Nepatogi chemijos pramonei, bet dosni augintojui. Kas?

gamtinezemdirbyste

Kas gali pasiūlyti nepriekaištingai sveiką ir gardų maistą, kai net ekologiškos daržovės bei vaisiai turgelių prekystaliuose kartais kelia abejonių? O gi pati gamta – negudraujanti, netaupanti ir neuždarbiaujanti, dosniai atiduodanti derlių ir neklausianti – ar mes jo verti.

Jei ją atidžiau stebėsime, daug ko išmoksime. Jei ją atkartosime – gebėsime ūkininkauti taip pat sėkmingai, kaip tą daro pati gamta. „Žaliosios Lietuvos“ skaitytojams gamtinė žemdirbystė jau pažįstama. Tad neišsiplečiant trumpai priminsime, kad tai yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma natūrali gamtos sąveika. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu žemė nekasama, nepurenama, leidžiama susikurti natūraliai dirvožemio struktūrai – didžiausią darbą atlieka pati gamta. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, mikroorganizmų, augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti. Šįkart pakalbėsime su gamtinės žemdirbystės žinovais ir praktikais apie tai, kodėl ši agrotechnika tokia patraukli ir nenuginčijamai verta tiek produkcijos valgytojo, tiek ūkininko, tiek mokslininko dėmesio.

Daugiau skaitykite čia:
http://www.zaliojilietuva.lt/nepatogi-chemijos-pramonei-bet-dosni-augintojui-kas-1079.html

Reklama

Kiaušiniai, pieno produktai ir mėsa gauti naudojant GMO

gaidelisirvista

Lietuvos prekybos tinkluose nėra nei kiaušinių, nei pieno, nei mėsos produktų, kurie būtų gauti auginant gyvūnus be genetiškai modifikuotų pašarų.

Pilną straipsnį skaitykite:
http://www.zaliojilietuva.lt/kiekvienas-kasnis-pelnas-gmo-korporacijoms-988.html

Rita Susnienė: Nauji atradimai gamtinės žemdirbystės darže

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Žiema – puikus metas apmąstyti praeito sezono patirtį ir pasiruošti naujajam. Pavasaris ne už kalnų ir nenumaldomai artėja, todėl suskubome pakalbinti vieną iš gamtinės žemdirbystės lyderių Ritą Susnienę, sėkmingai daržininkaujančią Trakų rajone.

Kiek laiko užsiimate gamtine žemdirbyste ir nuo ko viskas prasidėjo?

Ateinanti vasara bus penktas daržininkavimo sezonas. Viskas prasidėjo nuo persikraustymo gyventi į vienkiemį. Prie namo turiu 40 arų žemės ir puikią motyvaciją – visa šeima labai mėgsta valgyti daržoves, uogas, vaisius. Pirmais metais tai buvo tik kažkoks „alia gamtinės žemdirbystės“ bandymas perskaičius N. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“ ir Sauliaus Jasionio straipsnių ciklą apie gamtinę žemdirbystę. Pasigaminau aštuonių lysvių rėmus iš pušinių lentų ir padėjau juos ant suartos žemės. Aplinkui užsėjau žolių ir dobiliukų mišiniu. Rėmų vidų pripildžiau žemės, privežtos iš po netoliese augusių medžių. Kai ką pasėjau ir pradėjau mulčiuoti nupjauta žole. Pagal tai, kaip dabar suprantu kas tai yra gamtinė žemdirbystė, tų savo dviejų vasarų daržų net nevadinčiau gamtiniais. Tai tik nekasami ir mulčiuojami daržai, tvarkingai pjaunant pievutę aplink lysvių rėmus.

Bet tai užkabino toliau domėtis, bendrauti su bendraminčiais gyvai ir forume, daug skaityti ir mokytis paprasčiausių universalių techninių daržininkavimo dalykų – sėjos laikas, augalų išdėstymas, derinimas, daigų auginimo subtilybės ir pan.

Dabar mano darže prie pirmųjų aštuonių prisidėjo dar 30 lysvių. Daržas išsiplėtė ir vertikaliai – prisidėjo lipančių ir vijoklinių augalų rėmai. Ieškant geriausios vietos skirtingiems augalams, daržas, uogynai ir vaismedžiai išsibarstė po visą sklypą.

Kaip „įdirbate“ dirvą prieš sodinant ar sėjant? Kaip suformuojate lysves ir kas yra aplink lysves?

Vietą naujoms lysvėms ruošiu dalinai nupūdydama velėną, uždengus ją kartonu, lapais, šiaudais, dalinai pripildama žemės iš po medžių. Po kiekvienos vasaros atsiranda minčių kažką keisti ir tobulinti. Bet mano sklypas pagaliau pamažu darosi panašus į tai, kaip aš suprantu gamtinę žemdirbystę. Tai nedideli kultūrinių augalų plotai kaip galima daugiau susiliejantys su laukiniais augalais, neišsiskiriantys iš natūralios augmenijos fono. Lysves rėminu neapdirbtomis pušinėmis lentomis. Lentos žemos, tampa nematomos kai apauga visokiais laukiniais ir mano sėtais žydinčiais, kvepiančiais grožiais ir atlieka kelias funkcijas:

atskiria agresyvią mano sklypo velėną nuo tos vidinės lysvių zonos, kur aš daugiausia kišuosi į gamtinius procesus – auginu maistą sau.
yra ilgalaikis inertiškas mulčias, skaidomos dirvos organizmų ir grybų.
prie jų susidarančiame pavėsyje mėgsta slėptis varlės, rupūžės ir kitokie gyviai.
Žoliapjove kartą per mėnesį pjaunu tik nedidelę pievutę prie namo. Kitur minimaliai prasipjaunu takus dalgiu ar tarplysvius pjautuvu. Lapai, laukiniai vaisiai, uogos kur nukrito, ten ir lieka, paliktos ir formuojamos visokios šakų ir akmenų, sausos žolės stagarų slėptuvės ir buveinės paukščiams, vabzdžiams, ežiams, kurmiams, ropliams – bet kam, kam patinka čia gyventi. Visi yra draugai ir nėra jokių „piktžolių“ ar „kenkėjų“. Pasikeitė miestietiškas aplinkos tvarkos suvokimas ir baigiu visai, aplinkinių kaimynų supratimu, „apleisti“ savo sklypą. Taip bandau įgyvendinti pagrindinį gamtinės žemdirbystės principą – kuo mažiau keisti gamtinę aplinką, nesikišti į gamtos tvarką.

O pačiose lysvėse bandau kopijuoti uždarą gamtos ciklą – subrendęs ir išbarstęs sėklas augalas žūva ir ta negyva organika maitina įvairius dirvos mikroorganizmus, bakterijas, grybus, kurie skaidydami organiką maitina naujus augalus. Vadinamosios „piktžolės“, kurių dauguma valgomos, auga lygiomis teisėmis su kultūriniais augalais.

Bendras mano daržo plotas apie 2 arus. Tiksliai sunku suskaičiuoti, nes daug kas auga ne lysvėse, o tiesiog pievoje, ar prie tvoros, ar prie vaismedžių.

Kokie šio sezono atradimai?

