Apie jauną ūkininkę, kuri daržoves augina kitaip

vaidatulabaitegz

Savaitgaliais Druskininkų turgavietėje apsilankę druskininkiečiai ir kurorto svečiai, ko gero, negali nepastebėti originalios iškabos „Padusinis. Gamtinė žemdirbystė“ ir daugumai lietuvaičių dar nepažįstamomis daržovėmis bei salotomis prekiaujančios jaunos ūkininkės Vaidos Tulabaitės. Kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą, jauna moteris sako dabar atradusi savo širdžiai mielą veiklą. „Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, nuo ko nepavargsti, o pailsi. Nuo savo veiklos aš nepavargstu, ji mane pakrauna“, – sako kol kas 15-os arų plotuose ūkininkaujanti Vaida, gamtinės žemdirbystės pradininkė Druskininkų krašte, su kuria šįkart kalbėjomės apie netradicinį ūkininkavimą, meilę gamtai ir Druskininkų kraštui.

– Kuo jauną moterį patraukė ūkininkavimas? Iš kur ta meilė gamtai?
– Kiek prisimenu, trauka žemdirbystei prasidėjo dar pradinėje mokykloje. Kartą, radusi gražų žolių kupstelį, jį išsikasiau ir nutariau auginti. Žinoma, paslapčia nuo mamos – kad neišravėtų. Pasisekė – prigijo, subujojo!
O gamta supo visada. Su tėvais teko gyventi įvairiuose kaimuose – jie dirbo kolūkiuose. Didžiąją dalį vaikystė praleidau prie Dusios ežero pas močiutę, unikalios gamtos apsupty.
Maudytis link ežero eidavau pro pelkę – dar dabar, regis, jaučiu tą karštą vasaros dieną garuojančios pelkės kvapą. Be to, aplinkui būdavo tiek augaliukų – gėlyčių, žolelių! Manau, kur augi, kuo gyveni, visa tai tarsi sugeri ir be to neįsivaizduoji savo gyvenimo – meilė gamtai gimė natūraliai.
Žinoma, buvo pertrauka, kai augalų mano gyvenime nebuvo – mokiausi, domėjausi žvejyba, dirbau su žūkle susijusį darbą. Bet dabar vėl grįžau prie ištakų.

– Kur teko studijuoti? Ar studijos buvo susijusios su dabartine veikla?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete Statybos fakultete baigiau Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas. Nedirbau nei vienos dienos pagal specialybę. Tiesa, įgytos žinios pravertė, kai Liepiškių kaime, šalia Ricielių, statėmės namą. Pati projektavau! Kiekvieną centimetrą apskaičiavau, ir viskas šauniai gavosi.
Esu įsitikinusi, kad aukštasis mokslas tikrai gyvenime praverčia, nes plečia akiratį, suteikia žinių, kurios visada reikalingos.
Iki šiol dirbau įvairiausius darbus, teko paragauti ir žurnalistės duonos, pavažinėjau po įvairius Lietuvos miestus. Susipažinusi su būsimu vyru išvykau padirbėti į Norvegiją, ten siūlėme įvairias savo paslaugas. Ir namų tvarkytoja teko padirbti – labai norėjau pamėginti, žinoti, ką tai reiškia. Pabandžiusi supratau, kad tai – ne man. Grįžau į Lietuvą.
Beje, jau seniai norėjau gyventi kaime. Tik reikėjo įkalbinėti ir savo vyrą, miestietį, gimusį ir užaugusį Šiauliuose.

– Dirbant, teko gerokai išmaišyti visą Lietuvą, tačiau apsigyventi nutarėte būtent Druskininkų krašte, įsikūrėte Liepiškiuose. Kodėl?
– Druskininkuose su tėvais apsigyvenau, būdama 13 metų. Man čia labai patiko. Tai unikalus miestas, viliojęs dar tada, kai Druskininkuose tik lankydavome gimines. Pavydėdavau, kad jie čia gyvena, o kai patys čionai atsikraustėme, buvau labai laiminga.
Dirbdama žvejybos srityje, apvažiavau visą Lietuvą, man niekur nebuvo taip gražu, kaip Druskininkuose. Traukė uogų ir grybų turtingi miškai. Be to, gyventi mažame miestelyje paprasčiau.

