Gamtinės žemdirbystės principai


Pagrindiniai gamtiniai principai, kurių laikosi gamtinė žemdirbystė:

1. Žemdirbystė gamtoje – tai dirvodaros procesas. Kultūriniai augalai – tik dalis dirvos gyvybės, jokiu būdu ne pagrindinė.

2. Jokio žemės dirbimo! Dirva neįdirbama niekaip, nekalbant jau apie perkasimą. Išimtis – dirvos gyventojai, kurie pagal savo gyvenimo būdą purena dirvą. Dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad dirvos gyvybė galėtų vystytis be trikdymų.

3. Pagrindinė visų gyvų organizmų masės dalis ir pagrindinis augalų mitybos elementas – anglis. Gamtinė žemdirbystė ypatingai rūpinasi, kad anglies apykaita vyktų auginamų augalų naudai. Tuo tikslu dirvos paviršius dengiamas paklote – mulčiuojamas (ne dėl drėgmės palaikymo ir ne dėl “piktžolių” susilpninimo – tai šalutiniai efektai) negyva augaline organika. Bakterijos ir grybeliai, skaidantys organiką, išskiria į dirvą anglies dvideginį, kuris, būdamas sunkesnis už orą, leidžiasi į dirvą, tirpsta vandenyje ir atitenka augalams.

4. Antras pagal svarbumą mitybos elementas – azotas. Azotas dirvoje sulaikomas ne azotą fiksuojančių bakterijų (tai labai daug energijos reikalaujantis procesas), o dirvos organizmų baltymuose. Esant tinkamoms sąlygoms, pastovi dirvos organizmų masė užtikrina azoto apykaitą ir jo tiekimą augalams reikamais kiekiais.

5. Dirvos derlingumas tai ne maistinių medžiagų kiekis joje, o jos biologinis aktyvumas, biodinaminis organikos fermentavimo procesas. Ne paslaptis, kad pati didžiausia augmenijos masė užauga pusiaujyje, pačiuose skurdžiausiuose dirvožemiuose. Ten dirvoje beveik nėra maisto medžiagų, negyva organika dėl idealių sąlygų perdirbama iš karto ir maisto medžiagas iš karto įsisavina gyvi organizmai, tame tarpe ir augalai. Tokiu būdu augalų augimas priklauso ne nuo dirvoje esančių maisto medžiagų kiekio ir sudėties, o nuo dirvos gyvybės aktyvumo ir sąlygų tam. Humusas derlingume vaidina antraeilį vaidmenį – tai tik “konservai”, kas liko nesunaudota ir padėta “juodai dienai”.

6. Visos sodo – daržo gyvybės pagrindas – mikroorganizmai. Mikroorganizmai sudaro pagrindinę pasaulinės gyvybės biomasės dalį ir beveik visą biologinę įvairovę. Mūsų pasaulis – tai mikrobų karalystė, kur jie diktuoja savo sąlygas visiems kitiems gyviems organizmams. Todėl sode jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Sąlygos naudingų mikroorganizmų klestėjimui: optimali drėgmė, deguonis ir maistas. Tokios sąlygos pasiekiamos pakankamu organinio mulčio kiekiu dirvos paviršiuje. Po mulčiu visada optimaliai drėgna, laisvai patenka oras, mulčias – maistas mikrorganizmams. Pagrindinė sodininko užduotis – didelė mikroorganizmų biomasė ir didelė įvairovė sode. Augalų derlingumas – šalutinis efektas, gaunamas teisingai “auginant” dirvą.

7. Saulės energija turi būti panaudojama maksimaliai. Jos pagalba augalai kuria gliukozę – pagrindinį energijos šaltinį visiems gyvybiniams procesams, t.y. visai gyvybei. Idealiam sode- darže visas dirvos paviršius turi būti padengtas žaliais lapais. Tai pasiekiama tankai sodinant augalus, derinant skirtingas rūšis, panaudojant laisvai augančias “piktžoles”.

8. “Piktžolės” gamtinės žemdirbystės požiūriu – tai gerieji kaimynai, kurie taip pat dalyvauja dirvos gyvenime, kaip ir kultūriniai agalai. Jos atlieka daug funkcijų. Štai kai kurios: giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai sode; visos žolės kaupia saulės energiją ir tampa maistu augalams bei dirvos organizmams; skirtingos žolės kaupia skirtingas medžiagas, ko pasėkoje kultūriniai augalai ir kiti organizmai gauna įvairesnį maistą; aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų; kai kurios žolės saugo kaimyninius augalus nuo “kenkėjų”, vienos dėl savo išskiriamų medžiagų, kitos būdamos skanesnės; daug žolių – valgomos; kurdamos bioįvairovę, žolės stabilizuoja sodo ekosistemą, sodas tampa sveikesnis, jame nebūna “kenkėjų” antplūdžių;… ir t.t. Iš tikrųjų, paskutiniai stebėjimai rodo, kad “piktžolės” nusipelnė labai didelės pagarbos…

9. Biologinė įvairovė- sodo sveikatos pagrindas. Bioįvairovės kūrime dalyvauja kuo daugiau augalų ir gyvūnų rūšių, galinčių gyventi esamomis sąlygomis. Bet mūsų situacijoje ne augalai ir gyvūnai kaip individai yra sistemos pagrindas. Sistemos pagrindas yra jų tarpusavio ryšiai. Kuo daugiau šių ryšių, kuo jie įvairesni – tuo atsparesnė, gyvybingesnė sistema. Jeigu mes paprasčiausiai pasodinsim didelį augalų rūšių kiekį – negausim norimo rezultato, viskas turi būti tarpusavyje susieta, kiekviena sistemos dalis turi atlikti kuo daugiau funkcijų ir kiekviena funkcija turi veikti kuo daugiau sistemos dalių.

10. Vaisių ir daržovių kokybę kuria ne patys augalai, o visa ekosistema. Augalai nėra savarankiški organizmai, kiekvienas augalas, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma – tai tik simbiotinės bendruomenės dalis. Įvairūs simbiontai gyvena ne tik dirvoje, prie šaknų ir šaknyse, bet ir visuose paties augalo audiniuose. Beveik visos biologiškai aktyvios medžiagos- mikrobinės ir grybinės kilmės. Kuo geresnės gyvenimo sąlygos simbiontams – tuo geresnė vaisių kokybė, tuo daugiau juose sukaupiama reikalingų medžiagų. Simbiontai (mikroorganizmai ir grybai) – ne tik kokybės kūrėjai, bet tiesiogine prasme- augalų gyvenimo pagrindas. Be jų augalai negali pilnavertiškai maitintis, derėti, būti sveiki. Todėl sodininkas turi sukurti visas būtinas sąlygas gyvų organizmų bendruomenės klestėjimui.