Šis ketvirtasis sezonas gerokai skyrėsi nuo ankstesnių, nes praeitą žiemą pasiruošiau tikslų daržo projektą ir jo laikiausi. Pagrindinės idėjos buvo kelios:

  • visiškai atsisakyti tradicinių monokultūrinių lysvių, o sudėlioti daržą iš nedidelių 60 x 60 cm plotelių, kuriuose mišriai auga lapinės, uoginės, šakniavaisinės ir ankštinės daržovės. Maišant tas mišrias schemas lysvėje susidėlioja dar didesnis margumynas.
  • Nuoseklaus, konvejerinio sodinimo eksperimentai, kai dirvoje visada kas nors auga, gaudo saulę ir tarp ilgos vegetacijos augalų guli ne organinė paklotė, o auga greit derančios daržovės ir visokios sideratinės kultūros. Visa organika paklotei turi atsirasti pačiame darže ar šalia jo, o ne būti atvežama iš kitur.
  • Išspręsti mano sklypo sunkaus, blogai aeruoto, susigulinčio dirvožemio problemą, įdarbinant visokius giliašaknius augalus, nes paviršinis mulčiavimas tos problemos neišsprendė. Priešsėlių, tarpsėlių ir posėlių teorijos patikrinimai praktikoje.
  • Pagaliau tiksliai vykdyti dar vieną principą – grąžinti į dirvą organikos mažiausiai tiek, kiek iš jos paimta derliaus pavidalu.

Prisipažinsiu, mišrus sėjimas pagal schemas buvo kankynė. Reikėjo sekti schemą ir kaitalioti sėklas kas eilutė, kartais dar dažniau. Dar sėjau pabandymui kelias tos pačios daržovių rūšies veisles, todėl buvo dar painiau. Bet rezultatas pranoko lūkesčius. Daržas visai nebuvo panašus į tradicinį daržą. Aukščių, lapų ir žiedų formų bei spalvų mišrainė buvo labai graži. Tos pačios rūšies daržovių išmėtymas irgi pasiteisino, nes vienur jos augo gerai, kitur prasčiau, ir galima pasinaudoti ta informacija kitais metais. Kopūstiniai baltukai skraidė kaip paprastai, bet jų padaryti nuostoliai žymiai mažesni, nei ankstesnę vasarą, kai visos kopūstinės daržovės augo vienoje vietoje.

Buvo ir mano klaidų parenkant derinius (pvz. baltosios garstyčios pasėtos prieš ridikėlius), buvo netikėtumų, kai gautos per sėklų mainus krūminės pupelės tapo vijoklinėmis, arba sumaišius sėklas vietoj kaliaropių užaugo kopūstai ir jiems buvo ankštoka pagal kaliaropių schemą. Buvo ir tokių atradimų: kai jau nupjoviau pagrindinę brokolio galvutę, palikau jį augti, nes buvo panašus į gražų medį. Tai skyniau ir skyniau nuo jo naujas ataugas, o paskutinį derlių nuo jo nuėmiau gruodžio 2 d. Ir dar jis turėjo užmegztų mažų žiedynų, kurie nušalo užėjus šalčiams.

Nuoseklus sodinimas, kai vienoms kultūroms užderėjus į jų vietą pasėjamos naujos, irgi pasiteisino. Darbo yra daugiau, kai visą laiką reikia kažką sėti, vos tik atsilaisvina koks plotelis. Bet derliaus kiekis iš to paties ploto buvo žymiai didesnis.

Kiek maisto užauginate? Ar užtenka visiems metams? Ką perkate? Ar įmanoma iš gamtinės žemdirbystės lengvai prasimaitinti?

Auginu daug rūšių daržovių. Vasarą valgom didesnė šeima ir tiesiai nuo lysvės į burną ar į puodą. Patobulinau daržovių laikymo sąlygas, turiu ir visokių šaldytų, džiovintų ar konservuotų variantų, tai užtenka ir dabar. Kiekio užtektų ir iki pavasario, bet daržovių kokybė bus labai abejotina. Perku tik pieno produktus, grikių kruopas, lęšius, avinžirnius, minimaliai duonos. Prasimaitinti turint bet kokį daržą galima, tik darbo yra nemažai. Vien daržovių derliaus sutvarkymas imlus darbas. O dar vaisiai, uogos ir t.t. Atprasti nuo Maximos lentynų reikia stiprios motyvacijos. Man jos užtenka.

Ar auginate iš savo sėklos? Kokių sėklų perkate parduotuvėse?

Savo sėklas auginu, bet labai gerais rezultatais dar negaliu pasigirti. Sėklas auginti irgi reikia išmokti. Bet ateityje ruošiuosi visiškai apsirūpinti savo sėklomis, nes jos bus geriausiai tinkančios mano sąlygoms.

Ką naujo darysite ateinantį sezoną? Gal naujo tipo lysves ar bandysit ką nors į velėną sėti, ar dar kokių gudrybių gimė po šių metų ir bus pritaikyta kitais metais darže?

Vasaros gale pradėjau į laisvus plotus sėti miežius, avižas, vikius ir pan. Ploteliai gražiai sužaliavo ir turiu daug vilčių, kad šių augalų šaknys kažkiek supurens mano podirvinį sluoksnį ir papildys organikos kiekį dirvoje. Kai dirva sunkus molžemis, prasta dirvos aeracija, paviršinis mulčiavimas labai menkai gerina situacija ir turi rimtų trūkumų – sunku palaikyti optimalų jo kiekį pagal oro sąlygas. Supratau, kad reikia atrasti savo organikos papildymo būdą, tinkanti mano dirvos sąlygoms. Nes jei nebus organikos, kurią skaidytų visi dirvos gyventojai, nebus jiems drėgmės ir oro, nevyks jokie kokybiški mitybiniai mainai dirvoje ir mano daržovės toliau kankinsis kaip patekusios į ledo spąstus – tokia kieta kartais būna dirva aplink augalo šaknis. Užaugusios organikos grąžinimas atgal dirvai buvo tik teorija. Sumesdavau visas liekanas ant lysvių rudenį. Atšalus orams sulėtėja ar visai sustoja organikos skaidymasis ir tos visos daržo liekanos pasiekdavo pavasarį visiškai tokios pat, kokias jas sumesdavau rudenį. Stambus mulčias trukdydavo sėti smulkias sėklas ir būdavo nunešamas į sodą. Nepurenama, nekasama dirva susislėgė. Tada rugpjūčio pradžioje padariau eksperimentą.

Pedantiškai surinkau viską, kas užaugo ir liko nereikalinga po derliaus nuėmimo lysvėje – žirnių, šparaginių pupelių virkščios, kopūstų lapai, morkienojai, burokėlių lapai, visokių žolių dalys be šaknų ir su šaknimis, paklotės likučiai. Viską susmulkinau. Kažkas dar augo toje lysvėje, kitose vietose ruošiausi sėti daikonus, salotas, ridikėlius, persodinti kaliaropių daigus. Padariau tokią banguotą lysvę – iškasiau griovelius ir tarp jų suformavau kauburėlius. Ant kauburėlių sėjau ir sodinau, o į griovelių dugną įmečiau šviežio arklio mėšlo ir supyliau susmulkintą daržovių liekanų masę. Ten buvo ir sausesnių karkasinių stagarų ir šlapesnių lapų liekanų, toks geras mišrus organinis mulčias. Ant jo užbėriau ploną sluoksnį žemės ir pasėjau miežius. Sėklas ir daigus ant kauburėlių šiek tiek uždengiau sausesniu šienu, tik kad nedžiūtų žemė. Viskas augo labai gerai, o po kokio mėnesio visa organika gioveliuose buvo pavirtusi į tokį nesubrendusį kompostą. Miežiai irgi gerokai paaugo.