Vietoje, kurioje dabar stovi mūsų namas, buvo nepraeinami brūzgynai ir šabakštynai. Stovėjo suklypusi bakūžė ir tvartas. Bet tą, nors ir apleistą, erdvę pamačiusi, pajutau, kad man gera, čia aš tarsi namie. Beliko įkalbėti artimuosius. Pati tikrai supratau, kiek reikės įdėti darbo, bet neišsigandau – prie darbo esu pratusi, juk kaime augau! Mums visiems labai patiko mintis išvalyti sodybos teritorijoje esančius užakėjusius tvenkinius ir juos įžuvinti – abu su vyru mėgstame žvejoti.
Taigi lūšnynų nebeliko. Išlyginime teritoriją, iškirtome šabakštynus, senus pavojingus medžius, išvalėme ir sujungėme tvenkinius. Palikome kai kuriuos senus medžius – vyšnias, riešutmedžius – jie puošia teritoriją. Pastatėme namą. Erdvė tapo neatpažįstama. Čia gyvename jau penktus metus.

– Kada ir kodėl jūsų gyvenime atsirado natūralioji žemdirbystė?
– Norėjau širdžiai mielos veiklos ir dirbti pati sau. Žinoma, daug ką išbandžiau, kol atradau tai, ką darau dabar. Kiek save atsimenu, man visada patikdavo būti gamtoje. Norėjau ūkininkauti, tik nenorėjau savo idėjų užkrauti šeimai.
Bet kai ko nors labai nori, kai svajonės pradeda „spausti“ galvą, imi ir darai. Pradėjau skaičiuoti, kiek man reikia visko užauginti ir parduoti, kad galėčiau šiek tiek prisidurti prie turimų pajamų.
Pradėjusi domėtis ūkininkavimu ir paskaičiavusi, kiek uždirba ūkininkai – supratau– gyventi tikrai galima! Ir sąlygos ūkininkauti mūsų krašte, manau, tikrai geros.

Sukau galvą, ką galėčiau užauginti pati. Iš pradžių maniau, kad man užteks auginti braškes ir česnakus – ne bet kaip, o sveikai. Vis daugiau apie gamtinę žemdirbystę interneto platybėse prisiskaičiau. Neilgai trukus supratau, kad man jau neužtenka tik braškių ir česnakų – noriu sveikai auginamų augalų įvairovės. O ir kitiems norėjosi pasiūlyti įdomesnių sveikų daržovių.
Džiaugiausi, kad mano auginti česnakai iš karto tapo paklausūs. Dar auga, bet dauguma jau užsakyti – žmonės juos vertina ir perka. Žinoma, teks šiek tiek pasilikti ir sėklai.
Ateityje noriu gauti EKO ūkio sertifikatą, todėl ketinu pirkti sertifikuotas ekologiškas sėklas.

– Kuo ypatinga gamtinė žemdirbystė?
– Manau, kad tai yra ateities žemdirbystė. Jeigu žmonija norės išgyventi, turės prie jos grįžti. Vien dėl sveikatos.
Juk net ir ekologiškai auginant daržoves, jose vis tiek neužtenka naudingų medžiagų – Lietuvoje dirvos yra per daug nualintos, jose netgi iš viso nėra kai kurių mineralų.

Pasirodo, dirva turi būti biologiškai aktyvi, gyva. Kodėl vertinamos laukinės uogos? Todėl, kad auga natūralioje aplinkoje, gamta pati pasistengia jas pamaitinti. Taip reikia kurti ir savo daržus – žiūrėti į gamtą ir ją atkartoti. Pagrindinis gamtinės žemdirbystės principas – nenualinti dirvos. Negalima išnešti daugiau, nei įneši. Tada piktžolės tampa geržolėmis, jos lieka darže. Tik gerokai paūgėjusios, nuraunamos ir klojamos lysvėje. Ir visų nenurauname – jos „draugauja“ su augalais: saugo nuo saulės ir kenkėjų. Juk kai amarai neturi kuo maitintis, maitinasi mūsų daržovėmis… O juk jie mieliau rinktųsi, tarkime balandas, o ne kokį kopūstą. Aišku, yra išimčių, yra daržovių, kurios nemėgsta augti ten, kur viskas apklota. Tarkime, svogūnai.

Geržolės savo šaknimis gerai išpurena dirvą. Beje, vien išrautų žolių neužtenka, mes dar klojame ir kieme nupjautą veją. Dar naudoju šiaudus – juos perku ir kloju ežiose.