11. Skirtingai nuo kitų “ekologiškų” krypčių, gamtinė žemdirbystė nenaudoja kompostavimo krūvose ar talpose, nes toks organikos naudojimo būdas – nepateisinamas energijos švaistymas, išsiskyręs anglies dvideginis išsisklaido ore. O anglies dvideginis – pagrindinis augalų maistas. Geras “kompostavimas” vyksta natūraliu būdu, prie augalų šaknų, tik tokiu – biodinaminiu būdu augalai gauna subalansuotą mitybą.

12. Mūsų technologijose naudojami giliašakniai augalai, tiek sumedėję, tiek žoliniai. Jie praturtina dirvą mineralinėmis medžiagomis, kurių trūksta visose anksčiau dirbamose dirvose, o to pasėkoje ir kultivuojamiems augalams. Augalai su gilia šaknų sistema pakelia mineralines medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir su nuokritomis šios medžiagos patenka ant dirvos paviršiaus.

13. Gamtinėje žemdirbystėje nėra kovos su augalų ligomis, nėra ligų profilaktikos, nes nėra ir pačių ligų. Sveikoje sistemoje nusistovi mikroorganizmų pusiausvyra, tampa neįmanomas kokios nors patogeninės rūšies perteklinis išplitimas, o augalai, biodinamiškai maitindamiesi, tampa pilnaverčiais ir tvirtais.

Mūsų žemdirbystės kryptyje svarbiausia – kokybė. Mes mažai kreipiam dėmesio į transportabilumą ir kitas komercines vaisių savybes, jeigu jos pasiekiamos kokybės sąskaita. Tikslas – auginti sode vaisius, kokybe nenusileidžiančius natūraliems, augantiems laukinėje gamtoje. Tai pasiekiama sukuriant sąlygas visiems organizmams, dalyvaujantiems kuriant vaisių kokybę.

Žurnalas “Green’as“: Ar įmanoma žemdirbystė XXI amžiuje?


Praėjusiame „Green‘o“ numeryje (Nr. 3) pristatę straipsnį apie permakultūrinį ūkininkavimą, tęsiame temą supažindindami su lietuvišku šio ūkininkavimo atitikmeniu – gamtine žemdirbyste. Naują rubriką pristato
www.gerazemdirbyste.lt

Įsivaizduokite kaimo vietovę. Tolumoje matosi apgriuvę kolūkio pastatai, metalinis vandens bokštas, bliauna gyvuliai, o čia – išverstos vagos, suarti laukai, dalis jų apžėlę piktžolėmis, kurias iš visų jėgų bando aparti burzgiantis mėlynas traktorius. Iki melioracijos griovio jau netoli, ir dar kartą garsiai suriaumojęs ir išmetęs į orą kamuolį juodų dūmų, mechanizmas sustoja. Atsidaro durelės, kyšteli juodas purvinas botas, pasikuitęs iš traktoriaus iššoka pusnuogis rubuilis traktorininkas. Jo rankose žurnalas „Green’as“. Atsisėda ant molio kupsto, atsiverčia ir įdėmiai skaito straipsnį apie efektyviausią jaurinių dirvožemių įdirbimą lengvomis ariamosiomis mašinomis. Kažką suvokęs nusišypso, įsideda žurnalą atgal į maišelį, kad nesuterliotų, lipa į traktorių ir pradeda arti lauką iš naujo: priešinga kryptimi nei buvo suaręs. Sakysite: „To negali būti! Tokie žmonės „Green’o“ neskaitys kaip arimo instrukcijos“. Tad kodėl mes rašome apie žemdirbystę? Juk esame išsilavinę, suprantame, kas yra mokslo progresas, einame į universitetus, į stiklinius pastatus, kompiuteris tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o žemagrindžiai kabrioletai kaimo keliukais nevažinėja, jiems reikia lygaus asfalto. Apskritai, žemdirbystė skirta runkeliams, o ne žmonėms. Tad kodėl kalbame apie ją? Ar įmanoma su XXI amžiaus žmogumi šnekėti apie bulves ir burokus ne iš fenomenologinės ir hermeneutinės perspektyvos, o paprastai, kaip apie augalus, kurie iš tikrųjų auga žemėje, iš ten išimami ir juos tikrai galima valgyti? Mes manome, kad galima. Tik ta žemdirbystė turi būti visai kitokia.

Protingas ne augalus augina, o žemę po jais

Gamtinės  žemdirbystės kartais nesinori nė žemdirbyste vadinti. Vien jau dėl to, kad tai greičiau malonumas, o ne sunkus darbas. O ir tiesiogine prasme šis ūkininkavimo būdas nieko bendro su žemės dirbimu neturi: čia neariama, nekasama, nepurenama ir kitaip žemė nedirbama. Rusai turi gerą pavadinimą – „земледелие“ – „žemės darymas“, žemės auginimas, galbūt lietuviškai galima būtų sakyti „dirvokūra“. Anglakalbiai turi gerą žodį „permakultūra“, kuriame taip pat nėra jokių užuominų į žemės dirbimą.

Mes vengsime žodžio „permakultūra“, nes lietuvio ausiai nei „perma“, nei „kultūra“ nenusako tų dalykų, kuriems yra skirti. Žodžiai „gamtinė žemdirbystė“ labai taikliai nurodo, apie ką eis kalba. Be to, juk permakultūra yra platus terminas. Jis taikomas ir statybos, dizaino, energetikos, gyvenimo būdo, net vaikų auklėjimo ir kitų socialinių reiškinių sferose. Čia mes kalbėsime tik apie vieną permakultūros dalį – žemdirbystę.

Kvepianti žemdirbystė

Paprastai žemdirbystė  asocijuojasi su sunkiu darbu, prakaito, mėšlo, pesticidų dvoku, piktžolių ravėjimu, su nešvariais drabužiais ir visais kitais kaimietiškais (ne)privalumais. Neišsigąskite. Į kaimą nekviečiame. Ūkininkausime čia, mieste, galbūt užmiesčio sodybose, gamtoje ir svarbiausia – su aukštakulniais ir kaklaraiščiais!

Gamtinės  žemdirbystės teritorijoje visur švaru. Nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai numulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika, ant kurios atsistojus nė batų nesusipurvinsi. Tarp lysvių galima palikti veją, trumpą žolytę ar medinius, akmeninius takelius iškloti. Po tokius plotelius ir basomis galima pasivaikščioti.