Toks vietinis kompostavimas mano sąlygomis labai pasiteisino. Todėl visą rudenį ėmiau derlių, smulkinau visas daržo liekanas, pyliau į griovelius ir sėjau visokius sideratinius augalus. Pavasarį keisiu griovelius ir kauburėlius vietomis ir vėl sėsiu priešsėlius anksti pavasarį iki pagrindinės daržovių sėjos. Užaugs ir medžiaga paklotei, ir liks šaknys podirvio purenimui. Organikos smulkinimui prisigaminau visokių prietaisų, tai tas darbas pasidarė visai spartus. Dabar beliko juos tobulinti.

Pagrindinės idėjos buvo išbandytos ir pasiteisino. Kitą sezoną tik tobulinsiu. Ypač banguotas lysves.

Dar turiu idėjų dėl daržovių asortimento. Labiausiai domina lapiniai kopūstai, mangoldai – viskas, ką galima skinti ir po šalčių, ir nereikia sandėliuoti. Pažiūrėsiu kaip peržiemos mangoldai ir ar tikrai atžels pavasarį. Dar galvoju apie galimybę išlaikyti daugumą šakniavaisinių žemėje per žiemą. Ir ne tik išlaikyti, bet turėti galimybę bet kada, ir per šalčius, išsirauti juos iš lysvės.

Kokius matote GŽ pliusus?

Pagrindiniai GŽ pliusai – tikra, neplastmasinė gamtinė aplinka ir sveikos skanios daržovės, uogos, vaisiai bei visi valgomi laukiniai augalai. Dar gera proto mankšta, eksperimentai, pats natūralus buvimas gamtoje.

Ritą Susnienę kalbino Laimis Žmuida

Tolesniam domėjimuisi:
http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/architektes-darzas-maziau-darbo-daugiau-laimes.d?id=36833115

2012 06 29

DSC_0593
Bendras daržo vaizdas birželio gale. Priekinėse lysvėse pavasario sėja ir jau viskas paaugę. Tolesnėse lysvėse dar matosi lysvių rėmų lentos, nes viskas tik dygsta.

DSC_0605
Mišri lysvė 3 birželio gale.

DSC_0634
Prieskonių ir arbatos žolių kampas po virtuvės langu.

2012 07 11

DSC_0668
Mišrios vasaros – rudens daržo lysvės liepos pradžioje. Tarplysviuose bujoja balandų „medžiai“.

DSC_0672
Pavasario sėjos mišri lysvė liepą jau visai sutankėjo. Žirniai gerai pavėsina kopūstines daržoves nuo vasaros karščių.

DSC_0688
Ta pati mišri lysvė 3 tik jau liepos 13 d.

2012 08 08

DSC_0783
Rugpjūčio viduryje pasirodė visas aukščių, lapų formų, spalvų, žiedų, laukinių ir kultūrinių augalų makalynės grožis – tikras gamtinis daržas.

2012 09 26

Nuotrauka0001
Nuėmus paeiliui pavasario sėjimo daržoves, liepos gale – rugpjūčio pradžioj pasėtos daržovės „banguotose“lysvėse augo labai gerai.

Nuotrauka0003
Daikonai, kaliaropės, kalafijoras, mangoldai ir ant smulkintos tos pačios lysvės organikos sudygę avižos, vikiai, miežiai.

Nuotrauka0004
Toliau vasaros – rudens daržas jau gelsta, o buvusiose pavasario sėjos lysvėse konvejeriu pasėtos darržovės rugsėjo gale klestėjo.

Nuotrauka0005
Pats derliausias brokolis tarp dygstančio žalio vikių-avižų kilimo.

2012 10 21

Nuotrauka0017

Nuotrauka0019
Spalio gale iš mišrių ir „banguotų“ lysvių dar valgiau šviežias kaliaropes, mangoldus, gūžines salotas, daikonus, savojos kopūstus, kalafijorus.

Nuotrauka0021
Sezono atradimas – brokoliai nepailstamai krauna žiedynus iki šalnų.

Nuotrauka0012
Taip atrodo gražiosios rugpjūčio vidurio „džiunglės“ spalio gale. Tarp įvairiu laiku atsilaisvinusiuose ploteliuose pasėtų miežių, medžių lapai tik vėliausiai nuimtų gumbinių salierų vietoje.

Truputėlis mikorizės istorijos

mikorize
1. Ilgą laiką buvo manoma, jog bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai yra tik ligų sukėlėjai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau šią nuomonę pradeda keisti kita – faktai rodo, jog mikroorganizmai yra būtini žmogaus, gyvūnų ir augalų sveikatai palaikyti. Be mikroorganizmų kitos gyvybės rūšys gyvena sunkiai, o dažnai ir visai negali gyventi. Vis dažniau pasitvirtina simbiozinė gyvybės teorija – vienas gyvybės atstovas negali gyventi, jam reikia kito gyvybės atstovo: medžiui reikia grybo ant šaknų, žmogui virškinimo bakterijų žarnyne.

2. Atrodo, kad mikroorganizmų būtinumą augalų gyvenime galėtų paneigti sugebėjimas išauginti augalus steriliomis sąlygomis. Tačiau tokie augalai išauga iš natūralios sėklos, kuri yra praturtinta simbiotinių mikroorganizmų produktais. Net ir optimaliai maitinant augalus sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi už natūralioje terpėje gyvenančius augalus. Dar niekas neįrodė, jog galima gauti normalią augalų kartą iš sterilaus augalo sėklų.

3. Kai pirmą kartą buvo pastebėti grybų hifai (ataugos, panašios į šaknų sistemą), jie buvo palaikyti paties augalo dalimi. S. Reissekas (1847) vienas pirmųjų suprato, jog tai yra atskiras nuo augalo organizmas, gyvenantis kartu su augalu. S. Schwandeneris (1869) nustatė, jog kerpė –  tai yra dviejų organizmų darinys, dažniausiai grybo ir dumblio. Tačiau literatūroje šis atradimas priskiriamas A. de Bari‘ui (1879).

4. XIX a. pabaigoje buvo domimasi tik ektotrofine mikorize (grybais gyvenančiais ant šaknų). Taip pat buvo manoma, kad grybai gali įsiskverbti į augalo šaknis ir parazituoti, kenkti augalui.

5. A. Frankas (1888) nustatė, jog egzistuoja dvi rūšys mikorizinės simbiozės: ektotrofinė ir endotrofinė (1. kai grybai gyvena ant šaknų ir 2. kai grybai gyvena pačiose šaknyse, tarp ląstelių ir ląstelėse). Anot mokslininko, abi šios rūšys nėra kenksmingos augalui, o tik padeda.

6. Po A. Franko atradimo augalų su vidine mikorize sąrašas vis didėjo ir didėjo.

7. XX a. pradžioje didėjo ne tik mikotrofinių (su grybais ant šaknų) augalų sąrašas, tačiau aiškėjo ir grybų funkcijos (Terzetzas (1907), Rayneris (1915, 1925) ir kt.). Tačiau tikslaus sąrašo dar nebuvo, o taip pat dar nebuvo išspręsta grybo ir augalo sąryšio problema. A. A. Elenkinas (1907) metais pasiūlė pusiausvyros teoriją. Anot jo, kintančios aplinkos sąlygos vienais metais gali būti palankesnės vienai simbiozę sudarančiai daliai, kitais metais kitai. Pavyzdžiui, vienais metais daugiau lyja, tai geriau auga grybas ant šaknų, kitais metais sausiau, taigi geriau auga pušis. Tačiau laikui bėgant šios teorijos buvo atsisakyta, nes pastebėta, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp simbiozę sudarančių dalių. Jei gerai auga grybas, tai kartu gerai auga ir medis. Jei medis auga prastai, tai prastai vystosi ir grybas ant jo šaknų.