Kitam sezonui ruošiu vien gamtinės žemdirbystės daržą – jis bus 12 arų plote. Žinoma, palyginus su kitais ūkininkais, tai mažos apimtys, tačiau, kaip rankų darbui, manau, tikrai daug.

– Ar skiriasi tokiu būdų užaugintos daržovės nuo mums įprastai auginamų?
– Visi žino, kad žmogui reikia subalansuotos mitybos. Lygiai taip pat ir augalui. Jeigu nuravėsi visą lysvę, paliksi pliką dirvą, tai augalas negaus jam reikalingų maistinių medžiagų, net jei ir patręšime kokiomis cheminėmis trąšomis, kuriose bus tik keli cheminiai elementai. Jų neužteks visaverčiam augimui ir augalas skurs. O jam juk reikia visos Mendelejevo lentelės! Tų medžiagų nepaskirstyti geriau, nei sutverta pačios gamtos.

Pagal gamtinės žemdirbystės principus užaugintos daržovės būna didesnės, jų spalva sodresnė, manau, jos skanesnės.
Žinoma, aš pati šioje srityje dar tik eksperimentuoju, mokausi, tyrinėju, man viskas įdomu.

– Ar žmonės vertina sveikiau užaugintas salotas ir kitas daržoves? Kokia pačios patirtis, prekiaujant turguje?
– Man patinka, kai viskas gražu, tvarkinga, estetiškai pateikta. Aš pati į turgų nevažiuoju tarsi būčiau tiesiai iš daržo – man nepriimtinas toks ūkininkės įvaizdis. Bendraudama su žmonėmis, turiu tvarkingai ir estetiškai atrodyti. Susikūriau įdomesnę iškabą, visiems besidomintiems aiškinu, kaip užaugintos mano daržovės.
Džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, kuriems įdomi gamtinė žemdirbystė.
Žinoma, ne visi, įprastai auginantys daržoves, supranta, kad tokie gražūs burokėliai gali užaugti be trąšų…
Pastebėjau ir kitą problemą – deja, ne visi turgaus prekiautojai sąžiningi, ne be reikalo žmonės jais nepasitiki.

padusinisgz

Druskininkų turgavietėje, manau, galėtų būti atskiras skyrius, kuriame būtų galima nusipirkti tik pačių ūkininkų užaugintos produkcijos. Dabar gi yra tokių, kurie ir iš Lenkijos atvežtas daržoves ar vaisius pateikia kaip savo pačių užaugintas… Juk žmonės, pirkdami vietinius produktus, linkę mokėti brangiau – tai ar galima juos apgaudinėti? Ypač, kai matai, kad ekologiškų daržovių ar uogų savo kūdikiams ieško jaunos mamytės! Ir už tas pačias lenkiškas braškes kokiai moteriškei moka dvigubai brangiau, manydamos, kad perka ekologiškai augintas uogas…
Manau, reikia gerbti pirkėją ir sąžiningo ūkininko darbą.
Kai kurie pirkėjai, žinoma, priekaištauja, kad mano daržovės brangios. Tarkime, didesnė kopūsto galva kainuoja pusantro euro. Gal ir brangu, bet žiūrint su kuo lyginsi? Palyginkime su kavos puodeliu ar traškučių pakeliu, kurie kainuoja panašiai, tik ar galima lyginti jų maistinę naudą. Juk, pirkdamas kopūstą, gauni ne tik maistą, o kartu ir visą vitaminų bombą. Tai ar tada pusantro euro brangu?
Tie, kas supranta, net nesideri. Kai kurie perka mažiau, bet kokybiškų daržovių.

– Kiek laiko tenka praleisti ūkyje? Juk viską tenka nudirbti rankomis, be technikos…
– Daugiausia darbo pavasarį – tada plušu nuo aušros iki sutemos. Taip ūkininkaudama turiu atiduoti daug jėgų ir laiko. Kol neturiu jokios technikos, viską dirbu rankomis, ir viena. Teko, tiesa, talkininkų samdytis, ūkininkauju dviejuose ūkiuose, viena visko nespėju. Ateityje ketinu įsigyti technikos, kurią, manau, galima įsileisti į gamtinės žemdirbystės plotus, kad darbas pagreitėtų: žolę nupjauti, šiaudus ir šieną išvežioti, vagas suformuoti.