Piktžolių  čia nėra. Visos žolės geros. O jei kuri „supiktybėja“, tai galim ją žirklutėmis nukirpti. Augalų daug, visa įvairovės puokštė, visi pakaitomis žydi, akis vilioja ir nosį kutena.

Kvepia čia kaip gamtoje. Ar kada jautėt gamtoje blogą kvapą? Ne. Lapai, drėgmė, upokšnis, žolynų vėsa – ūksmės kvapas; spygliai, samanos, kerpės – sauso miško kvapas; pievoje – žolynų ir vėjo kvapas. Optimaliausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas. Kvepia grybukais.

Ūkininkauti tokioje aplinkoje ir pačiam malonu, ir miesto kaimynai nesiskųs, kad pomidorus augindami, urbanistinį vaizdą gadinat. Daržas gali būti modernus ir derėti prie šiuolaikinės architektūros.

Ne tik maistas, bet ir vaistas

Chemizuoto ūkio produktų privengiam dėl galimų kenksmingų medžiagų. Tokius produktus reikėtų atiduoti savo priešui. Ekologiškus vertiname jau vien už tai, kad nuodų juose nėra. Jie švarūs. Tokiais jau galima, kaip sakoma patarlėje, vaišinti draugus. O gamtinės žemdirbystės produktus geriausia pasilikti sau – juose žvaigždynai jau žinomų ir dar neatrastų vitaminų bei puokštės kitų bioaktyvių medžiagų.

Čia atsiskleidžia dar vienas savotiškas gamtinės žemdirbystės aspektas. Ji labiau skirta asmeniniams poreikiams. Pramoninis variantas čia sunkiai įmanomas. Gamtinėje žemdirbystėje vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Kadangi pramoniniu būdu gamtinės žemdirbystės produktų neužauginsi, tai niekas jų ir nevežioja į kitus žemynus ir, dažniausia, augina ir vartoja vietoje. Taip ne tik išvengiama bereikalingų maisto mylių (ekologija), bet ir išsaugomas maisto šviežumas. Juk uogose vitaminų katastrofiškai sumažėja jau po 15 minučių, vaisiuose jie išlieka kiek ilgiau – gal valandą, kai kuriose daržovėse gal dar ilgiau, tačiau ne tiek ilgai, kad išsilaikytų prekybiniame tinkle. Parduotuvėse šviežių produktų, deja, nėra.

Vitaminai mieste

Nebūtina užsiauginti visą maistą, jei gyvenate mieste. Mažame sodo sklype, pievelėje prie kotedžo rožyno ar net daugiabučio balkone galima auginti porą pomidorų krūmų, bazilikų, svogūnų, petražolių, tris braškių kerelius ir penkis agurkus. Ir visa tai sutilps viename kvadratiniame metre. Suvalgę gautą derlių jūs gausite daugiau vitaminų ir naudingų bioaktyvių medžiagų nei yra penkiuose po 50 litų kainuojančiuose vitaminų buteliukuose. O pagalvokite, kiek gausite, jei užsodinsite du kvadratinius metrus? Visą farmacijos fabriką aplenksite!

Gamtinės  žemdirbystės metodais galima užsiauginti ir visą maistą, reikalingą šeimai, giminėms ir net artimiausiems kaimynams. Tačiau galima ūkininkauti ir mažesniuose sklypuose. Net vazonėlyje ant palangės. Žinoma, čia nebus tokios įvairovės, kokią pasieksime pievoje, slėnyje ar girioje. Paukščiai čia neskraido, varlės nekurkia, kurmiai žemės nerausia, tačiau tam tikrą ekologinių tarpusavio ryšių sistemą ir čia galima sukurti.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų  gamyklos, o milijardai mikroskopinių  pagalbininkų – bakterijų  ir grybelių. Būtent tų mažų ir akimi nematomų padarėlių kolonijos šukuoja augalų šaknų plaukelius ir šie niekada nepraranda savo natūralaus blizgesio. Ir jei mes jų globai pavesime savo auginamus augalus ir gerai su jais elgsimės, tai jie suteiks to, ko augalams ir mums labiausiai reikia.

Pati produktyviausia žemdirbystės sistema pasaulyje

Nors jūs (bent jau pradžioje) užsiauginsite tik keletą kilogramų pomidorų  ir dubenėlį braškių, tačiau yra pasaulyje gamtinės žemdirbystės meistrų, kurie gauna neįtikėtiną derlių. Pavyzdžiui, iš vieno hektaro tradicinis sodininkas gali gauti vidutiniškai 8 tonas aviečių, tai yra, po aštuonis šimtus gramų iš kvadratinio metro, o štai ypač efektyvios gamtinės žemdirbystės krypties – mikotechnologijos –kūrėjas, sodininkas ir medelyno savininkas iš Altajaus A. Kuznecovas skina po 10–12 kg aviečių iš kvadratinio metro per sezoną, ir tai sąmoningai mažindamas derėjimą perpus, nes avietynas skirtas aviečių dauginimui, o uogos – tik šalutinė produkcija. Neribojant derliaus, vienas aviečių krūmas duotų apie 20 kg uogų, o krūmų viename are telpa 120.

Ir pinigai čia gaunami milžiniški. Jei paprastas ūkininkas pardavęs uogas iš vieno aro avietyno gautų apie 400 litų, tai A. Kuznecovas iš to paties ploto gauna apie 5 000 litų vien už uogas ir dar 18 000 už atžalas… Štai jums ir verslas.

Žemdirbystė intelektualams

Štai apie tokią žemdirbystę ne gėda pašnekėti ir su intelektualais. Tuo labiau, kad ši žemdirbystės forma yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos kaip ekosistemų mokslo naujausiais duomenimis. Šiandien mes turime į pagalbą atėjusius mikologijos ir mikrobiologijos mokslus, kurie leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Kituose „Green’o“ numeriuose pabandysime papasakoti, kaip vitaminai ir kitos bioaktyvios medžiagos atsiranda augale, ką apie tai sako mokslininkai ir kaip naujausius mokslo atradimus pritaikyti savo darže ar sode, kad išaugintume vitaminingesnius, geresnės kokybės produktus. Su neturinčiais daržo mokysimės ūkininkauti vazonėlyje ant palangės, o verslininkams parodysime, kiek galima uždirbti ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės principais.

Laimis Žmuida, Saulius Jasionis

Architektės daržas: mažiau darbo, daugiau laimės


Architektė Rita Susnienė prieš trejus metus persikėlė gyventi iš Vilniaus į sodybą Trakų rajone. Pasiryžusi gyventi viena, iš pradžių šokiravo vaikus ir mamą, tačiau moteris nesijautė nejaukiai, nes senoje troboje vasarojo jau 17 metų. O šalia jos pagal savo poreikius suprojektuoto ir pastatyto modernaus namo dabar nekeistų į būstą sostinės priemiesčiuose, kur nėra nei privatumo, nei saugumo. Pradėjus nuolat gyventi sodyboje, atsirado galimybė įsirengti daržą. Tačiau lysvės ir daržininkavimo principai – netradiciniai.