8. Goimanas (1954) ir kiti vis dar manė, jog mikroorganizmai ant šaknų ir šaknyse visgi yra parazitai. Tai, kad jie netrukdo augalui gerai augti ir vystytis, tai dar nereiškia, kad jie parazitai. Netgi buvo sugalvotas prištaringas terminas „mutualistinis parazitizmas“ (mutualistinis reiškia, kad padeda vienas kitam, o parazitizmas reiškia, kad viena forma kenkia kitai.) Iki 1990 botanikai ir fitopatalogai vis dar palaikė (o turbūt ir dabar palaiko) neįrodytas hipotezes apie endofitų „išsigimimą“ į parazitus, nes tokios hipotezės labiausiai atitinka jų laukiamus rezultatus. Tačiau jau 1990 metais daug mokslininkų manė, jog endofitų „išsigimimas“ į parazitus neįmanomas, nes turėtų persitvarkyti visas fermentinis aparatas.

9. A. A. Jačevskis (1933) pateikė mikotrofinių augalų sąrašą, kurį sudarė 539 augalai. Vėliau šis sąrašas vis plėtėsi.

10. T. Asai (1934) tyrinėdamas pastebėjo, jog mikorizė nebūdinga vandens augalams. Tačiau atlikus eksperimentus – persodinus vandens augalus į sausumą ir sausumos augalus į vandenį – paaiškėjo, jog mikorizė visgi atsiranda ir pas iš pažiūros nemikotrofinius augalus. Persodinus nemikotrofinius vandens augalus į sausumą, pasirodo, jog ant jų atsiranda mikorizė. T. Asai nesutiko su literatūroje tuo metu įsivyravusia nuomone, kad mikorizė būdinga humusingiems dirvožemiams ir jį mėgstantiems augalams. Jis ištyrinėjo aukštų kalnų, smėlynų augalus, skirtingo pH (rūgštingumo) dirvas ir nustatė, kad mikotrofiškumas būdingas visų sferų augalams. Mikorizė aptinkama ir humusingame dirvožemyje ir smėlyje, ir rūgščioje dirvoje, ir šarminėje. Labiausiai nuo ko priklauso mikorizė yra vanduo. 82 procentai T. Asai tirtų Japonijos augalų buvo mikotrofiniai.

11. T. Asai nustatė, jog grybai mėgsta gyventi tik ant pačių ploniausių šaknelių. Vandenyje augantys augalai tokių šaknelių neturi, todėl ten neauga grybai. Persodinus juos į sausumą, pas juos išsivysto smulkių šaknelių sistema ir apsigyvena grybai. Panašūs efektas stebimas ir dykumų augalų gyvenime.

12. Ištyrus pušies ir kadagio mikorizę visiškai nehumusingame smėlyje, bei kai kurių Pabaltijo augalų augimą kopose, buvo paneigta humuso būtinybė mikorizei. Mikotrofiniai augalai auga ir nehumusingoje dirvoje. Taip pat aptikta mikorizė ir pusiau dykumų augalų šaknyse ir ant jų.

13. Burgeffas (1936) ir M. Margu (1944) manė, jog mikotrofiškumas būdingas daugumai daugiamečių augalų. Nemikotrofiniai yra tik vienmečiai augalai.
13a. Tačiau jau B. Peyronelis (1923, 1924) metais nustatė žemdirbystės kultūrų mikotrofiškumą. Vadinasi ir vienmečiai yra mikotrofiniai. Vėliau pastebėta, jog vienmečiai augalai taip pat mikotrofiški.

14. I. A. Selivanovas pateikia tokias mikorizės paplitimo statistikas: tundroje auga 42,2 proc. mikotrofinių augalų, miškuose 77,9, stepėse – 85,4, dykumose – 60,9 proc. Mokslininkas padarė prielaidą, kad mikotrofiškumas greičiau yra taisyklė, o ne išimtis iš taisyklės, nes apie 78 proc. visų augalų yra mikotrofiniai.

15. F. J. Gelcer (1976) iškėlė hipotezę, kad grybai buvo esminis ir lemiamas faktorius augalams „pereinant“ iš vandens į sausumą evoliucijos kelyje. Taip pat Gelcer su kolegomis pastebi, kad, potvyniui užliejus miškus, medžių grybai žūna. Todėl po potvynio daug medelių žūna arba į juos įsimeta šaknų ar netgi kamieno puviniai, patogenai.

16. F. J. Gelcer taip pat pabrėžia, kad stiprus mikotrofiškumas pastebėtas pas vaistinguosius augalus. Ištirtos stiprios vaistažolės ir nustatytas aukštas mikorizės laipsnis ant jų šaknų. Iškelta hipotezė, kad grybai įtakoja ir augalų vaistines savybes.

17. Pastebėta, kad kai grūdinės kultūros gerai uždera, tai ant jų šaknų būna daug grybų.

18. Taip pat pastebėta, kad po kukurūzų pasodinus kviečius jų mikotrofiškumas mažas. Nustatyta, kad po kukurūzų lauke gyvena daug nematodų, kurie kenkia grybams. Todėl tie patys kviečiai pasėti po kukurūzų ir lauke, kur neaugo kukurūzai, labai skiriasi savo mikotrofiškumu ir derliumi. Galime kelti hipotezę ir kad sėjomainą kontroliuoja grybai. Jei grybams palanku augti po kažkurių augalų, tai ir augalai, kuriuos tas grybas prižiūri, augs gerai.

19. Anksčiau buvo manoma, kad žemdirbystės kultūros veislė nekinta (geros veislės kviečiai gerai derės). Derlingumą mažina tik patogenų kiekis. Nupurškus nuo patogenų kviečiai gerai dera. Tačiau išaiškėjo, kad derlingumas priklauso ne tik nuo patogenų kiekio, o ir nuo gerųjų grybų augimo ant kultūrinių augalų šaknų. Užmušus mikroorganizmus derlius nebus toks geras, kaip priklauso gerai veislei.

20. Augalai išauginti iš sėklų pasižymi didesniu mikotrofiškumu, todėl geriau auga. Dauginant bulves iš sėklų ir iš tų pačių gumbų pastebėta, kad bulvės iš sėklų auga žymiai geriau. Todėl kai kurie ūkininkai perka „antros vados“ bulves iš sėklininkystės ūkių, kultivuoja jas kelis metus, o paskui vėl perka naują sėklą. Sodinant vis tuos pačius gumbus derlingumas nepasiekiamas toks geras, kokį veislė gali pasiekti. Vegetatyviškai dauginant medelius augalas vystosi ne taip gerai, kaip iš sėklos išaugęs augaliukas. Taip yra todėl, kad grybai gyvena jau augalo žiedadulkėse ir sėklose. Vos pasėjus sėklą iš jos išlenda grybas ir padeda augti augalui.

21. Laukiniai kultūrinių augalų giminaičiai pasižymi didesniu mikotrofiškumu. Taigi, galime įtarti, kad juose yra daugiau vaistinių, maistinių ar kitų savybių, nors jie iš pažiūros ne tokie dideli, sveiki ar gražūs.

22. Mikologai sielojasi, kad mokslas, surinkęs milžiniškus kiekius duomenų, patvirtinančių simbiozinį augalų ir grybų gyvenimo būdą, vis dar nepaskelbia šio principo pagrindiniu dėsniu. Anksčiau moksle buvo „įteisinti“ du principai: šaknyse vyksta medžiagų sintezavimo procesai ir F. Wento (1928) formulė, kad kiekviename augale turi būti harmoninių medžiagų. Abu šie principai buvo surinkę mažiau duomenų, tačiau įsitvirtino. Gelcer su kolegomis (1990) įrodo, jog abu šie principai priklausomi nuo mikorizės.

Parengta pagal F. J. Gelcer. Rasprostronionnostj endotrofnoj mikorizy v rastenijach. // Simbioz s mikroorganizmami – osnova zizni pastenij. Moskva 1990.

Gurmaniška gamtinės žemdirbystės bulvių degustacija

Rugsėjo pradžioje gamtinės žemdirbystės komanda kartu su sezoniško maisto restoranu „Gurmė“ surengė gurmanišką bulvių degustacijos vakarą. Tokie vakarai yra naujovė Lietuvoje ir neteko girdėti, jog būtų rengiami kur nors užsienyje. Degustacijos idėja gamtinės žemdirbystės produktų augintojui Laimiui Žmuidai kilo atsitiktinai beragaujant skirtingas savo užaugintas bulvių veisles.

„Šiemet auginau trylika bulvių veislių. Norėjau atsirinkti skaniausias ir gražiausias bulves, kurias verta auginti ateityje. Viriau, kepiau, lyginau vienos veislės subtilumus su kitos, užsirašinėjau pastabas ir pats ragavimo procesas man taip patiko, kad kilo mintis, kodėl gi nepasidalinus savo potyriais ir su kitais žmonėmis? Kodėl nepadarius didesnio viešo renginio?“ – pasakoja augintojas.

Įvairaus plauko degustacijos, žinoma, nėra naujovė. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vyksta įvairių naujų produktų prezentacijos. Jos rengiamos norint supažindinti būsimą vartotoją su nauja preke. Dažniausiai tokias degustacijas rengia firmos, gaminančios ar prekiaujančios ragaujamais produktais. Kiekvienas matėm prekybos centruose sūrių ar šokolado batonėlių minidegustacijas.

Bulvių degustacijos idėja kitokia. Bulvė nėra naujas į rinką įvedamas produktas. Jos nereikia pristatinėti. Ji jau yra prekyboje ir ją visi gerai žinome. Bulvė yra bulvė, ir tiek. Kokia dar gali būti bulvių degustacija, jeigu visi ją ir taip gerai pažįstame? Galėtų būti nebent bulvių patiekalų degustacija – bulvės su sūriu, bulviniai blynai, bulvės su salotomis, grybais įdarytos bulvės… Štai tokią degustaciją aplankytų ir žmonės, save vadinantys gurmanais. Bulvę juk galima patiekti gurmaniškai.

O vieną bulvę be jokių priedų kam ragauti? Juk bulvė yra bulvė! Štai čia ima ryškėti degustacijos idėjos esmė. Pasirodo bulvė nėra TIESIOG bulvė. Bulvių būna visokių. Pirma, yra skirtingos bulvių veislės. Kiekviena veislė turi savų ypatumų. Vienos bulvės miltingos, krakmolingos, verdant sukrenta, kitos – sviestinės, vandeningos. Vienos kietos, kitos – minkštos, patižę. Dėl skonio nesiginčijama, bet degustacijos dalyviai skaniomis išrinko būtent tam tikras bulvių veisles. Vadinasi, žmonės, nors ir turėdami skirtingus skonio supratimus, įpročius, vis tiek sugeba atskirti skonio subtilumus, kurie turi tendenciją tikti daugumai žmonių.

Augintojui – tai puiki proga atsirinkti bulves, kurias verta auginti. Jei ragautojai išrinko kažkurias bulvių veisles „teisingesnėmis“, vadinasi yra didelė tikimybė, kad ir platesnėms masėms įtiks toks produktas. Deja, šiais laikais gerų bulvių beveik niekas nepardavinėja. Tiek parduotuvėse, tiek turguose matome tas pačias veisles – „Presto“, „Satina“. Dažniausiai tos veislės yra išvestos pagal tam tikrus kriterijus. Ir dažniausiai kriterijus yra pinigai. Bulvės turi būti gražios išvaizdos, kad jas pirktų. Ir jos turi būti labai derlingos, kad jų būtų daug, galėtum sumažinti kaštus, parduoti santykinai pigiau ir visi pirktų DAUG. Todėl šiandieninės bulvių veislės pritaikytos komercijai – derlingos ir gražios prekinės išvaizdos. Skonis niekam nerūpi. Kodėl jis turėtų rūpėti? Niekas gi šiais laikais skonio neskiria. Natrio glutamatas, druska, pipirai, milijonai kitų natūralių ir sintetinių prieskonių jau seniai yra užmušę tūlo civilizuoto žmogaus receptorius. Todėl daugeliui bulvė yra tiesiog bulvė. Pakišk jam skirtingas bulves ir jis nepajaus skirtumo.

„Rengiant degustaciją buvo kilusi baimė ir abejonės – o jeigu susirinks žmonės, pripratę prie druskos ir prieskonių? Jeigu jie nesugebės įžvelgti jokių skirtumų skirtingose bulvėse?“ – dalinosi Laimis Žmuida. Žinoma, buvo daromos bandomosios degustacijos, tačiau ragautojais būdavo arba žmonės, nevartojantys daug prieskonių, arba restorano savininkai, virėjai, kuriems net pagal profesiją būtina atskirti skonio subtilumus. Trumpai tariant, visada ragaudavo žmonės su neatbukintais skonio receptoriais, jaučiantys ne tik skonį, bet ir jo atspalvius.

Todėl pirmoji degustacija tikrai buvo rengiama su abejonėmis, jauduliu ir trupučiu baimės – o jei nepavyks?

Tačiau pavyko. Pavyko puikiai, nes į degustaciją atėjo ne atsitiktiniai žmonės, o tie, kuriuos sudomino pateikta informacija, kurie ir patys ieško tikro skanaus maisto, kuriems yra svarbu, ką jie valgo. Todėl ir pajautė skirtingus veislių skonius.

Ragavome devynias bulvių veisles. Ragautojams buvo pateikti devyni virtų bulvių gabalėliai ir devyni keptų bulvių gabalėliai. Virta ir kepta visiškai be jokių prieskonių, net be druskos ir be aliejaus. Taip buvo daroma specialiai, kad jokiu būdu nebūtų paslėptas tikrasis bulvės skonis. Žinoma, paragavus bulvę be nieko buvo galimybė vėliau paragauti ją ir su druskyte, ir su sviestuku, tačiau renginio esmė – pajausti tikrą bulvės skonį.

Ragavimas užtruko apie tris valandas. Tai nebuvo aštuoniolikos gabaliukų bulvių susimetimas į skrandį. Po kiekvieno gabaliuko reikėjo pajusti skonį, palyginti jį su kitų gabaliukų skoniais, užsigerti vandens, kad pasiruoštume vėl naujam ragavimui, pamąstyti, įsijausti, užsirašyti potyrius.

Pertraukėles tarp bulvių ragavimo pokalbiais apie bulves užpildė trys savo srities specialistai: gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas Saulius Jasionis su pasakojimais apie bulvių kilmę, istoriją, auginimo būdus; ragaujamų bulvių augintojas Laimis Žmuida su pasakojimais apie konkrečias bulves ir jų auginimo sąlygas bei restorano „Gurmė“ savininkas ir vyriausiasis virėjas Nerijus Vasiliauskas su patarimais, kaip reikėtų ragauti produktus, kad pajaustume jų skonio subtilybes.