– Kokia gi yra Vaidos, kaip ūkininkės, didžiausia svajonė?
– Kasdien gimsta naujų idėjų. Svajoju sukurti tokį ūkį, kuriame būtų didelė augalų įvairovė. Man reikia tos įvairovės. Iki šiol jos pasigesdavau, nuėjusį į turgų – ten būna tik dažniausiai vartojamų daržovių: bulvės, morkos, agurkai, pomidorai, burokėliai, krapai… O kur visa kita? Kur visos prieskoninės žolės, įdomios daržovės, įvairiausios uogos? Neradusi jų nusipirkti, sumaniau auginti pati. O jei gali auginti sau, tai gali ir kitiems užauginti.
Man įdomu eksperimentuoti, pirkti sėklas ir stebėti, kas užaugs. Smagu, kad atsiranda vis daugiau bendraminčių, noriu, kad jų būtų vis daugiau.
Veiklą, kuri man artima, jau radau. Darbo srity man ramu ir gera. Tai suteikia daug laimės.

Laima Rekevičienė

www.manodruskininkai.lt

Reklama

Šešių vaikų mama įkūrė varpučių ir pienių ūkį

ingridav

Riešėje gyvenanti šešių dukrų mama Ingrida Verbylienė savo ūkyje puoselėja gamtinę ir ekologinę žemdirbystę ir svajoja, kad ateityje jos ūkis galėtų išsilaikyti pats iš savęs. Šiuo metu doktorantūroje studijuojanti agronomė net negali tiksliai suskaičiuoti, kiek skirtingų augalų, vaismedžių ir daržovių ji auginanti, nes jai patinka eksperimentuoti vis su naujomis jų veislėmis. Moteris pataria – jeigu linkstate prie žemės ūkio, iš pradžių nusipirkite pakankamai žemės ir imkitės darbų. Nors toks darbas iš tiesų sunkus, bet jo vaisiai – saldūs.

Augina viską, kas įmanoma

„Iš pradžių sugalvojau, kad bus VIP ūkis, santrumpa išeina iš mano vardo, pavardės ir mergautinės pavardės. Paskui galvojau, kaip įprastinti šį pavadinimą. Kadangi verčiamės gamtine ir ekologine žemdirbyste, varpučiai ir pienės laikomos piktžolėmis, o aš juos bandau padaryti labai naudingais augalais. Varpučiai yra kaip lietuviškas ženšenis, o pienės – irgi labai vaistingas augalas“, – paprastai ūkio pavadinimą paaiškina I. Verbylienė.

Jos teigimu, tiek pienės, tiek ir varpučiai, pavasariui atėjus, nori nenori randa kelią suvešėti ūkiuose, todėl moteris bando ne su jais kovoti, o rasti bendrą kalbą. „Gamtinė žemdirbystė daugumai asocijuojasi su šabakštynu, nes tai – kaip daržas pievoje arba sodas miške“, – neslepia moteris, tačiau pati sako matanti daug tokio ūkininkavimo privalumų.

Šaltinis:
http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/sesiu-vaiku-mama-ikure-varpuciu-ir-pieniu-uki.d?id=63961846#ixzz2tSeOAIFU

Apie gamtinę žemdirbystę ir tokių daržų nuomą

mulciuotidarzai

Šios žemdirbystės unikalumas slypi jos paprastume ir natūralume – ūkininkaujant šiuo būdu visas augimo procesas paliekamas gamtai. „Inteligentiško tinginio“ daržo žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tokiu būdu augintas derlius pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.

Natūralioje gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Taip susidaro kompostas – natūrali gamtinė trąša, kuri yra kiekvieno ekologiškai prižiūrimo daržo sėkmės paslaptis.

Visų pirma, dirvožemis nepurenamas, nekasamas, leidžiama susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina dirvai reikalingą kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas gyviems organizmams. Taip pat, dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, šiaudų, pjuvenų ir pan.) sluoksniu. Dirvos derlingumas gamtinėje žemdirbystėje – tai ne maisto medžiagų kiekis dirvoje, o mikrobiologinis dirvos aktyvumas. Tai nenutrūkstantis procesas, kai skaidoma organinė medžiaga ir gauti komponentai nuolat, mažomis porcijomis bei reikiamos sudėties, perduodami augalams.

Gamtine žemdirbyste galite užsiimti tiek dideliuose plotuose, tiek viename kvadratiniame metre. Intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčio, ypatingai tinka mažiems sklypeliams. Žemdirbystės intensyvumas ir gaunamo derliaus dydis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio organizmams „sumaitinamo“ organikos kiekio. Taikant visas priemones intensyvinti fermentacijai, šie derliai ne tik kiekybe bet ir kokybe gerokai lenkia ariamuoju būdu užaugintus derlius. Taip pat nepamirškite, kad šis būdas – saugus gamtai, o kurdami saugią aplinką padedame sau.

Plačiau skaitykite:
http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/zaliavalges-verslo-planas-darzu-nuoma.d?id=63944666

Interviu žurnalui “Edita“ apie gamtinę žemdirbystę

laimiszmuida

Laimis Žmuida

Žurnalo “Edita“ žurnalistė pakalbino tris gamtinės žemdirbystės ekspertus. Pilną interviu su nuotraukomis galite rasti žurnale. Čia pateikiame tik neredaguotus Laimio Žmuidos atsakymus. Gal kam įdomu bus pasiskaityti.

  1. Kas Jus pastūmėjo link gamtinės žemdirbystės (toliau- GŽ)?

Man meilę gamtai padovanojo tėvai. Visada kai tik atsirasdavo laisvo laiko eidavome į mišką arba prie upės, nes visada gyvenome miesto pakraštyje ir iki gamtos buvo tik ranka paduoti. Nors pirmus penkis metus augau devynaukštyje, tačiau įprasto kiemo jame nebuvo, žaisdavome su vaikais prie pat namo esančiame didžiuliame apleistame obelų sode. Visada tėvuose mačiau meilę gamtai, pagarbą jai, džiaugsmą būnant gamtoje. Todėl tokiu tapau ir aš.

  1. GŽ produktai vadinami aukščiausios kokybės maistu. Ar tai ne per drąsu? Jei galite, pagrįskite savo teiginį.

Mokslas taip sako. Mikologai ir mikrobiologai praeitame amžiuje išsiaiškino, kad pats augalas pasigaminti vitaminų ir kitų naudingų žmogui medžiagų negali. Jam šias medžiagas pagamina ir paduoda mikroorganizmai gyvenantys šalia šaknų arba netgi šaknų viduje. Tai – gerosios bakterijos ir grybeliai. Suartoje žemėje jų yra labai mažai, todėl ir vitaminų tokioje dirvoje augančiose daržovėse yra mažai. Net ekologiniuose ūkiuose žemė ariama. Trūksta mikroorganizmų, reiškia trūksta ir vitaminų. Gamtinėje žemdirbystėje žemė neariama, todėl naudingų žmogui medžiagų mūsų produktuose yra daugiau nei ekologiškuose. Tie patys mikroorganizmai gamina augalui ne tik vitaminus, tačiau ir dažines medžiagas bei kvapus, skonį. Gamtinės žemdirbystės produktai turtingesnio skonio ir kvapo, tas rodo, jog mikroorganizmų šalia augalų šaknų buvo pakankamai. Jeigu jie prigamino kvapo ir skonio, reiškia pridėjo ir vitaminų.

Ir atvirkščiai, nei vienam mokslininkui dar nepavyko įrodyti, jog galima gauti normalią augalų kartą sterilioje aplinkoje. Net jei augalams suteikiame patį geriausią maitinimą sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi nei augantys natūralioje terpėje.

Visuotinai priimta, kad ekologiškas maistas yra aukštesnės kokybės nei paprastas. O gamtinėje žemdirbystėje gauname dar aukštesnės kokybės produktus, nei ekologiniuose ūkiuose.

Skaityti pilną įrašą »

Atsakymas docentui dėl gamtinės žemdirbystės

permakulturaairijoj

Delfis išspausdino straipsnį, kuriame paminėta gamtinė žemdirbystė:

DELFI: http://grynas.delfi.lt/aplinka/mokslininkai-didziausias-dirvozemio-priesas-godumas.d?id=61316721#ixzz2SaNS11HX

Straipsnyje docentas pasakė tokius žodžius:

“Tokiu būdu ūkininkaujant dirvožemis bus mažiau alinamas, bet gamtinės žemdirbystės atstovai teigia, kad dirvožemio derlingumas nuo to tik didės. Su tuo nenoriu sutikti, nes jie nelabai supranta procesų, vykstančių dirvožemyje.“

Galėčiau lažintis, kad docentas nėra bandęs auginti pagal gamtinę žemdirbystę. Ne tik nėra bandęs. Galėčiau lažintis, kad docentas nėra matęs gamtinės žemdirbystės dirvožemio, todėl šneka nevisiškai žinodamas apie ką šneka. Docentas, kaip mokslo atstovas, neturėtų reikšti nuomonės, kuri susidaryta ne iš eksperimentų ir stebėjimų, o, greičiausiai, iš nuogirdų.