Išmaitina vienas aras

Lysvėse, kurių bendras dirbamos žemės plotas užima vieną arą, Rita Susnienė užsiaugina daržovių ne tik sau, bet ir mamai bei dukros šeimai. Užtenka ir šviežių daržovių, ir atsargų visai žiemai.

Daržas po namų langais, tad vasaros metu nusiskina ar išsirauna tik tiek daržovių, kiek reikia tam kartui. Šaldytuve jų kelias dienas nelaiko, todėl visą laiką mėgaujasi šviežiu maistu. Moteris nevalgo mėsos, retkarčiais nuvažiavusi iki artimiausio miestelio nusiperka pieno, duonos, tad per mėnesį maistui pakanka apie 200 Lt. Net į mišką grybauti nereikia eiti, nes baravykai auga kieme po beržais. Ne gyvenimas, o rojus, kai visi aplink dejuoja, kad trūksta pinigų.

Rita nusprendė, kad jau laikas liautis „užkalinėti didelius pinigus“. Iki Vilniaus netoli, kai reikia, nuvažiuoja pas užsakovus, o visus kitus reikalus galima sutvarkyti internetu. „Kai yra ryšys su pasauliu, gali gyventi nors ir negyvenamoje saloje“, – mano architektė.

Persikėlusi į sodybą, R. Susnienė ėmėsi daržo projekto. Kaip ir dera architektei, daržą projektavo preciziškai tiksliai: aštuonios lysvės 4 m ilgio ir 0,7 m pločio, pomidorų lysvė 4 m ilgio ir 0,8 m pločio ir ovalus daržas (plotas 12×6 m). Dar sukalta aukšta lysvė – dėžė (3×0,7 m). Tarpai tarp lysvių – dviejų žoliapjovių pločio.

Lysvės, projektuotos kompiuteriu

Lysvių plotis parinktas neatsitiktinai, mat jį lėmė lentų ilgis, kurios įrėmina daržoves. „Šie rėmai nėra būtini, bet man daržas atrodo tvarkingesnis. Be to, lysvės pakeltos, todėl nereikia žemai lenktis. Ypač patogu mano 82-ejų metų mamai. Ji pasistato žemą kėdutę, atsisėda ir patogiai skina šparagines pupeles, nugaros neskauda“, – sako Rita.

Lysvių plotis turi dar vieną paskirtį: į jas beriamos sėklos ir sodinami daigai ne bet kaip, o naudojantis „sėjimo lentele“. Tai Ritos išradimas – plastiko lakšte (60×60 cm) lazerinėmis staklėmis išpjautos skylutės, tarp kurių 5 cm tarpai. Uždėjusi lakštą ant lysvės, į kiekvieną skylutę įberia po sėklą ir užberia žemėmis. Tada belieka laukti, kol užaugs tvarkingas, tarkime, ridikėlių (lygiai 149, nes tiek yra skylučių) derlius – nereikės nė retinti. Naudojantis šia lentele, galima sėti ar sodinti trikampiais arba eilutėmis. Kiekvienai daržovių rūšiai apskaičiuojami reikiami tarpai tarp skylučių (atstumai tarp daigų nurodomi ant sėklų pakuočių).

Jau keliems klientams R. Susnienė suprojektavo daržą tokiu principu – kompiuteriu nubraižė lysvių schemą, pažymėjo daržovių rūšis ir skylutes, į kurias reikia jas sodinti.

Kai pradėjo derėti tokiu principu suprojektuotas architektės dukros uošvių daržas, draugai liko sužavėti ir jau laukia kito pavasario, kad ir jie galėtų šeimininkauti tokiame darže.

Daržovių ir kvapiųjų augalų draugystė

Ritos lysvėse auga įvairiausios daržovės: burokėliai, pastarnokai, gelteklės, salierai, bulvės, moliūgai, cukinijos, pomidorai, baklažanai, morkos, juodieji ridikai ir kt. Kai kurias daržoves – lapines salotas, špinatus sėja kelis kartus, kad turėtų šviežių ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą. Kartu su jomis kiekvieną rytą prisiskina pilną dubenį ir sultenių, gražgarsčių lapelių. Nuėmus žirnių derlių, į jų vietą sodinamos kaliaropės.

Į lysvę vienos rūšies daržovių įterpiamos kitos, kad tarpusavyje draugaudamos padėtų viena kitai augti ir derėti. Taip pat po visą daržą išmėtytos serenčių salelės – ir gražios, ir naudingos, nes jų stiprus kvapas atbaido kenkėjus. Tik į vieną lysvę galima pasodinti ne daugiau kaip du serenčių daigus, nes taip suveša, kad viską nustelbia aplink.

Šitaip „sargauja“ ir tabako krūmas, „saugodamas“ bulves. Darže patartina pasėti nasturtų, bitkrėslių, pelėžirnių, pasodinti diemedį – kuo daugiau kvapų, aromatų, tuo geriau. Mėtas tinka sodinti tarp kopūstų. Nuo kenkėjų baltukų atbaido ir juozažolė. Taip pamažu atsikuria ekosistema, kai kiekvienas „kenkėjas“ turi ir savą priešą. „Ateityje nebereikės, kaip dabar, retkarčiais nurinkti kirmėlaičių nuo kaliaropių lapų“, – sako Rita.

R. Susnienė daržoves augina gamtinės žemdirbystės principu, todėl augalai labai vešlūs. Gerai dera ne tik antžeminė dalis, lapai, bet ir šakniavaisiai: moteris užsiaugino kelis salierų daigus, kurie buvo labai menki, tačiau užaugo didžiausi gumbai. Svarbiausia, kad tokiu principu užaugintos daržovės pasižymi laukinių augalų kokybe: „Juk visi supranta, kuo skiriasi darže užaugusi žemuogė ir miške.“

Ritos draugai, matydami tokį gausų derlių, jos klausia: „Gal tu naktimis daržą tręši?“ Tačiau vienintelė trąša – pievelėje nupjauti dobiliukai, gysločiai, kita žolytė. Žoliapjove susmulkintas šienelis paskleidžiamas tarp daržovių. Kai mulčio nereikia, žolė paliekama ant vejos kaip trąša, todėl visą 49 arų sklypą dengia tanki žolytė – Rita į daržą eina basomis, kojos švarios, nereikia su guminiais batais net rudenį po purvą, kaip anksčiau, maklinėti.