Visos bulvės buvo užaugintos vienodomis sąlygomis gamtinės žemdirbystės metodais – po šiaudais ir šienu. Jau daug kas pastebėjo, jog skonis skiriasi ir nuo auginimo sąlygų. Gamtinių bulvių skonis turtingesnis. Tą sako ir visai apie tai nieko nežinantys ir neišmanantys žmonės. Tačiau tam, kad pajustume ne tik skonio skirtumą, bet ir gilesnius skonio subtilumus tikrai reikia mokėti ragauti.

„Labai džiaugiuosi atradęs restoranėlį „Gurmė“ ir susipažinęs su jo šeimininkais. Šviežias, sezoniškas maistas ateina į madą, tačiau Lietuvoje tai dar tik pirmosios kregždės. „Gurmė“ pasitinka valgytoją tikrai su nauja, savotiška, išskirtine ir labai teisinga valgymo filosofija, atstato tikrąjį gurmano įvaizdį. Gurmanas ne tas, kuris valgo įmantriai paruoštą maistą, o tas, kuris paprastame maiste sugeba pajausti dievišką skonį.“, – sako bulvių degustacijos sumanytojas.

Kadangi renginys puikiai pavyko, tai ateityje ketinama rengti daugiau degustacijų. Kitais metais galbūt ragausime morkas, žirnelius, salotas, pomidorus, ridikėlius, galbūt pakartosime ir bulvių degustaciją. Latviai turi puikias vieno produkto parodas – moliūgų paroda, kriaušių paroda, obuolių paroda… Suvažiuoja augintojai iš visos šalies ir pristato savo auginamas kultūras. Na, o mes turime dabar puikias degustacijas. Parodoje galbūt daugiau įvairovės, tačiau degustacijoje gali giliau pasinerti į maistą, nei parodos metu.

www.myliufoto.lt nuotraukos

Šiuolaikiškiausias ūkininkavimo būdas – be arimo, kasimo ar kitokio žemės dirbimo


Plintant natūralumo madai, žmonės vis dažniau ieško ekologiškų daržovių, kurios būtų augintos be chemikalų. Lietuvoje jau ne vienerius metus gyvuoja dar vienas, tam tikra prasme revoliucinis ūkininkavimo būdas – gamtinė žemdirbystė. Ūkininkaujant šiuo būdu žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išaugintos daržovės pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.

Galima išauginti du kartus didesnį derlių

Anot gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio, sukūrusio savitą, Lietuvos gamtinėms sąlygoms tinkamą gamtinės žemdirbystės metodiką, šis ūkininkavimo būdas leidžia užauginti valgomos kokybės daržoves. Jis pats savo eksperimentus pradėjo maždaug prieš 8 metus. Šiuo metu internetiniame forume, skirtame keistis informacija apie šį ūkininkavimo būdą, prisiregistravę apie 700 žmonių. Pašnekovo manymu, rimčiau gamtine žemdirbyste užsiima apie 400 žmonių.

Beveik visi jie daržoves auginasi savo reikmėms. „Pardavimo linija labai silpna – pardavinėti bando vos vienas kitas. Mes iš esmės to ir neskatiname – nei pardavimų, nei pirkimų. Mat egzistuoja labai paprastas dėsnis – kokybiškai, gerai užsiauginti galima tik sau. O jei kas ir parduoda tokias daržoves, paprastai jų kaina būna labai aukšta – ne todėl, kad norėtume apiplėšti žmones, tačiau kad žmogus susimąstytų, ar jis pats negalėtų tokių daržovių išsiauginti pats ir kur kas pigiau. Informacija, kaip tai daryti, šiuo metu prieinama. Taigi mes norime skatinti žmonių sąmoningumą“, – aiškino gamtininkas.

Ar galėtų tokias daržoves išsiauginti šeima, kuri sode pasirodo tik savaitgaliais? Anot S. Jasionio, sunkiai – ten reikia būti nuolat. Daržas ar sodas yra tarsi šeimos narys – jei tu pastoviai su juo bendrauji, gauni atitinkamą grąžą. Žinoma, jei visą savaitgalį žmogus paskirtų daržui, taip pat šis tas gautųsi. Beje, žemės daug nereikia – vienai šeimai prasimaitinti užtenka aro dydžio daržo. Dar penkis arus reikėtų palikti gamtinei įvairovei, kur galima būtų rasti visko po truputį – žolės, vaiskrūmių ir pan.

Specialistas tikina, kad tokiu būdu Lietuvoje galima išauginti du kartus didesnį derlių nei ūkininkaujant įprastai. Gamtine žemdirbyste užsiimantys rusai teigia sugebantys išauginti net kelis kartus didesnius derlius, pavyzdžiui, pasakojama, kad viename kvadratiniame metre išauga 20 kg bulvių ir žemė nenualinama. Švedijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu žemė buvo suskirstyta į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo taikomas skirtingas žemdirbystės būdas. Šiuolaikinis ūkininkavimo būdas žemę nualino iki 30-40 proc., ekologinis – iki 20 proc., gamtinės žemdirbystės būdas žemės derlingumą netgi padidino.

„Maistinės daržovių vertės netyrėme, bet nitratus pasižiūrime – jų randama iš tiesų labai mažai. Skonis skiriasi ir be tyrimų. Žinoma, ne visų daržovių – tarkime, česnakas, svogūnas, pupelės niekuo nesiskiria, tačiau morkų, kopūstų, burokėlių, pomidorų, agurkų, braškių skonio ir kvapo skirtumai dideli. Aš pats labiau vadovaujuosi ne laboratoriniais tyrimais, o fiziologiniais pojūčiais – jei daržovė yra patrauklesnio kvapo, skanesnė, turbūt organizmas sako, kad ji mums naudingesnė. Juk evoliucijos metu mums susiformavo pojūčiai, kad atskirtume, kas mums yra gerai, o kas – blogai. Tiesa, šiandieninė maisto pramonė iš mūsų šį žinojimą atėmė“, – svarstė pašnekovas.

Vitaminus augalams gamina grybai

Anot S. Jasionio, pereinant prie gamtinės žemdirbystės, pirmiausiai būtina keisti savo pasaulėžiūrą. „Reikia suprasti, kad gamtoje priešų nėra, taip pat nėra kenkėjų, ir viskas, kas vyksta gamtoje, yra gerai. Mes pernelyg susireikšminę – įsivaizduojame, kad viskas vyksta tik dėl mūsų pastangų. Iš tiesų reikia tik padėti vykti natūraliems procesams, o ne trukdyti. Galime tik pakreipti procesus tam tikra linkme, tačiau labai kištis negalime“, – teigė pašnekovas.

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu praktiškai nereikia ravėti, kadangi nėra piktžolių sąvokos, nebent žolė pradeda užstoti saulę. Mat vienas iš gamtinės žemdirbystės principų – kuo daugiau sugauti saulės energijos. Lysvėje auganti žolė yra būsimas daržovių maistas – mulčias. Taip pat beveik nėra laistymo, nereikia kasti, kapliuoti. Tačiau darbo tokiame darže, S. Jasionio teigimu, tikrai ne mažiau. Pagrindinis darbas – daržo mulčiavimas, t. y. žemės klojimas šiaudų, šieno ar nupjautos žolės sluoksniu, o žolės reikia prisiauginti, prispjauti ar prisinešti.

Vienas iš S. Jasionio pasekėjų, prieš šešis metus miestą į kaimą iškeitęs Žilvinas Žurauskas, gamtinės žemdirbystės principus savo ūkyje pradėjęs taikyti nuo šio pavasario, priminė, kad 70 proc. augalo sudėties sudaro anglis, 15 proc. – azotas, likusią – mineralinės medžiagos, kurias žmogus barsto trąšų pavidalu. Taigi tradiciniu būdu auginant daržoves išbalansuojama augalo mityba, kadangi jam suteikiama tik 30 proc. reikalingų medžiagų, tuo tarpu anglies neduodama.