Kiekvienas užsiimantis gamtine žemdirbyste žmogus mato savo darže, kad jo dirvožemis gerėja. Jau pirmais antrais ūkininkavimo metais plika akimi be mikroskopų galima matyti kaip žemė pagerėjo. Joje atsirado daugiau gyvybės, purumo, organikos…

Kviestumėme, docentą, atvažiuoti pačiupinėti žemę. Arba ragintume padaryti eksperimentą savo darže ir sulyginti ekologinės ir gamtinės žemdirbystės dirvožemius. Plika akimi galima pastebėti skirtumus. O jeigu docentas ryžtųsi atlikti mokslinį tyrimą ar gamtinės žemdirbystės dirvožemis gerėja, tai mes, gamtiniai žemdirbiai, būtume ne tik dėkingi, bet išskirtumėme ir premiją už nuopelnus gamtinės žemdirbystės teorijos patvirtinimui.

Viena mokslininkė jau norėjo tirti gamtinę žemdirbystę ir lyginti jos rezultatus su ekologinio ūkininkavimo rezultatais. Į mus kreipėsi dėl konsultacijų. Galiausiai pasitarus su darbo vadove nusprendė pasirinkti kitą daktarinės disertacijos temą, nes  institutas neturi nepatręštos žemės sklypo ir negali atlikti adekvačių ekperimentų.

Taigi moksliniai tyrimai neatlikti ir docentas neturi kuo pasiremti ir, greičiausiai, šneka iš nuogirdų arba, kitaip tariant, nevisai moksliškai.

O docento žodžiai “jie nelabai supranta procesų, vykstančių dirvožemyje“ ragina pasitikslinti ar čia tikrai taip galėjo pasakyti docentas, ar galbūt čia žurnalistai klaidingai interpretavo docento žodžius.

Gamtinė žemdirbystė kaip tik ir gimė iš procesų vykstančių dirvožemyje supratimo. Mes paėmėme mokslininkų darbus ir, jais remiantis sukūrėme naują lietuviškąją gamtinės žemdirbystės mokyklą. Nežinau kiek docentas išmano konkrečiai šioje srityje, bet galime susitikti ir padiskutuoti, kurioje vietoje, anot docento, mes neišmanome dirvodaros procesų. Arba galbūt docentas galėtų raštiškai surašyti kontraargumentus kodėl, anot jo, dirvožemis gamtinės žemdirbystės darže negali gerėti. O mes parašytumėme kurioje vietoje jis klysta arba pasimokytumėme iš docento. Nesvarbu kokia forma vyks diskusija, svarbu, kad ji vyktų moksliškai, su argumentais, kurie yra aprašyti mokslininkų arba pasiremiant eksperimentais, kuriuos galima pakartoti.

O iš savo pusės aš pažadu greitu metu parašyti argumentus kodėl gamtinės žemdirbystės ūkyje dirvožemis gerėja.

Laimis Žmuida

Gamtinė žemdirbystė: lysvių projektavimas kompiuteriu ir iki šalčių vešantis „konvejerinis daržas“

DSC_0634

Saulė kyla vis aukščiau, vėjelis – vis šiltesnis. Daugelis netrukus pasinersime į gamtą, pasiilgtus savo daržus ir lysves. Taigi metas pagalvoti, ar kapstymasis juose šiemet taps sunkiu darbu, prievole, ar malonumu. Pasirinkusieji antrąjį variantą turėtų įsiklausyti į buvusios vilnietės, architektės, o dabar gamtininkės Ritos Susnienės patirtį ir žodžius.

Į daržus įpuolė pasiilgusi gamtos artumo

Tradicijas ir naujoves smagiai ir su meile derinanti moteris ragina pamiršti varginančią augalų priežiūrą ir pasidomėti mūsuose vis dar neįprasta gamtine žemdirbyste. Naudą pajusite netrukus – pasinaudoję R. Susnienės patarimais vasarą po nuolat atsinaujinantį, pasak Ritos, „konvejerinį”, daržą galėsite vaikštinėti švariomis rankomis, skindami saulės ir lietaus subrandintas gamtos gėrybes.