Iš pradžių mąstyk, po to dirbk

„Gamtinė žemdirbystė nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmais metais padariau daug klaidų, antrais jau mažiau. Tikiuosi, kad trečiąją vasarą sukaupsiu dar daugiau patirties“, – sako architektė, susidomėjusi šia žemdirbyste, kai perskaitė N. I. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“.

Visiems, kurie nori užsiimti gamtine žemdirbyste, ji pataria pradėti dabar – rudenį ir žiemą skaityti forumą (svetainėje gerazemdirbyste.lt) įvairiausiomis temomis ir klausimais. Dalydamiesi savo patirtimi žmonės per kelerius metus sukaupė daug žinių. Internete galima gauti atsakymus, kaip spręsti visas iškilusias problemas.

Pasikausčius teoriškai, pavasarį galima išsirinkti plotelį velėnos ar nenušienautos sulaukėjusios žolės, pakloti kartoną, o ant viršaus per visą vasarą krauti nupjautą žolę, daržovių stiebus ir lapus, augalinės kilmės virtuvės atliekas. Tinka šiaudai ir iš rudens surinkti medžių lapai, pjuvenos – prisluoksniuokite gerą pusmetrį. Jau kitais metais tokioje lysvėje galima auginti daržoves – sliekai gerokai pasidarbavo, augalines atliekas pavertę puria žeme.

Įmanomas ir greitesnis variantas – į sukaltus iš lentų lysvių rėmus pilti kompostinės žemės, o daržoves per visą vasarą „maitinti“ nupjautos žolės ir lapų mulčiu.

„Tačiau reikia žinoti, kad vien tik žoliapjovės susmulkintos žolės nepakanka. Be to, geriau, kad ji būtų ne kultūrinė, o natūrali. Taip pat nereikia iš karto krauti ant lysvės ką tik nupjautos žolės, nes atsiranda glitumas. Geriau šiek tiek padžiovinti ir pamaišyti su lapais – jų prisirinkite iš rudens ir laikykite bulviniuose maišuose. Toks mulčias tinka daržovėms. O vaiskrūmiams, braškėms labiau tinka mulčias iš šiaudų ir pjuvenų – jo fermentacija lėta, tad užtenka užpilti žemę apie 15 centimetrų pavasarį ir daugiau jokių rūpesčių. Kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo esi laimingesnis“, – pasakoja moteris.

Labiausiai ji džiaugiasi avietėmis, kurios akivaizdžiai įrodė gamtinės žemdirbystės principų naudą. Pirmais metais sodo pakraštyje į velėną sukišti aviečių ūgliai skurdo, visiškai neaugo. Šeimininkė bandė purenti – beviltiška. Antrais metais tarpus tarp ūglių užklojo kartonu ir išbėrė 20 maišų pernykščių klevų lapų – susidarė pusmetrio storio mulčias. Per vasarą avietės suvešėjo, sutankėjo, apsipylė uogomis. „Stebuklas“, – Ritos mama negalėjo patikėti, kad čia tos pačios avietės.

Bulvės po šiaudais, pomidorai po stogeliu

Vietoj įprasto pliko lauko su parudavusiais bulvienojais, R. Susnienės darže šviežiai paklota šiaudų – bulvės jau nukastos. Nors šiuo atveju reikėtų sakyti – nurinktos. Iš rudens ši vieta buvo apklota kartonu ir žolėmis. Pavasarį žolė jau buvo sukritusi, o kartonas irgi beveik visai suiręs (jis reikalingas tam, kad neleistų augti piktžolėms).

R. Susnienė ištiesė virvelę, kad nužymėtų tiesią liniją ir vienodais atstumais išdėliojo bulves. Po to kiekvieną šiek tiek įkasė, kad bulvės paviršius būtų lygus su žeme. Pabėrė pelenų ir 30 centimetrų užklojo šiaudais. Toks storas sluoksnis reikalingas tam, kad neišgaruotų drėgmė ir nepraleistų šviesos, bulvės nepažaliuotų. Per vasarą dar papildomai reikia šiaudų ar stambaus šieno (labai tinka pernykštė nešienauta žolė, kurios su metaliniu grėbliu prigraibai pavasarį). Piktžolių sėklų nereikia bijoti, nes jos jau būna išbyrėjusios.

Bulvienojai prasimuša pro mulčią ir vešliai auga. Geriausias dalykas, kad ankstyvų bulvių galima pasirinkti pakėlus šiaudus – didesnes surenki, o mažesnes palieki augti.

Kitais metais bulvės sodinamos tame pačiame plote. Sėjomaina nereikalinga.

Pomidorų lysvė suprojektuota po stogeliu – nuo šiaurės pusės sienelė, iš viršaus skaidraus plastiko stogelis, kuris žiemai bus nuimtas, kad sniego danga nesulaužytų. Pomidorai puikiai derėjo, nereikia jokio šiltnamio. Užaugo net baklažanai. Rita kitais metais bandys išauginti melionus.

Storas šiaudų mulčio sluoksnis saugo drėgmę, todėl laistyti reikėjo per visą vasarą vos kelis kartus.
Tarp pomidorų ir baklažanų pridėliota didesnių ir mažesnių akmenų, kurie per dieną sukaupia šilumą ir atiduoda ją naktį šilumamėgiams augalams.

Dar viena unikali lysvė suprojektuota aukštoje medinėje dėžėje – jos apačioje pridėta stambių šakelių, ant viršaus smulkesnių, po to sluoksnis lapų ir 20-30 centimetrų kompostinės žemės. Šioje lysvėje šilčiau ir, uždengus agroplėvele, galima prisiauginti ankstyvųjų salotų ar ridikėlių. Daržoves patogu nusiskinti kaip nuo stalo! Šalia įrengta lauko kriauklė daržovėms nuplauti.

Fermentacija „dėžėje“ vyko taip aktyviai, kad per vasarą žemė gerokai sukrito. Kitais metais iš šono medines lentas papuoš pakabinami vazonėliai su gėlėmis. Vienam klientui tokią lysvę suprojektavusi Rita iš galų sukonstravo „sandėliukus“ kastuvui, karučiui ir kitiems įrankiams, o iš saulėtos pusės padarė nuožulnų skaidrų stogelį, po kuriuo patenkinti auga pomidorai.

„Fantazijai ir kūrybai nėra ribų“, – sako architektė.

Laikraštis “Šeimininkė“, Rita Šemelytė

Visas straipsnis su nuotraukomis prieinamas Delfi’yje.

Inteligentiško tinginio daržas


Tradicijos gimdo patirtį ir palengvina ateinančių kartų gyvenimą, nes nereikia iš naujo išradinėti dviračio. Tačiau ne visuomet. Ir net tokioje tradicinėje srityje kaip žemdirbystė, pasirodo, galima atrasti visiškai kitokį požiūrį į darbo metodus. Šis straipsnis skirtas tiems, kurie nori užsiauginti sveikatai naudingų daržovių bei vaisių, sulaukti didesnio derliaus nei naudojantis ekologiniais metodais ir mažiau dirbti – nereikia kasti žemės ir sulenkus nugaros nuolat ravėti piktžolių.

Visa kita – niuansai (nors ir esminiai): savitas požiūris į gyvenimą, atsakingas požiūris į aplinką, pagarba gamtai. Apie gamtinės žemdirbystės principus pasakoja Saulius Jasionis, šių idėjų pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje.

Asmeninė patirtis

Saulius Jasionis gamtine žemdirbyste susidomėjo prieš septynerius metus, kai į rankas pateko rusų agronomo N. I. Kurdiumovo knygos apie tai, kaip „nereikia“ dirbti žemės. S. Jasionis su bendraminčiais ne tik tris knygas išvertė ir išleido jas lietuvių kalba, bet ir patys pradėjo taikyti tuos principus savo žemės sklypuose.

S. Jasionis mokėsi agronomijos, bet diplomo neturi, egzaminų nelaikė (ir ačiū Dievui, kaip pats sako). Tradicinės agronomijos žinios kardinaliai skyrėsi nuo N. I. Kurdiumovo mokymo, todėl iš pradžių į šią patirtį Saulius žvelgė su nepasitikėjimu. Tačiau gilinantis, kaupiant žinias, bandant jas praktikoje, ilgainiui susiformavo savita teorija, kuri buvo gerokai platesnė ir gilesnė nei rusų agronomo.

„Galima sakyti, kad Lietuvoje jau susiformavo unikali gamtinės žemdirbystės mokykla, kurios nėra niekur kitur“, – sako Saulius. Gamtinė žemdirbystė nėra jo pagrindinis užsiėmimas, tačiau ir pomėgiu jos nepavadinsi. Tiesiog jam patinka kapstytis po netyrinėtas sritis: „Man svarbu ne gausų daržovių derlių užauginti, o eksperimentuoti, siekiant išsiaiškinti augalininkystės principus.“

Prieš kelerius metus interneto svetainėje (www.gerazemdirbyste.lt) atsirado forumas, į kurį pradėjo burtis bendraminčiai. Taip kilo poreikis rengti seminarus, kuriuos veda Saulius: „Žmonės, kurie nori daržininkauti pagal naujus metodus, gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, o suėję kartu, turi galimybę keistis žiniomis. Kai visą patirtį susistemini, rezultatų gali pasiekti daug greičiau ir kitiems perduoti jau sukurtus metodus. Juk ne kiekvienas nori ar sugeba eksperimentuoti, geriau eiti jau pramintu keliu.“

Lysvių kasti nereikia

S. Jasionis anksčiau galvojo, kad gamtinės žemdirbystės principai turėtų sudominti savito gyvenimo būdo ieškančius žmones, tokius kaip bendraminčiai, siejami V. Megre knygos „Skambantys kedrai“ idėjų ir bandantys kurti Lietuvoje ekologines gyvenvietes. Tačiau gamtinės žemdirbystės bendraminčių ratas pasirodė daug platesnis. Tai žmonės, kurie nori valgyti ekologiškus vaisius ir daržoves.

Pasak Sauliaus, tokių žmonių yra dvi kategorijos. Vieni tai daro dėl taupumo, nes užsiauginti – pigiau nei pirkti. Kiti turėtų už ką nusipirkti, bet suvokia, kad parduotuvėje tikrų ekologiškų daržovių nė su žiburiu nerasi. Tarp šių žmonių yra ir tokių, kurie nori gyventi nepažeisdami gamtos dėsnių, puoselėti šias idėjas.

Gamtinės žemdirbystės esmė yra tai, kad dirvožemio nereikia kasti ar purenti, visą laiką jis turi būti uždengtas mulčiu. Tai gamtinis principas, nes natūralioje aplinkoje žemės paviršius užklotas pievų velėna ar miško paklotu.

„Reikia žinoti du pagrindinius dalykus. Pirma, mulčio storis turi būti toks, kad apatinis jo sluoksnis neišdžiūtų. Antra, pro jį turi laisvai cirkuliuoti oras. Jei dažnai lyja, mulčio galima dėti plonesnį sluoksnį. Jeigu karšta, plonas sluoksnis išdžius ir perniek nueis visas darbas. Jeigu prikrausime storai ir lis lietus, mulčias susiplaks ir nesivėdins, todėl nevyks fermentacija“, – sako Saulius.

Mulčias būna įvairus – nuo jaunos žolės, smulkintos žoliapjove, iki pjuvenų ar šiaudų. Kuo daugiau celiuliozės (pjuvenų), tuo ilgesnis fermentacijos laikas. Į tai atsižvelgiama parenkant mulčių skirtingoms kultūroms. Jei daržovių brendimo laikas yra trumpas, pavyzdžiui, morkų ar kopūstų, vadinasi, reikia tokio mulčio, kurį bakterijos greitai „suvirškina“. Jeigu auginame daugiametes kultūras (braškes, uogakrūmius), reikia pamaitinti dirvožemį, kad maisto medžiagų užtektų ilgam ir nereikėtų jo nuolat atnaujinti.

„Daugelis mulčiuoja augalus, tačiau tai nėra gamtinė žemdirbystė. Jeigu į tarpus tarp lysvių pridėsi nupjautos žolės, bet nesuprasi, kam tai padarei, kokie procesai vyksta, augalus puls ligos ir nebus nieko gero. Mulčias reikalingas ne tam, kad saugotų drėgmę ir neleistų augti piktžolėms – jis yra pagrindinis augalų mitybos šaltinis. Per seminarus žmonių paklausiu, ar jie žino, ką augalai valgo? Niekas negali atsakyti, nors visą gyvenimą augina daržoves. Keista, juk jei turime karvę ar šunį, žinome, kuo jį šerti“, – sako Saulius.

Ką valgo augalai?

Įrodyta, kad dirvos derlingumas priklauso ne nuo joje esančių maistingųjų medžiagų kiekio, o nuo mikrobiologinio aktyvumo. Norint suaktyvinti bakterijas, joms reikia augalinių atliekų.

Fermentacija vyksta tame sluoksnyje, kur pakanka drėgmės ir deguonies. Bakterijos „valgo“ ir išskiria anglies dioksidą, kuris sunkesnis už orą ir tirpsta vandenyje. Kadangi dirvožemis po mulčiu yra purus (daug puresnis nei rūpestingiausiai tradiciniu būdu prižiūrimo daržo, nes žemę išvagoja bakterijos, sliekai ir kiti gyviai), ištirpęs anglies dioksidas patenka tiesiai ant augalų šaknų. Didžiąją dalį augalų mitybos sudaro anglies dioksidas (apie 70 proc.). Likusi dalis tenka azotui, mineralinėms medžiagoms ir kt.

Klaidingai manoma, kad virtuvės atliekas reikia kompostuoti krūvoje ir tik po to permaišyti į dirvožemį. Tokiu atveju, vertingiausia medžiaga, labiausiai reikalinga augalams, t. y. anglies dioksidas, išgaruoja. Augalinių atliekų pagrindinė vertė yra ne kompostas, o jo fermentacijos metu išskiriamas anglies dioksidas. Jeigu organines atliekas užkastume į žemę, kur mažai deguonies, prasidėtų puvimo procesas, kenkiantis augalams. Be to, puvimo bakterijos naudoja anglies dioksidą, todėl augalus dar labiau nuskurdina. Reikia žinoti ir tai, kad komposte daug azoto, dėl kurio pertekliaus augalas pradeda kaupti nitratus.

Taigi, virtuvės atliekos dedamos tiesiai ant lysvių, tik uždengiamos žole ar šiaudais, kad gražiai atrodytų, neskleistų blogo kvapo.

„Naudojame ir karvių mėšlą, bet ne kaip azoto trąšą, o fermentų ir mikrobų „injekciją“, kad jie būtų aktyvesni. Nors tai labiau aktualu daržininkaujantiesiems mieste, o kaime mikrobų aktyvumas ir taip yra pakankamas“, – sako S. Jasionis. Gamtinė žemdirbystė daug efektyvesnė nei ekologinė, nes augalų nepuola ligos. Pavyzdžiui, nei bulvės, nei pomidorai neserga maru. Retas svečias ir kolorado vabalas (tik dar nėra aišku, kodėl). „Augalas kaip ir žmogus: nėra visavertės mitybos, nėra sveikatos. O liga yra požymis, kad kažką darai negerai“, – teigia naujosios kartos daržininkas.

Nuo ko pradėti?

Jeigu turite tradicinį daržą, kurį nuolat skersai išilgai kasate kastuvėliu, jau nuo šiandien galite liautis. Geriau atsigulkite į hamaką medžio pavėsyje ir pamąstykite, ką ir kaip daryti, kad darbas darže nesurytų visos dienos – liktų valandėlė paganyti debesis danguje ir sulauktumėte gero derliaus. Kitaip tariant, laikas prakaitu aplaistytas lysves paversti inteligentiško tinginio daržu.
Pradėti galite bet kuriuo metų laiku, nors geriausia tai daryti nuo pavasario, o kol kas domėkitės, rinkite informaciją, planuokite darbus.

Jeigu turite „pliką“ žemės sklypą, tiesiog ant pievos patieskite kartono lapą ir per vasarą kraukite ant jo nupjautą žolę, išrautas piktžoles, rudenį nukritusius lapus šiaudus, pjuvenas. Per sezoną kartonas sunyks. Jis reikalingas tam, kad neišlystų piktžolės.

Pirmaisiais metais geriausia sodinti bulves, nes joms reikia storo mulčio sluoksnio, kuris bus geras kitų daržovių pagrindas. Taigi, kartone išpjaukite skylutes, padėkite bulves ir storu sluoksniu (apie 40 cm) uždenkite šiaudais. Nuimti derlių labai paprasta – pakėlei šiaudus, nurinkai didesnes bulves, nereikia iškasti viso kelmo, o po savaites jau užaugo kitos.

Pasak Sauliaus, tokios žemdirbystės praktika nėra didelė, Rusijoje ji žinoma dar tik apie 15 metų. Skelbiama, kad iš vieno kvadratinio metro prikasama dvidešimt kilogramų bulvių. Skamba nerealiai, tačiau manoma, kad tai nėra riba, nes kiekvienais metais derlingumas didėja. „Šios žemdirbystės esmė – rūpintis ne būsimu derliumi, bet visa augalų ir kitų dirvos organizmų bendrija.

Mulčiavimas yra tik viena priemonių, o jos esmė – natūralus gamtinis procesas, pasiekiamas uždengus dirvožemio paviršių. O jį dengti gali ne tik mulčias, bet ir kiti augalai. Svarbiausia, skirtingas kultūras derinti taip, kad visos draugiškai augtų, nenustelbtų vienos kitų. Kita vertus, jei norime gauti kuo didesnį derlių iš mažo ploto, reikia kuo intensyviau maitinti dirvožemį: 2,5-3 kartus daugiau organikos įterpti į dirvą, nei iš jos paimti“, – dėsto S. Jasionis.

Kuo skurdesnis, tuo vertingesnis

Žemdirbystė nebūtinai turi būti intensyvi. „Kuo skurdesnės augimo sąlygos, tuo augalas sukaupia daugiau vertingų medžiagų. Į tai atsižvelgiama auginant prieskoninius ar vaistinius augalus – mulčiuojama labai plonai, galima šaknis apdėti ir akmenukais (po jais kaupiasi drėgmė, jie išlygina dienos ir nakties temperatūrų skirtumus). Augale esančių biologiškai aktyvių medžiagų kiekis priklauso ne tik nuo augalo mitybos, bet ir nuo kitų faktorių, ekstremalių aplinkos sąlygų. Eterinių aliejų sukaupiama tuo daugiau, kuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūra, todėl kalnų augalai tokie aromatingi“, – sako Saulius.

Jei norite užauginti didelį braškių derlių, mulčiuokite storai, pilkite mėšlo, kad fermentacija būtų dar intensyvesnė. Uogos bus raudonos ir stambios. Bet jei norite aukščiausios kokybės uogų, auginkite skurdžiai, kitų augalų bendrijoje. Juk augalas neaugs sterilioje aplinkoje, jis kontaktuoja su kitais mikroorganizmais. Kuo sudėtingesnės augimo sąlygos, tuo intensyviau augalas ieško simbiozės.

Net iki pusės savo pagamintų medžiagų, gautų fotosintezės būdu, atiduoda per šaknis į dirvožemį, taip pat išskiria per eterinius aliejus. Yra ištirta ir įrodyta, kad vitaminai ir kitos mineralinės medžiagos, dėl kurių vertiname augalus, dažniausiai yra ne augalinės, o mikrobinės (bakterinės ir grybinės) kilmės, t. y. gaunamos iš aplinkos „sugyventinių“. Todėl braškes pasodinus į pievą, be jokio mulčio, uogos bus mažytės, bet labai vertingos ir aromatingos.