„Kai pasodintą daržovę užmulčiuojame (uždedame šieno ar žolės), tarp mulčio ir žemės yra drėgna, todėl ten veisiasi bakterijos, kurios skaido negyvą organiką – baltymus – į paprastesnius junginius, kuriuos, ištirpusius vandenyje, augalas gali pasisavinti. Šios bakterijos kvėpuoja deguonimi, o išskiria anglies dvideginį, kuris puikiai tirpsta vandenyje. Jis ir yra augalams anglies šaltinis.

Pagaliau žolė, kuria mes mulčiuojame ir maitiname daržoves, būdama pati augalas, turi visko, ko augalui reikia. Todėl ir nebereikia papildomų trąšų. Suartame lauke bakterijų būna labai mažai, kadangi joms reikia drėgmės ir oro, o išversta žemė išdžiūsta, oro kanalėliai, po kuriuos lando sliekai ir kurmiai, taip pat suardomi. Jie gali būti tik tokioje žemėje, kuri nejudinama. Dar negaliu nepaminėti grybų, kurie atlieka labai svarbią funkciją ir daro tai, ko negali padaryti bakterijos“, pasakojo Ž. Žurauskas.

Anot pašnekovo, pats augalas negamina vitaminų ir bioaktyvių medžiagų. Jis tik vykdo fotosintezę, t. y. azotą verčia baltymais, bei pasisavina vandenį, o kartu su juo – jame ištirpusias medžiagas. Vitaminų augalui gamina grybai, kurie gyvena dirvoje ir keičiasi įvairiomis medžiagomis su augalais. Mat grybai nevykdo fotosintezės, bet gliukozės nori. Jie gauna gliukozės iš augalų, o mainais jiems duoda kitokių medžiagų. Gamtoje įvairiausių rūšių grybų yra visur, tačiau ariamame lauke jie gyventi negali.

Purškiamos daržovės tampa nuo kenkėjų dar labiau neapsaugotos

Nors gamtinės žemdirbystės darže kenkėjai nelaikomi kenkėjais, tai nereiškia, kad jie negraužia daržovių.

Tačiau yra nuostata, kad kiekvienas vabalas, kiekvienas kirminas yra reikalingas, nes sodas ar daržas gali būti sveikas tik tuomet, kai jame yra sveika ekosistema. Pastaroji būna tuomet, kai yra nenutrūkstama valgytojų grandinė. Gamtoje viskas paremta tuo, kad visi visus valgo. Jei ši grandinė nėra suardyta, negali atsirasti kokios nors rūšies pertekliaus, kadangi gamtoje visko yra tiek, kiek yra maisto. Tuo tarpu žmogus, pamatęs, kad jo daržoves puola, pavyzdžiui, amarai, nupurškia jas pesticidais, taip sunaikindamas ne tik amarus, bet beveik visą gyvybę. Kai lietus pesticidus nuplauna, valgyti daržoves gali bet kas, kadangi suardyta grandinė: nėra ne tik daržovių valgytojų, bet ir jų valgytojų. Nebus amarų, nebus boružių ir vapsvų, kurios juos valgo. O tos pačios vapsvos valgo dar begalę visokių kenkėjų. Tuomet ir prasideda epidemijos, kai nusiaubiamas visas daržas“, – pasakojo Ž. Žurauskas.

Taigi jei nesutrikdoma gamtinė įvairovė ir sudaromos geros sąlygos vabzdžiams gyventi, amarų bei kitų kenkėjų būna, bet ne tiek, kad jie suniokotų daržoves. Tačiau tokios ekosistemos neįmanoma užtikrinti didžiuliame agrokultūriniame lauke, kuriame 10 ha užsėjama viena kultūra – pavyzdžiui, kviečiais ar rugiais. Tokiame lauke garantuotos ligos. Tuo tarpu ūkininkaujant gamtiniu būdu būtina ne tik palaikyti kultūrų įvairovę, bet ir neįmanoma užsėti didelių plotų. „Mano darže tarp kai kurių lysvių tarpai didesni nei pačios lysvės. Juose auga žolė, kurią aš šienauju ir dedu ant lysvių“, – sakė pašnekovas.

S. Jasionis dar papildė, kad gamtinės žemdirbystės darže nėra pagrindinių ligų, kurių bijo ūkininkai, pirmiausiai dėl mikroorganizmų balanso. „Mūsų lysvėse veisiasi didžiulė įvairovė mikroorganizmų. Tai savita visuomenė ir svetimos „chebros“, kuri jai neįtinka, neįsileidžia. Taigi jei yra geros sąlygos mikroorganizmams gyventi, svetimas patogeninis grybelis tiesiog neturi vietos sudygti. Be to, kai kurios bakterijos turi antibiotinių savybių, kurios slopina svetimus mikroorganizmus“, – aiškino gamtininkas.

Grynas.lt

Su dirva elkimės, kaip su savo pilvu


Tęsiame pokalbį su gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininku Sauliumi Jasioniu. Šįkart kalbėsime apie tai, kodėl serga augalai, kodėl ekologiškai auginamose daržovėse yra daug nitratų ir kodėl su dirva reikia elgtis, kaip su savo pilvu.

Reikia įdirbio

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės metodu, pasakoja S. Jasionis, lysvių nereikia nei kasti, nei ravėti. Jos iš rudens storai padengiamos mulčiu ir paliekamos per žiemą. Pavasarį, kai ateina laikas sėti, mulčias nuimamas (galima jį tiesiog pastumti į tarplysvius), o po juo laukia minkšta, puri žemė.

Jasioniai, pavyzdžiui, morkas sėja plačiais tarpueiliais, o kai šios sudygsta, į tarpueilius sukrauna žolę. Iki šiol Jasioniai morkas retino, tačiau pastaruoju metu sėja į specialią juostą su skylutėmis — nereikia nė retinti.

Ar iš tiesų derlius taip ūkininkaujant yra žymiai didesnis, nei įprastai?

Pašnekovas neslepia — reikia įdirbio. Galbūt nei pirmaisiais, nei antraisiais metais didelio (ar didesnio nei įprastai) derliaus nebus. Kai kurie gamtine žemdirbyste užsiimantys S. Jasionio draugai tikino žymų pagausėjimą pajutę tik penktaisiais metais.

Derlių padidina užuovėja

Tačiau esama paprastų būdų, kaip gerokai padidinti derlių. Anot S. Jasionio, darže būtinas dalykas yra užuovėja. „Kuo mažiau vėjo, tuo didesnė prie žemės susidarys anglies dvideginio koncentracija“, — aiškina pašnekovas.

Užuovėjai sukurti galima naudoti lysvių atitvėrimus. Mulčiuotas lysves galima aptverti 40-50 cm aukščio polietileno tvorele ir sudaryti tarsi šiltnamiuką — tai esą smarkiai padidina derlių.

Užuovėjai gali būti naudojama bet kas, per ką vėjas neperpučia — gyvatvorės, daržas gali būti segmentuojamas aukštesniais augalais, agrastais, krūmais. Svarbiausia, anot S. Jasionio, pasiekti, kad pažeme nebūtų horizontalių oro srautų. Todėl labai racionalu apskritai vietoj tiesių lysvių daryti lenktas, apvalias, mat yra žinoma, kad vėjas ratu niekada nepučia.

Atsisakė šiltnamių

Pradėję ūkininkauti gamtinės žemdirbystės metodu, Jasioniai atsisakė šiltnamių, mat šie neleidžia išauginti kokybiškų pomidorų vien dėl to, kad juose po stiklu ar plėvele patenka nepilnas spektras šviesos.

Pomidorus augina paprastai kaimiškai lauke, jų skonis nuo šiltnamiuose auginamų esą labai skiriasi.

Ar derlius nesupūva? S. Jasionis kalbas, kad lauke rasos ir lietūs pūdo pomidorus, vadina mitu.

Ekologinis ūkininkavimas sukelia nitratų perteklių

S. Jasionis siekia, kad daržininkas ne aklai sektų patarimais ar tradicijomis, bet žinotų, kuo maitinasi augalai ir suprastų, kad augalų maistas yra ne žemėje. „Todėl bet kokios organinės medžiagos, kaip antai komposto ar mėšlo, įterpimas į dirvą daro daugiau žalos, nei naudos“, — sako pašnekovas.

Anot S. Jasionio, ekologiškai auginamos daržovės turi nitratų perteklių (tai dabar esą ir išlindo), nes kitaip ir būti negali. „Nitratų perteklius ekologinėje žemdirbystėje visada buvo ir bus. Sveikiau turbūt būtų tręšti daržoves, gerai apskaičiavus mineralinių trąšų normas, taip bent gausime ne nuodingą produktą“, — aiškina pašnekovas.

Ekologinis ūkininkavimas, tręšiant mėšliuku, anot S. Jasionio, sukelia nitratų perteklių (ypač jei oras labiau apsiniaukęs) jau vien dėl to, kad fotosintezei ir gliukozės gamybai truks anglies dvideginio.

Apskritai, tikina pašnekovas, visose tradicinės žemdirbystės formose, kur nėra dirvos paklotės, trūksta anglies dvideginio, kurį augalai įsisavina tik ištirpusį vandenyje, tai yra per šaknis.

Todėl tradicinėje arba ekologinėje žemdirbystėje anglies dvideginį augalai gauna tik su lietaus vandeniu, o dirbant gamtinės žemdirbystės metodu, augalas visada jo gauna tokią normą, kokia yra reikalinga.

Kompostavimo nuvainikavimas

Kompostavimas, anot S. Jasionio, priešingai tradicinei nuomonei, yra žalingas. Viena vertus, komposte vyksta tas pats procesas, kaip ir mulče: fermentuojama iki huminių junginių ir jame lieka viskas (mineralai, azotas, fosforas), išskyrus anglies dvideginį, kuris proceso metu yra iššvaistomas.

O tai reiškia, kad komposte nelieka pagrindinio augalų maisto. Todėl daržą gerai patręšus kompostu ar perpuvusiu mėšlu (ypač įterpus juos į į žemę) — augalas gauna visko, taip pat ir daug azoto, bet negauna CO2 ir taip kaupia savy nitratus.

„Štai taip ir turime ekologinę žemdirbystę, kuri su ekologija neturi nieko bendra, — sako S. Jasionis, — “Ekos“, jei išverstume, yra aplinka, namai — vadinasi, augalas turi augti tam tikroje natūralioje aplinkoje. O natūrali augalo aplinka yra būtent mikroorganizmų bendruomenė. Jei jos nėra — jokių ekologijų būti negali“.

Ar tai ne mitų griovimas ir tradicinės žemdirbystės žlugdymas?

„Mes nieko nežlugdome — pačios agrotechnikos save sužlugdo, nes amžinai su kažkuo kovoja. Todėl ir ekologinė ir dabar populiarėjanti biodinaminė žemdirbystės turi visą įmanomą augalų ligų sąrašą, o jei augalas serga, vadinasi, kažkas yra negerai“, — tikina S. Jasionis.

Augalai serga dėl streso ir netinkamos mitybos

Kodėl natūralioje ar artimoje natūraliai aplinkoje augantys augalai neserga?

„Tai paprasčiau, negu atrodo“, — sako S. Jasionis.

Augalai, kaip ir žmonės, paprastai suserga dėl stresinių faktorių, o augalui didžiausias stresas yra staigūs drėgmės ir temperatūrų pokyčiai dirvoje (S. Jasionis atkreipia dėmesį — ne ore).

Jei augalas turėtų smegenis, tai jos būtų ploniausiuose šaknų galiukuose, kuriais jis ir reaguoja į aplinką. Lapams tai esą ne taip svarbu. Todėl dirvoje streso neturi būti.

„Kai dirbame tradiciškai, plika žemė nuo saulės išdžiūsta, tada mes ją laistome, po savaitės vėl viskas išdžiuvę — dėl tokios “priežiūros“ augalai serga“, — aiškina S. Jasionis

Ne mažiau kaip žmogui, augalui svarbi yra ir subalansuota mityba. Augalui svarbiausia — kad netrūktų anglies dvideginio. Žinoma, reikšmės turi ir paties augalo atsparumas ligoms, tačiau kuo jis geriau maitinamas, tuo yra atsparesnis.

Svarbu yra pasirinkti ir tinkamas sėklas. „Nieko tokio, jei nusipirksite sėklų parduotuvėje, tačiau reikėtų stengtis užsiauginti savo ar mainytis“, — pataria S. Jasionis.

Patys Jasioniai stengiasi nenaudoti sėklų augalų, kurie auginti dirbtinės apsaugos sąlygomis ir yra praradę savybę saugotis. Neprošal būtų augalus grūdinti, nešti į lauką. O pernai, pavyzdžiui, pomidorus šeima sėjo tiesiai lauke.

Su dirvožemiu elkimės, kaip su savo pilvu

Augalo kokybė ir vaisiaus aromatas, tikina S. Jasionis, vienareikšmiškai priklauso nuo dirvožemio. Pašnekovas garantuoja, kad natūralioje aplinkoje augančios daržovės aromatas ir skonis labai skiriasi nuo tradicinio daržo augalo, ir tą jau galime pajusti pirmaisiais metais. O juk aromatas tai pirmiausiai biologiškai aktyvių medžiagų darbo rezultatas.

S. Jasionis primena, kad biologiškai aktyvias medžiagas kuria ne augalas, o dirvoje esantys mikrobai ir grybeliai. Tad kuo didesnis dirvožemio biologinis aktyvumas, mikroorganizmų darbas, kitaip tariant virškinimas, tuo geresnė kokybė.

S. Jasionis cituoja Aristotelį, kuris yra pasakęs, kad augalo šaknys yra kaip žmogaus žarnos, tik išverstos į išvirkščiąją pusę.

„Jei mūsų žarnynas virškina maistą viduje, tai augalo virškinimo sistema yra dirvožemis. Vadinasi, su dirvožemiu turime elgtis taip, kaip su savo virškinimo sistema“, — sako S. Jasionis ir pajuokauja: juk nė vienas agronomas nevalgo salietros.

(Tęsinys. Bus daugiau)

Nijolė KOSKIENĖ, “Šiaulių kraštas“

PASIRENGIMAS: Jasioniai stengiasi nepirkti sėklų parduotuvėje, o užsiauginti patiems, atsisiųsdinti ar mainytis. Šviesiausiame kampe nuo rudens daiginamos bulvės.

PRIEŽIŪRA: „Dirvą turime prižiūrėti, kaip savo pilvą, o kas jau ten auga, tai šalutiniai dalykai“, — išsako bene pagrindinę gamtinės žemdirbystės taisyklę Saulius Jasionis. Jono TAMULIO nuotr.