomasė – tai azoto junginiai, kurių atsargos mulčiuotoj dirvos nuolat palaikomos aukščiausiu lygiu, nes organizmai nuolat maitinami. Vieni organizmai valgo kitus, išlaisvinti azoto junginiai patenka į dirvą ir to pasėkoje didelė dalis tenka augalams. Labai svarbu, kad augalų mityba būtų subalansuota, visų reikiamų medžiagų turi būt pakankamai. Dirbamose žemėse azotu pasirūpinama, bet trūkstant anglies dvideginio pilnavertė mityba nevyksta, augalai, nors iš pažiūros gerai auga, yra biologiškai nepilnaverčiai.

Mikroelementai augalų mityboj sudaro apie septynis procentus. Visų jų  pakankami kiekiai yra tiek dirvožemyje, tiek augalų liekanose, naudojamose mulčiavimui. Dirbamų žemių bėda ne ta, kad ten ko nors trūksta, bet kad nėra sąlygų augalams viską pasisavinti. Pasisavinti padeda mikrobai su grybais, o dirbamoje žemėje jie gyventi negali…

Dar keletas žodžių apie kompostavimą. Gamtinė žemdirbystė  nenaudoja įprasto kompostavimo. Dėl to paties anglies dvideginio. Kompostuojant augalines atliekas anglies dvideginis- svarbiausias augalų maistas- išgaruoja. Kur kas prasmingiau kompostuoti tiesiai ant lysvės, prie augalų šaknų, kad augalai galėtų tiesiogiai pasinaudot svarbiausiu kompostavimo produktu. Toks kompostavimas- tai ir yra mulčiavimas, dirvos dengimas augalinėmis atliekomis.  

Reklama
Komentarai įrašui Apie gamtinę žemdirbystę yra išjungti
%d bloggers like this: