Gurmaniška gamtinės žemdirbystės bulvių degustacija

Rugsėjo pradžioje gamtinės žemdirbystės komanda kartu su sezoniško maisto restoranu „Gurmė“ surengė gurmanišką bulvių degustacijos vakarą. Tokie vakarai yra naujovė Lietuvoje ir neteko girdėti, jog būtų rengiami kur nors užsienyje. Degustacijos idėja gamtinės žemdirbystės produktų augintojui Laimiui Žmuidai kilo atsitiktinai beragaujant skirtingas savo užaugintas bulvių veisles.

„Šiemet auginau trylika bulvių veislių. Norėjau atsirinkti skaniausias ir gražiausias bulves, kurias verta auginti ateityje. Viriau, kepiau, lyginau vienos veislės subtilumus su kitos, užsirašinėjau pastabas ir pats ragavimo procesas man taip patiko, kad kilo mintis, kodėl gi nepasidalinus savo potyriais ir su kitais žmonėmis? Kodėl nepadarius didesnio viešo renginio?“ – pasakoja augintojas.

Įvairaus plauko degustacijos, žinoma, nėra naujovė. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vyksta įvairių naujų produktų prezentacijos. Jos rengiamos norint supažindinti būsimą vartotoją su nauja preke. Dažniausiai tokias degustacijas rengia firmos, gaminančios ar prekiaujančios ragaujamais produktais. Kiekvienas matėm prekybos centruose sūrių ar šokolado batonėlių minidegustacijas.

Bulvių degustacijos idėja kitokia. Bulvė nėra naujas į rinką įvedamas produktas. Jos nereikia pristatinėti. Ji jau yra prekyboje ir ją visi gerai žinome. Bulvė yra bulvė, ir tiek. Kokia dar gali būti bulvių degustacija, jeigu visi ją ir taip gerai pažįstame? Galėtų būti nebent bulvių patiekalų degustacija – bulvės su sūriu, bulviniai blynai, bulvės su salotomis, grybais įdarytos bulvės… Štai tokią degustaciją aplankytų ir žmonės, save vadinantys gurmanais. Bulvę juk galima patiekti gurmaniškai.

O vieną bulvę be jokių priedų kam ragauti? Juk bulvė yra bulvė! Štai čia ima ryškėti degustacijos idėjos esmė. Pasirodo bulvė nėra TIESIOG bulvė. Bulvių būna visokių. Pirma, yra skirtingos bulvių veislės. Kiekviena veislė turi savų ypatumų. Vienos bulvės miltingos, krakmolingos, verdant sukrenta, kitos – sviestinės, vandeningos. Vienos kietos, kitos – minkštos, patižę. Dėl skonio nesiginčijama, bet degustacijos dalyviai skaniomis išrinko būtent tam tikras bulvių veisles. Vadinasi, žmonės, nors ir turėdami skirtingus skonio supratimus, įpročius, vis tiek sugeba atskirti skonio subtilumus, kurie turi tendenciją tikti daugumai žmonių.

Augintojui – tai puiki proga atsirinkti bulves, kurias verta auginti. Jei ragautojai išrinko kažkurias bulvių veisles „teisingesnėmis“, vadinasi yra didelė tikimybė, kad ir platesnėms masėms įtiks toks produktas. Deja, šiais laikais gerų bulvių beveik niekas nepardavinėja. Tiek parduotuvėse, tiek turguose matome tas pačias veisles – „Presto“, „Satina“. Dažniausiai tos veislės yra išvestos pagal tam tikrus kriterijus. Ir dažniausiai kriterijus yra pinigai. Bulvės turi būti gražios išvaizdos, kad jas pirktų. Ir jos turi būti labai derlingos, kad jų būtų daug, galėtum sumažinti kaštus, parduoti santykinai pigiau ir visi pirktų DAUG. Todėl šiandieninės bulvių veislės pritaikytos komercijai – derlingos ir gražios prekinės išvaizdos. Skonis niekam nerūpi. Kodėl jis turėtų rūpėti? Niekas gi šiais laikais skonio neskiria. Natrio glutamatas, druska, pipirai, milijonai kitų natūralių ir sintetinių prieskonių jau seniai yra užmušę tūlo civilizuoto žmogaus receptorius. Todėl daugeliui bulvė yra tiesiog bulvė. Pakišk jam skirtingas bulves ir jis nepajaus skirtumo.

„Rengiant degustaciją buvo kilusi baimė ir abejonės – o jeigu susirinks žmonės, pripratę prie druskos ir prieskonių? Jeigu jie nesugebės įžvelgti jokių skirtumų skirtingose bulvėse?“ – dalinosi Laimis Žmuida. Žinoma, buvo daromos bandomosios degustacijos, tačiau ragautojais būdavo arba žmonės, nevartojantys daug prieskonių, arba restorano savininkai, virėjai, kuriems net pagal profesiją būtina atskirti skonio subtilumus. Trumpai tariant, visada ragaudavo žmonės su neatbukintais skonio receptoriais, jaučiantys ne tik skonį, bet ir jo atspalvius.

Todėl pirmoji degustacija tikrai buvo rengiama su abejonėmis, jauduliu ir trupučiu baimės – o jei nepavyks?

Tačiau pavyko. Pavyko puikiai, nes į degustaciją atėjo ne atsitiktiniai žmonės, o tie, kuriuos sudomino pateikta informacija, kurie ir patys ieško tikro skanaus maisto, kuriems yra svarbu, ką jie valgo. Todėl ir pajautė skirtingus veislių skonius.

Ragavome devynias bulvių veisles. Ragautojams buvo pateikti devyni virtų bulvių gabalėliai ir devyni keptų bulvių gabalėliai. Virta ir kepta visiškai be jokių prieskonių, net be druskos ir be aliejaus. Taip buvo daroma specialiai, kad jokiu būdu nebūtų paslėptas tikrasis bulvės skonis. Žinoma, paragavus bulvę be nieko buvo galimybė vėliau paragauti ją ir su druskyte, ir su sviestuku, tačiau renginio esmė – pajausti tikrą bulvės skonį.

Ragavimas užtruko apie tris valandas. Tai nebuvo aštuoniolikos gabaliukų bulvių susimetimas į skrandį. Po kiekvieno gabaliuko reikėjo pajusti skonį, palyginti jį su kitų gabaliukų skoniais, užsigerti vandens, kad pasiruoštume vėl naujam ragavimui, pamąstyti, įsijausti, užsirašyti potyrius.

Pertraukėles tarp bulvių ragavimo pokalbiais apie bulves užpildė trys savo srities specialistai: gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas Saulius Jasionis su pasakojimais apie bulvių kilmę, istoriją, auginimo būdus; ragaujamų bulvių augintojas Laimis Žmuida su pasakojimais apie konkrečias bulves ir jų auginimo sąlygas bei restorano „Gurmė“ savininkas ir vyriausiasis virėjas Nerijus Vasiliauskas su patarimais, kaip reikėtų ragauti produktus, kad pajaustume jų skonio subtilybes.

Visos bulvės buvo užaugintos vienodomis sąlygomis gamtinės žemdirbystės metodais – po šiaudais ir šienu. Jau daug kas pastebėjo, jog skonis skiriasi ir nuo auginimo sąlygų. Gamtinių bulvių skonis turtingesnis. Tą sako ir visai apie tai nieko nežinantys ir neišmanantys žmonės. Tačiau tam, kad pajustume ne tik skonio skirtumą, bet ir gilesnius skonio subtilumus tikrai reikia mokėti ragauti.

„Labai džiaugiuosi atradęs restoranėlį „Gurmė“ ir susipažinęs su jo šeimininkais. Šviežias, sezoniškas maistas ateina į madą, tačiau Lietuvoje tai dar tik pirmosios kregždės. „Gurmė“ pasitinka valgytoją tikrai su nauja, savotiška, išskirtine ir labai teisinga valgymo filosofija, atstato tikrąjį gurmano įvaizdį. Gurmanas ne tas, kuris valgo įmantriai paruoštą maistą, o tas, kuris paprastame maiste sugeba pajausti dievišką skonį.“, – sako bulvių degustacijos sumanytojas.

Kadangi renginys puikiai pavyko, tai ateityje ketinama rengti daugiau degustacijų. Kitais metais galbūt ragausime morkas, žirnelius, salotas, pomidorus, ridikėlius, galbūt pakartosime ir bulvių degustaciją. Latviai turi puikias vieno produkto parodas – moliūgų paroda, kriaušių paroda, obuolių paroda… Suvažiuoja augintojai iš visos šalies ir pristato savo auginamas kultūras. Na, o mes turime dabar puikias degustacijas. Parodoje galbūt daugiau įvairovės, tačiau degustacijoje gali giliau pasinerti į maistą, nei parodos metu.

www.myliufoto.lt nuotraukos

Šiuolaikiškiausias ūkininkavimo būdas – be arimo, kasimo ar kitokio žemės dirbimo

Plintant natūralumo madai, žmonės vis dažniau ieško ekologiškų daržovių, kurios būtų augintos be chemikalų. Lietuvoje jau ne vienerius metus gyvuoja dar vienas, tam tikra prasme revoliucinis ūkininkavimo būdas – gamtinė žemdirbystė. Ūkininkaujant šiuo būdu žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išaugintos daržovės pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.

Galima išauginti du kartus didesnį derlių

Anot gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio, sukūrusio savitą, Lietuvos gamtinėms sąlygoms tinkamą gamtinės žemdirbystės metodiką, šis ūkininkavimo būdas leidžia užauginti valgomos kokybės daržoves. Jis pats savo eksperimentus pradėjo maždaug prieš 8 metus. Šiuo metu internetiniame forume, skirtame keistis informacija apie šį ūkininkavimo būdą, prisiregistravę apie 700 žmonių. Pašnekovo manymu, rimčiau gamtine žemdirbyste užsiima apie 400 žmonių.

Beveik visi jie daržoves auginasi savo reikmėms. „Pardavimo linija labai silpna – pardavinėti bando vos vienas kitas. Mes iš esmės to ir neskatiname – nei pardavimų, nei pirkimų. Mat egzistuoja labai paprastas dėsnis – kokybiškai, gerai užsiauginti galima tik sau. O jei kas ir parduoda tokias daržoves, paprastai jų kaina būna labai aukšta – ne todėl, kad norėtume apiplėšti žmones, tačiau kad žmogus susimąstytų, ar jis pats negalėtų tokių daržovių išsiauginti pats ir kur kas pigiau. Informacija, kaip tai daryti, šiuo metu prieinama. Taigi mes norime skatinti žmonių sąmoningumą“, – aiškino gamtininkas.

Ar galėtų tokias daržoves išsiauginti šeima, kuri sode pasirodo tik savaitgaliais? Anot S. Jasionio, sunkiai – ten reikia būti nuolat. Daržas ar sodas yra tarsi šeimos narys – jei tu pastoviai su juo bendrauji, gauni atitinkamą grąžą. Žinoma, jei visą savaitgalį žmogus paskirtų daržui, taip pat šis tas gautųsi. Beje, žemės daug nereikia – vienai šeimai prasimaitinti užtenka aro dydžio daržo. Dar penkis arus reikėtų palikti gamtinei įvairovei, kur galima būtų rasti visko po truputį – žolės, vaiskrūmių ir pan.

Specialistas tikina, kad tokiu būdu Lietuvoje galima išauginti du kartus didesnį derlių nei ūkininkaujant įprastai. Gamtine žemdirbyste užsiimantys rusai teigia sugebantys išauginti net kelis kartus didesnius derlius, pavyzdžiui, pasakojama, kad viename kvadratiniame metre išauga 20 kg bulvių ir žemė nenualinama. Švedijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu žemė buvo suskirstyta į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo taikomas skirtingas žemdirbystės būdas. Šiuolaikinis ūkininkavimo būdas žemę nualino iki 30-40 proc., ekologinis – iki 20 proc., gamtinės žemdirbystės būdas žemės derlingumą netgi padidino.

„Maistinės daržovių vertės netyrėme, bet nitratus pasižiūrime – jų randama iš tiesų labai mažai. Skonis skiriasi ir be tyrimų. Žinoma, ne visų daržovių – tarkime, česnakas, svogūnas, pupelės niekuo nesiskiria, tačiau morkų, kopūstų, burokėlių, pomidorų, agurkų, braškių skonio ir kvapo skirtumai dideli. Aš pats labiau vadovaujuosi ne laboratoriniais tyrimais, o fiziologiniais pojūčiais – jei daržovė yra patrauklesnio kvapo, skanesnė, turbūt organizmas sako, kad ji mums naudingesnė. Juk evoliucijos metu mums susiformavo pojūčiai, kad atskirtume, kas mums yra gerai, o kas – blogai. Tiesa, šiandieninė maisto pramonė iš mūsų šį žinojimą atėmė“, – svarstė pašnekovas.

Vitaminus augalams gamina grybai

Anot S. Jasionio, pereinant prie gamtinės žemdirbystės, pirmiausiai būtina keisti savo pasaulėžiūrą. „Reikia suprasti, kad gamtoje priešų nėra, taip pat nėra kenkėjų, ir viskas, kas vyksta gamtoje, yra gerai. Mes pernelyg susireikšminę – įsivaizduojame, kad viskas vyksta tik dėl mūsų pastangų. Iš tiesų reikia tik padėti vykti natūraliems procesams, o ne trukdyti. Galime tik pakreipti procesus tam tikra linkme, tačiau labai kištis negalime“, – teigė pašnekovas.

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu praktiškai nereikia ravėti, kadangi nėra piktžolių sąvokos, nebent žolė pradeda užstoti saulę. Mat vienas iš gamtinės žemdirbystės principų – kuo daugiau sugauti saulės energijos. Lysvėje auganti žolė yra būsimas daržovių maistas – mulčias. Taip pat beveik nėra laistymo, nereikia kasti, kapliuoti. Tačiau darbo tokiame darže, S. Jasionio teigimu, tikrai ne mažiau. Pagrindinis darbas – daržo mulčiavimas, t. y. žemės klojimas šiaudų, šieno ar nupjautos žolės sluoksniu, o žolės reikia prisiauginti, prispjauti ar prisinešti.

Vienas iš S. Jasionio pasekėjų, prieš šešis metus miestą į kaimą iškeitęs Žilvinas Žurauskas, gamtinės žemdirbystės principus savo ūkyje pradėjęs taikyti nuo šio pavasario, priminė, kad 70 proc. augalo sudėties sudaro anglis, 15 proc. – azotas, likusią – mineralinės medžiagos, kurias žmogus barsto trąšų pavidalu. Taigi tradiciniu būdu auginant daržoves išbalansuojama augalo mityba, kadangi jam suteikiama tik 30 proc. reikalingų medžiagų, tuo tarpu anglies neduodama.

„Kai pasodintą daržovę užmulčiuojame (uždedame šieno ar žolės), tarp mulčio ir žemės yra drėgna, todėl ten veisiasi bakterijos, kurios skaido negyvą organiką – baltymus – į paprastesnius junginius, kuriuos, ištirpusius vandenyje, augalas gali pasisavinti. Šios bakterijos kvėpuoja deguonimi, o išskiria anglies dvideginį, kuris puikiai tirpsta vandenyje. Jis ir yra augalams anglies šaltinis.

Pagaliau žolė, kuria mes mulčiuojame ir maitiname daržoves, būdama pati augalas, turi visko, ko augalui reikia. Todėl ir nebereikia papildomų trąšų. Suartame lauke bakterijų būna labai mažai, kadangi joms reikia drėgmės ir oro, o išversta žemė išdžiūsta, oro kanalėliai, po kuriuos lando sliekai ir kurmiai, taip pat suardomi. Jie gali būti tik tokioje žemėje, kuri nejudinama. Dar negaliu nepaminėti grybų, kurie atlieka labai svarbią funkciją ir daro tai, ko negali padaryti bakterijos“, pasakojo Ž. Žurauskas.

Anot pašnekovo, pats augalas negamina vitaminų ir bioaktyvių medžiagų. Jis tik vykdo fotosintezę, t. y. azotą verčia baltymais, bei pasisavina vandenį, o kartu su juo – jame ištirpusias medžiagas. Vitaminų augalui gamina grybai, kurie gyvena dirvoje ir keičiasi įvairiomis medžiagomis su augalais. Mat grybai nevykdo fotosintezės, bet gliukozės nori. Jie gauna gliukozės iš augalų, o mainais jiems duoda kitokių medžiagų. Gamtoje įvairiausių rūšių grybų yra visur, tačiau ariamame lauke jie gyventi negali.

Purškiamos daržovės tampa nuo kenkėjų dar labiau neapsaugotos

Nors gamtinės žemdirbystės darže kenkėjai nelaikomi kenkėjais, tai nereiškia, kad jie negraužia daržovių.

Tačiau yra nuostata, kad kiekvienas vabalas, kiekvienas kirminas yra reikalingas, nes sodas ar daržas gali būti sveikas tik tuomet, kai jame yra sveika ekosistema. Pastaroji būna tuomet, kai yra nenutrūkstama valgytojų grandinė. Gamtoje viskas paremta tuo, kad visi visus valgo. Jei ši grandinė nėra suardyta, negali atsirasti kokios nors rūšies pertekliaus, kadangi gamtoje visko yra tiek, kiek yra maisto. Tuo tarpu žmogus, pamatęs, kad jo daržoves puola, pavyzdžiui, amarai, nupurškia jas pesticidais, taip sunaikindamas ne tik amarus, bet beveik visą gyvybę. Kai lietus pesticidus nuplauna, valgyti daržoves gali bet kas, kadangi suardyta grandinė: nėra ne tik daržovių valgytojų, bet ir jų valgytojų. Nebus amarų, nebus boružių ir vapsvų, kurios juos valgo. O tos pačios vapsvos valgo dar begalę visokių kenkėjų. Tuomet ir prasideda epidemijos, kai nusiaubiamas visas daržas“, – pasakojo Ž. Žurauskas.

Taigi jei nesutrikdoma gamtinė įvairovė ir sudaromos geros sąlygos vabzdžiams gyventi, amarų bei kitų kenkėjų būna, bet ne tiek, kad jie suniokotų daržoves. Tačiau tokios ekosistemos neįmanoma užtikrinti didžiuliame agrokultūriniame lauke, kuriame 10 ha užsėjama viena kultūra – pavyzdžiui, kviečiais ar rugiais. Tokiame lauke garantuotos ligos. Tuo tarpu ūkininkaujant gamtiniu būdu būtina ne tik palaikyti kultūrų įvairovę, bet ir neįmanoma užsėti didelių plotų. „Mano darže tarp kai kurių lysvių tarpai didesni nei pačios lysvės. Juose auga žolė, kurią aš šienauju ir dedu ant lysvių“, – sakė pašnekovas.

S. Jasionis dar papildė, kad gamtinės žemdirbystės darže nėra pagrindinių ligų, kurių bijo ūkininkai, pirmiausiai dėl mikroorganizmų balanso. „Mūsų lysvėse veisiasi didžiulė įvairovė mikroorganizmų. Tai savita visuomenė ir svetimos „chebros“, kuri jai neįtinka, neįsileidžia. Taigi jei yra geros sąlygos mikroorganizmams gyventi, svetimas patogeninis grybelis tiesiog neturi vietos sudygti. Be to, kai kurios bakterijos turi antibiotinių savybių, kurios slopina svetimus mikroorganizmus“, – aiškino gamtininkas.

Grynas.lt

Su dirva elkimės, kaip su savo pilvu

Tęsiame pokalbį su gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininku Sauliumi Jasioniu. Šįkart kalbėsime apie tai, kodėl serga augalai, kodėl ekologiškai auginamose daržovėse yra daug nitratų ir kodėl su dirva reikia elgtis, kaip su savo pilvu.

Reikia įdirbio

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės metodu, pasakoja S. Jasionis, lysvių nereikia nei kasti, nei ravėti. Jos iš rudens storai padengiamos mulčiu ir paliekamos per žiemą. Pavasarį, kai ateina laikas sėti, mulčias nuimamas (galima jį tiesiog pastumti į tarplysvius), o po juo laukia minkšta, puri žemė.

Jasioniai, pavyzdžiui, morkas sėja plačiais tarpueiliais, o kai šios sudygsta, į tarpueilius sukrauna žolę. Iki šiol Jasioniai morkas retino, tačiau pastaruoju metu sėja į specialią juostą su skylutėmis — nereikia nė retinti.

Ar iš tiesų derlius taip ūkininkaujant yra žymiai didesnis, nei įprastai?

Pašnekovas neslepia — reikia įdirbio. Galbūt nei pirmaisiais, nei antraisiais metais didelio (ar didesnio nei įprastai) derliaus nebus. Kai kurie gamtine žemdirbyste užsiimantys S. Jasionio draugai tikino žymų pagausėjimą pajutę tik penktaisiais metais.