Didmiesčio vaikas, interjero architektė Rita Susnienė jau septintus metus gyvena nuošalioje sodyboje netoli Trakų. Pavasarį ir vasarą darbuojasi darže, gamtos apsuptyje, rudenį ir žiemą sėda prie kompiuterio ir kuria modernius namų interjerus. Sostinės sumaišties, skubėjimo sako nepasiilgstanti. Po vyro netekties į kaimo sodybą persikrausčiusi moteris pati susiprojektavo svajonių namą ir ėmė gyventi gamtos ritmu.

Tiesa, daržus, į kuriuos įpuolė pasiilgusi gamtos artumo, vadina avantiūra. Mat apie augalus anksčiau nieko neišmanė. Netgi gėlių savo miestietiškame bute neaugino. Kaip ir visi džiaugėsi, kad parduotuvėje gali nusipirkti pusfabrikačių ir atvežtinių žalėsių. Tačiau dabar to laiko nenori nė prisiminti.

Daugiau skaitykite čia:
http://m.alfa.lt/naujienos/Gyvenimas/15027/

Gamtinė žemdirbystė: gausus derlius ir sveikas dirvožemis

gzbernardinai
Jau praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje mokslininkai atkreipė dėmesį į žmogaus veiklos sukeltą dirvožemio eroziją. Ūkininkaujant naudojama žemės ūkio technika mechaniškai pažeidžia augalų dangą, taip prarandama daug dirvos, nupustomas arba nuplaunamas derlingiausias dirvožemio sluoksnis. Mokslininkai ragino nebearti erozijos paveiktų laukų, o sodinti ten miškus arba daugiametes žoles. Daugelyje vietų gamta pati „išpildė” šias rekomendacijas ir sustabdė eroziją – eroduotos ir nederlingos dirvos savaime apaugo mišku, daugiametėmis žolėmis ir krūmais, sulaikančiais ir kaupiančiais maistines medžiagas dirvožemyje.

Smarkiai sumažėjusį humusingumą dirvožemio tyrinėtojai neseniai pastebėjo ir ekologiniuose ūkiuose. To priežastis – sutrikusi biologinė medžiagų apykaita dirvožemyje, kai nesugebama kompensuoti su augalų derliumi išneštos biogeninės kilmės medžiagų dalies organinėmis trąšomis. Ar ir čia turėtume leisti gamtai pačiai atstatyti pusiausvyrą? „Taip” – atsakytų gamtinės žemdirbystės šalininkai, Lietuvoje praktikuojantys šį ūkininkavimo būdą jau ne pirmus metus. Užsiimant gamtine žemdirbyste žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išauginti augalai pasižymi ypatinga kokybe, o dirvožemis nepraranda derlingumo. Apie šį netradicinį ūkininkavimo būdą kalbamės su vienu iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje Laimiu Žmuida.

Kas yra gamtinė žemdirbystė?

Gamtinė žemdirbystė yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Gamtoje egzistuoja simbiotinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma ši natūrali gamtos sąveika, sudaromos ekstremalios sąlygos, kai augalai ne gyvena, bet tik išgyvena. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga”, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.

Kaip ūkininkaujant galima imituoti natūralius gamtos procesus?

Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip tradiciniuose ūkininkų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Taip dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė – maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Taip prie augalų šaknų susidaro maistingas sluoksnis, maitinantis visus, kas tik jį pasiekia.

Užsiimant gamtine žemdirbyste dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiama susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams. Be to, dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.

Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti – augalinės atliekos (mulčius). Kaip mulčius gali būti naudojama žolė, šienas, šiaudai, stagarai, daržovių atliekos. Visa tai labiau tiks daržams. O krūmams ir medeliams, avietėms ir kitiems sumedėjusiems augalams geriau tinka miško mulčius – pjuvenos, skiedros, medienos gabalai, lentos, lapai, šakelės, drožlės, žievė. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių” sugeba prasikalti pro mulčių, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiumi kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.

Daugiau skaitykite  čia:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-24-gamtine-zemdirbyste-gausus-derlius-ir-sveikas-dirvozemis/70944