„Žinant šią informaciją, kiekvienam augalui galima sukurti skirtingas augimo sąlygas, nelygu, kokio rezultato siekiama“, – teigia gamtinės žemdirbystės pradininkas Saulius Jasionis.

Rita Šemelytė

Laikraštis “Šeimininkė“, nuotraukos Ritos Šemelytės ir Sauliaus Rudaičio

“Vienaragio“ interviu su Sauliumi Jasioniu

Asmenybės ugdymo centras “Vienaragis“ buvo pasikvietęs mus pasisvečiuoti savo puoselėjamoje sodyboje “Žaliasis prieglobstis“. Po seminaro “Vienaragis“ savo naujienlaiškyje išplatino interviu su Sauliumi Jasioniu, kurį čia perspausdiname.

Ar galėtum trumpai pristatyti gamtinę žemdirbystę?

Gamtinė žemdirbystė, arba tiksliau – natūrinis ūkininkavimas, tai toks ūkininkavimo būdas, kai vadovaujamasi natūraliais gamtiniais procesais ir visiškai nesinaudojama dirbtinėmis priemonėmis: trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis, žemės dirbimu ir pan.

Kokiomis aplinkybėmis ir prieš kiek laiko pradėjai domėtis gamtine žemdirbyste?

Žemdirbyste domėjausi visada, nuo mažens, o gamtinėmis technologijomis rimtai susidomėjau maždaug prieš 7 metus. Auginau “sudėtingus“ laukinius augalus ir reikėjo pačiam atrasti auginimo technologijas, nes jokios informacijos nebuvo. Teko atsigręžti į Gamtą ir mokytis iš jos. Gamtiniais principais daržininkystėje paskatino domėtis N.Kurdiumovo knygos. Toks buvo startas, o po to procesas įsibėgėjo ir… jokių knygų skaityti nebereikėjo.

Iš ko mokeisi gamtinės žemdirbystės?

Bendravau (ir iki šiol bendrauju) su keletu šios srities sodininkų, bet tikrasis mokytojas – aplinka. Miškas, augalai, gyvūnai, jų tarpusavio ryšių stebėjimas, taip pat ir žmonių santykių stebėjimas – šis būdas visiems prieinamas, o dėsniai čia veikia tie patys.

Kuo sužavėjo ši veiklos sritis?

Pirmiausia – tai neribotos galimybės augalininkystei. Aukščiausia kokybė, švari aplinka, dideli derliai, nuolatinė kūryba. Ir žmonės, užsiimantys gamtine žemdirbyste – visiškai kitokie…

Kuo skiriasi Tavo supratimas apie gamtinę žemdirbystę nuo tų žmonių, iš kurių apie šį metodą sužinojai, taip pat kitų panašių mokyklų?

Kad net negaliu pasakyti, iš ko sužinojau. Buvo ir B.Mollisonas, ir M.Fukuoka, ir Z.Holceris, dar visokių… Skiriasi daug kuo. Manęs nežavi fantastiški derliai ir dideli pelnai, man patinka tai, kas labai gera. O gero būna mažai. Labiau mėgstu “auklėti“ laukines kultūras, neužsiimu “ezoterika“, kiekvienas žingsnis turi būti pagrįstas realiais stebėjimais, o ne kažkokiomis teorijomis. Didelį dėmesį skiriu augalų mitybos pilnavertiškumui, simbiotiniams ryšiams, aukščiausios kokybės, o ne kilogramų kūrimui. Taip pat nemanau, kad dabartiniai pomologijos (kultūrinių veislių kūrimo) pasiekimai yra kažko verti. Manau, kad kurdami naujas veisles mes tolstame nuo tikrosios gamtinės kokybės ir taip nuskriaudžiame pirmiausia save. Taip pat nuskriaudžiam save kurdami kultūrinius sodus, kuriuose griežtais būdais reguliuojame augmenijos ir gyvūnijos rūšinę sudėtį. Mano būdas – labai lankstus, draugiškas aplinkai, šiuo būdu kuriamuose soduose neišnyksta nė viena gyvūnų ar augalų rūšis, jų dar padaugėja. Tai yra geras kriterijus: jei natūralioje ekosistemoje įkurtame sode ar darže biologinė įvairovė sumažėjo – bloga žemdirbystė, jei padidėjo – gera. Mano atstovaujamoje “mokykloje“ nėra augalų ligų, nėra profilaktikos. Nėra ir piktžolių ar kenkėjų: mes suprantam “piktžolių“ ir “kenkėjų“ paskirtį bei teikiamą naudą, todėl labai atsargiai su jais elgiamės.

Kokie Tavo pagrindiniai tikslai skleidžiant gamtinę žemdirbystę kitiems?

Tokio tikslo, kad apie tai sužinotų visi – nėra. Tai nerealu – iki to reikia priaugti – žmonės turi patys pajusti, kad atėjo laikas keisti požiūrį į Žemę. Aš tik noriu, kad žinios pasiektų tuos, kurie jau kelyje, kad jiems būtų paprasčiau ir nereikėtų kartoti tų pačių klaidų. Gamtinė žemdirbystė – tik tarpinė stotelė, tik pereinamasis laikotarpis kelyje į harmoningą gyvenimą ir natūralią, sveiką mitybą… Bet jis reikalingas

Kaip žmonės sutinka šią naują žemdirbystės kryptį?

Sutinka palankiai. Man pasitaiko tik tie, kurie sutinka palankiai. Kas pabando – niekada negrįš atgal. Nesulyginama kokybė, galima gauti fantastiškus derlius, maloni veikla – kas to nenori? Skeptikų, aišku, yra, bet aš jų dar nesutikau.

Saulių Jasionį kalbino Ernesta Burgess

Miškuose jau pasirodė poniabudės


Grybai – vieni keisčiausių gamtos kūrinių, kuriais rimtai mokslas susidomėjo dar visai neseniai. Susidomėjo ne kulinarine verte, bet jų gydomosiomis savybėmis. Grybų karaliumi pagal gydomąsias savybes nuo seno laikomas japoniškas grybas shiitake, kurio pagalba gydoma daugelis ligų, įskaitant ir piktybinius auglius. Na, jeigu japonai turi karalių, tai mūsų miškuose auga ne ką prastesnis, o kai kuriais atžvilgiais ir gerokai pranašesnis grybas Phallus impudicus, liaudyje vadinamas poniabude, panagrybiu ar žemės taukais.

Skaityti pilną įrašą »