Derlių padidina užuovėja

Tačiau esama paprastų būdų, kaip gerokai padidinti derlių. Anot S. Jasionio, darže būtinas dalykas yra užuovėja. „Kuo mažiau vėjo, tuo didesnė prie žemės susidarys anglies dvideginio koncentracija“, — aiškina pašnekovas.

Užuovėjai sukurti galima naudoti lysvių atitvėrimus. Mulčiuotas lysves galima aptverti 40-50 cm aukščio polietileno tvorele ir sudaryti tarsi šiltnamiuką — tai esą smarkiai padidina derlių.

Užuovėjai gali būti naudojama bet kas, per ką vėjas neperpučia — gyvatvorės, daržas gali būti segmentuojamas aukštesniais augalais, agrastais, krūmais. Svarbiausia, anot S. Jasionio, pasiekti, kad pažeme nebūtų horizontalių oro srautų. Todėl labai racionalu apskritai vietoj tiesių lysvių daryti lenktas, apvalias, mat yra žinoma, kad vėjas ratu niekada nepučia.

Atsisakė šiltnamių

Pradėję ūkininkauti gamtinės žemdirbystės metodu, Jasioniai atsisakė šiltnamių, mat šie neleidžia išauginti kokybiškų pomidorų vien dėl to, kad juose po stiklu ar plėvele patenka nepilnas spektras šviesos.

Pomidorus augina paprastai kaimiškai lauke, jų skonis nuo šiltnamiuose auginamų esą labai skiriasi.

Ar derlius nesupūva? S. Jasionis kalbas, kad lauke rasos ir lietūs pūdo pomidorus, vadina mitu.

Ekologinis ūkininkavimas sukelia nitratų perteklių

S. Jasionis siekia, kad daržininkas ne aklai sektų patarimais ar tradicijomis, bet žinotų, kuo maitinasi augalai ir suprastų, kad augalų maistas yra ne žemėje. „Todėl bet kokios organinės medžiagos, kaip antai komposto ar mėšlo, įterpimas į dirvą daro daugiau žalos, nei naudos“, — sako pašnekovas.

Anot S. Jasionio, ekologiškai auginamos daržovės turi nitratų perteklių (tai dabar esą ir išlindo), nes kitaip ir būti negali. „Nitratų perteklius ekologinėje žemdirbystėje visada buvo ir bus. Sveikiau turbūt būtų tręšti daržoves, gerai apskaičiavus mineralinių trąšų normas, taip bent gausime ne nuodingą produktą“, — aiškina pašnekovas.

Ekologinis ūkininkavimas, tręšiant mėšliuku, anot S. Jasionio, sukelia nitratų perteklių (ypač jei oras labiau apsiniaukęs) jau vien dėl to, kad fotosintezei ir gliukozės gamybai truks anglies dvideginio.

Apskritai, tikina pašnekovas, visose tradicinės žemdirbystės formose, kur nėra dirvos paklotės, trūksta anglies dvideginio, kurį augalai įsisavina tik ištirpusį vandenyje, tai yra per šaknis.

Todėl tradicinėje arba ekologinėje žemdirbystėje anglies dvideginį augalai gauna tik su lietaus vandeniu, o dirbant gamtinės žemdirbystės metodu, augalas visada jo gauna tokią normą, kokia yra reikalinga.

Kompostavimo nuvainikavimas

Kompostavimas, anot S. Jasionio, priešingai tradicinei nuomonei, yra žalingas. Viena vertus, komposte vyksta tas pats procesas, kaip ir mulče: fermentuojama iki huminių junginių ir jame lieka viskas (mineralai, azotas, fosforas), išskyrus anglies dvideginį, kuris proceso metu yra iššvaistomas.

O tai reiškia, kad komposte nelieka pagrindinio augalų maisto. Todėl daržą gerai patręšus kompostu ar perpuvusiu mėšlu (ypač įterpus juos į į žemę) — augalas gauna visko, taip pat ir daug azoto, bet negauna CO2 ir taip kaupia savy nitratus.

„Štai taip ir turime ekologinę žemdirbystę, kuri su ekologija neturi nieko bendra, — sako S. Jasionis, — “Ekos“, jei išverstume, yra aplinka, namai — vadinasi, augalas turi augti tam tikroje natūralioje aplinkoje. O natūrali augalo aplinka yra būtent mikroorganizmų bendruomenė. Jei jos nėra — jokių ekologijų būti negali“.

