Čia bus kiek kitoks pasakojimas apie moliūgus nei randate internete. Man svarbus praktinis moliūgų savybių panaudojimas, o ne tik jų užauginimas. Todėl pradėkime nuo detalių.
Pirmoji detalė – sėklos. Kai kurios moliūgų veislės subrandina belukštes sėklas. Tai – aliejiniai moliūgai. Iš sėklų galima spausti aliejų. Bet tam reikia turėti spaudimo įrenginį. Be to, reikia ir kitų prietaisų ir patalpų kur galėtum konvejerio principu išimti ir apdoroti sėklas. Su peiliu po truputį rakinėjant neprigaminsi tiek sėklų, kad užtektų kepimui ir virimui, o jeigu prigaminsi, tai bus neefektyvus darbas. Pirktis įrenginius vien tam, kad išsispausti sau aliejaus – irgi neapsimoka. Todėl belieka naudotis kitu belukščių sėklų privalumu – valgyti sėklas. Valgomos yra visų moliūgų sėklos, tačiau belukštes vartoti maistui yra žymiai lengviau ir efektyviau.
Antra detalė. Paprastai prieš dedant moliūgą į patiekalą reikia jį perpjauti ir išimti vidurius, t.y. sėklas. Ir naudoti tik moliūgo minkštimą. O štai aliejinius moliūgus galima iš karto pjaustyti ar tarkuoti kartu su sėklomis. Sutaupoma daug darbo ir maistas praturtinamas riebalais, baltymais, mikroelementais ir kitomis medžiagomis esančiomis sėklose, taip pat pagerėja skonis. Kol moliūgas dar visai jaunas, neprinokęs, tai jį galima netgi kartu su odele pjaustyti. Problema tik ta, kad tokioje būklėje moliūgai būna labai trumpą laiką – maždaug mėnesį – ir kaip tik tada – vasaros pabaigoje – kada ir taip daržuose pilna ko valgyti. Bet keletą kartų per vasarą pasinaudoti tokiu privalumu yra tikras malonumas. O kai odelė jau sukietėja, tai dar kurį laiką galima aliejinius moliūgus valgyti neišimant sėklų. Bet vėlgi – neilgas tas laikas, nes aliejinės moliūgų veislės prasčiau už kitas laikosi. Tai ko gero yra dėl to, kad jų sėklos neturi tos apsauginės luobelės. Kiti moliūgai išsilaiko kambario temperatūroje iki gegužės mėnesio, o aliejinius reikėtų sudoroti iki gruodžio, sausio, kad sėklos viduje moliūgo nesudygtų ir neapkartintų viso moliūgo.
Čia jau trečia detalė. Reikėtų rinktis tokius moliūgus, kurie laikosi iki gegužės, nes tada juos šviežius, nekonservuotus galime naudoti nuo rugpjūčio iki gegužės, t.y. apie devynis mėnesius. O per tiek laiko galima suvartoti žymiai daugiau moliūgų, nei jeigu jie laikytųsi tik iki gruodžio ar vasario. Moliūgai yra pirmos kategorijos daržovė, nes juos labai lengva auginti ir jie duoda didžiulį derlių. Todėl, norint mažiau dirbti, reikėtų jų suvartoti kuo daugiau, kad reikėtų auginti kuo mažiau žemesnės kategorijos daržovių, pavyzdžiui, salotų. Jeigu pažiūrėsite į derlingumo lenteles, tai pamatysite, kad vienos daržovės iš kvadratinio metro galima gauti du kilogramus, o kitos – dvidešimt. Moliūgai yra ta kultūra, kurios verta kuo daugiau įsileisti į savo dietą.
Ketvirta detalė yra moliūgo minkštimo skonis. Aš pasirinkau vieną seniausių aliejinių moliūgų veislių – “Miranda“. Lietuvoje ji buvo populiariausia. Dabar galima jų gauti įvairesnių – “Olga“, “Danaja“, “Golosemiannaja“, “Hamlet“, “Herakles“, “Apetit“. Ta pati “Miranda“ skirtingų gamintojų parduodama su skirtingų charakteristikų aprašymais, kad atrodo, jog tai visai kita veislė, nors pavadinimas tas pats. Dažniausiai aliejiniai moliūgai būna gelsvos spalvos, t.y. panašūs į cukinijų. Ir skonis panašus į cukinijų, t.y. beskonis. O kaip tik šito ir reikėjo mano šeimai. Morkinės spalvos moliūgai dažnai turi skanų moliūgų skonį ir juos įdėjus į patiekalą šis nusidažo moliūgo poskoniu. To neatsitinka su cukinijomis ir aliejiniais moliūgais. Jie beskoniai. Juos galima dėti į visus patiekalus ir jie beveik nepakeičia patiekalo skonio. Tai dar vienas pliusas mūsų atveju.
Penkta detalė – moliūgo minkštimo storis. Jeigu minkštimo storis 2 centimetrai, tai labai neefektyvu jį apdoroti. Pjaustai pjaustai valandą laiko, o pripjaustai tik pusę puodo. Daug mano draugų moliūgus renkasi būtent pagal moliūgo minkštimo storį. Tokio pat dydžio moliūgas, jeigu jis turi daug minkštimo (“mėsos“) bus sunkesnis už tą, kuris viduje tuščias ir palikęs daug vietos sėkloms. Storasieniai – žymiai efektyvesni apdorojimo prasme. Su jais mažiau darbo. Draugai renkasi pelenės karietos formos moliūgus. Kitas variantas – kriaušės formos moliūgai. Jie turi labai nedaug sėklų ir tik išplatėjime. Visur kitur – vien “mėsa“. Deja, aliejiniams moliūgams šioje vietoje didelis minusas. Miranda turi du-tris centimetrus minkštimo. “Olga“ turi gal dvigubai daugiau.
Šešta detalė – moliūgo odelė. Kad moliūgas ilgai laikytųsi, ji būna arba labai stora arba padengta vaškiniu sluoksniu. Iš Argentinos parvežiau labai skanių moliūgų veislę. Ji labai patiko mano draugui. Skanus, gerai laikosi per žiemą. Minusas tik toks, kad prinokusį jį reikia kapoti kirviu. Su peiliu neįveiksi. Štai toks nepatogumas. Todėl reikėtų ieškoti tokių, kurie ir išsilaiko iki gegužės mėnesio, ir su plona lengvai įveikiama odele. Būna netgi tokių moliūgų, kurių ir subrendusi odelė yra valgoma. Priedo yra tokie moliūgai, kurie gali išsilaikyti net keletą metų kambario temperatūroje ir prapjovus – tinkami valgyti. Veislės nežinau, bet ji vadinama Svajūno moliūgais, nes gauta iš jų pirminio augintojo – Svajūno.
Septinta detalė – moliūgų dydis. Naujokai džiaugiasi, jeigu užauga didelis didelis moliūgas. Profesionalai žino, kad daug patogiau užsiauginti daug, bet mažų moliūgėlių. Didelį moliūgą galima suvartoti tik per mėnesį, o prapjovus jis ima staigiai gesti. To neatsitinka su mažais moliūgėliais, kuriuos prapjovęs suvartoji per kartą ar du.
Aštunta detalė – moliūgo vegetacijos periodas, t.y. per kiek dienų jis užauga. Moliūgai bijo šalnų, tad jie turi sutilpti į tuos kelis mėnesius be šalnų. Kauno raj., Pajūryje, miestų teritorijose, prie didelių vandens telkinių šalnų būna mažiau, tad čia lengvai užauga visų veislių moliūgai. Tačiau yra vietų kur sulaukiame šalnų birželio 22 dieną, t.y. per patį vidurvasarį. Įsivaizduokite – Kaune paskutinė šalna gegužės mėnesį, jau išdygę moliūgai, o mes juos sėti galime tik po mėnesio, nes pas mus dar tikrai tikrai bus šalnos ir arba juos reikės kuo nors dengti arba jie nušals. Būtina žinoti savo vietovės vegetacijos be šalnų periodą, kad galėtum lengvai, be papildomų pastangų auginti moliūgus ir kitas šilumamėges daržoves. Kitas variantas – rinktis tik trumpos vegetacijos moliūgų veisles. Yra moliūgų su 130 dienų vegetacija ir jie jau gali užaugti ne visose vietovėse arba tik šiltesniais metais. O mums juk reikia be didesnių pastangų užsiauginti moliūgus kiekvieną, net ir šaltą lietingą vasarą.
Kitas klausimas – apie sėklų užsiauginimą. Moliūgai lengvai kryžminasi tarpusavyje ar su cukinijomis, patisonais, aguročiais ir dideliais atstumais. Jeigu jūs auginate vieną veislę moliūgų, o jūsų kaimynas už šimto metrų augina cukinijas, tai kitais metais iš jūsų sėklos sėti moliūgai jau gali gautis nebe apvalūs, o kažkas per vidurį tarp cukinijos ir moliūgo bei kitokios spalvos, skonio. Taip atsitinka, nes žiedadulkės nuo kaimyno cukinijų patenka ant jūsų moliūgų žiedų ir įvyksta susikryžminimas. Kaip išvengti susikryžminimo?
Lietuvoje pagrinde auginamos trys rūšys moliūgų:
Cucurbita pepo – paprastieji moliūgai
Cucurbita moshcata – muskatiniai, muskusiniai arba kvapieji moliūgai
Cucurbita maxima – didieji moliūgai
Kiekviena rūšis turi daug įvairių veislių. Rūšys tarpusavyje nesikryžmina. Kryžminasi tik veislės rūšies viduje. Todėl galima paimti vieną veislę iš C.pepo, kitą – iš C.maxima, trečią – iš C moschata ir auginti šias tris veisles šalia ir jos nesusikryžmins, t.y. iš gautų sėklų pasėję gausite lygiai tokius pačius augalus kitais metais. Taigi, teoriškai galima auginti tris skirtingas veisles moliūgų ir išvengti susikryžminimo. Tačiau situaciją apsunkina tai, jog Cucurbita pepo rūšyje yra ne tik moliūgai, bet ir visa likusi kompanija – cukinijos, aguročiai, patisonai. Cukinijų auginimo mažai kas išvengia. Todėl norint, kad nesusikryžmintų mūsų augalai belieka moliūgų veisles rinktis tik iš C.maxima ir C moschata rūšių.
Štai mano minėti aliejiniai Miranda moliūgai yra kaip tik C.pepo skyrelyje. Ir jie susikryžmins, jei aš auginsiu cukinijas ar patisonus. Gaunasi moliūgas su patisono karputėmis arba cukinija su belukštėmis sėklomis. Tad, jeigu auginame cukinijas, tai teks atsisakyti auginti moliūgų veisles iš C.pepo rūšies. Tačiau galima auginti cukinijas ir dvi veisles moliūgų, kurie nėra C.pepo rūšies.
Reikalą gali pagerinti ir tai, kad moliūgų sėklos daigios 4-5 metus (aliejiniai daigūs mažiau – apie 2 metus). Vienais metais galima užsiauginti vienokių veislių, kitais – kitokių ir taip išlaikyti didesnę įvairovę.
Kitas variantas – nekreipti dėmesio kas su kuo kryžminasi ir auginti įvairovę. Tegul kryžminasi. Kai kas iš susikryžminimo gausis blogiau, bet kai kurios variacijos bus netgi geresnės nei buvo. Be to, susikryžminimas įvyksta tik jeigu žiedadulkės nuo vieno augalo patenka ant kito augalo. O juk gali būti ir taip, kad du augalai auga vienas šalia kito, o žiedadulkės nepatenka ant kito augalo. Ir susikryžminimas neįvyksta.
Su agurkais moliūgai nesikryžmina. Turbūt nesate matę kažko per pusę – moliūgo su agurko sėklomis ar agurko su oranžiniu minkštimu.
Dar reikia aptarti moliūgų sėjimo, auginimo, derliaus nuėmimo ir sandėliavimo aspektus, kurie deja netelpa į šį trumpą tekstą.
Jei šis tekstas jums patiko, tai apsilankykite gamtinės žemdirbystės seminaruose. Kaip čia nagrinėjome moliūgus, taip seminaruose nagrinėsime ir visas kitas daržoves bei sodo kultūras.
Visų seminarų anotacijos čia:
https://gerazemdirbyste.wordpress.com/2018/10/11/gamtines-zemdirbystes-seminarai-lapkricio-men-vilniuje-ir-kaune
Gamtinė žemdirbystė 
Parašykite komentarą