Ar tai ne mitų griovimas ir tradicinės žemdirbystės žlugdymas?

„Mes nieko nežlugdome — pačios agrotechnikos save sužlugdo, nes amžinai su kažkuo kovoja. Todėl ir ekologinė ir dabar populiarėjanti biodinaminė žemdirbystės turi visą įmanomą augalų ligų sąrašą, o jei augalas serga, vadinasi, kažkas yra negerai“, — tikina S. Jasionis.

Augalai serga dėl streso ir netinkamos mitybos

Kodėl natūralioje ar artimoje natūraliai aplinkoje augantys augalai neserga?

„Tai paprasčiau, negu atrodo“, — sako S. Jasionis.

Augalai, kaip ir žmonės, paprastai suserga dėl stresinių faktorių, o augalui didžiausias stresas yra staigūs drėgmės ir temperatūrų pokyčiai dirvoje (S. Jasionis atkreipia dėmesį — ne ore).

Jei augalas turėtų smegenis, tai jos būtų ploniausiuose šaknų galiukuose, kuriais jis ir reaguoja į aplinką. Lapams tai esą ne taip svarbu. Todėl dirvoje streso neturi būti.

„Kai dirbame tradiciškai, plika žemė nuo saulės išdžiūsta, tada mes ją laistome, po savaitės vėl viskas išdžiuvę — dėl tokios “priežiūros“ augalai serga“, — aiškina S. Jasionis

Ne mažiau kaip žmogui, augalui svarbi yra ir subalansuota mityba. Augalui svarbiausia — kad netrūktų anglies dvideginio. Žinoma, reikšmės turi ir paties augalo atsparumas ligoms, tačiau kuo jis geriau maitinamas, tuo yra atsparesnis.

Svarbu yra pasirinkti ir tinkamas sėklas. „Nieko tokio, jei nusipirksite sėklų parduotuvėje, tačiau reikėtų stengtis užsiauginti savo ar mainytis“, — pataria S. Jasionis.

Patys Jasioniai stengiasi nenaudoti sėklų augalų, kurie auginti dirbtinės apsaugos sąlygomis ir yra praradę savybę saugotis. Neprošal būtų augalus grūdinti, nešti į lauką. O pernai, pavyzdžiui, pomidorus šeima sėjo tiesiai lauke.

Su dirvožemiu elkimės, kaip su savo pilvu

Augalo kokybė ir vaisiaus aromatas, tikina S. Jasionis, vienareikšmiškai priklauso nuo dirvožemio. Pašnekovas garantuoja, kad natūralioje aplinkoje augančios daržovės aromatas ir skonis labai skiriasi nuo tradicinio daržo augalo, ir tą jau galime pajusti pirmaisiais metais. O juk aromatas tai pirmiausiai biologiškai aktyvių medžiagų darbo rezultatas.

S. Jasionis primena, kad biologiškai aktyvias medžiagas kuria ne augalas, o dirvoje esantys mikrobai ir grybeliai. Tad kuo didesnis dirvožemio biologinis aktyvumas, mikroorganizmų darbas, kitaip tariant virškinimas, tuo geresnė kokybė.

S. Jasionis cituoja Aristotelį, kuris yra pasakęs, kad augalo šaknys yra kaip žmogaus žarnos, tik išverstos į išvirkščiąją pusę.

„Jei mūsų žarnynas virškina maistą viduje, tai augalo virškinimo sistema yra dirvožemis. Vadinasi, su dirvožemiu turime elgtis taip, kaip su savo virškinimo sistema“, — sako S. Jasionis ir pajuokauja: juk nė vienas agronomas nevalgo salietros.

(Tęsinys. Bus daugiau)

Nijolė KOSKIENĖ, “Šiaulių kraštas”

PASIRENGIMAS: Jasioniai stengiasi nepirkti sėklų parduotuvėje, o užsiauginti patiems, atsisiųsdinti ar mainytis. Šviesiausiame kampe nuo rudens daiginamos bulvės.

PRIEŽIŪRA: „Dirvą turime prižiūrėti, kaip savo pilvą, o kas jau ten auga, tai šalutiniai dalykai“, — išsako bene pagrindinę gamtinės žemdirbystės taisyklę Saulius Jasionis. Jono TAMULIO nuotr.

Daržas be kastuvo, vandens ir trąšų

„Mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ana jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako kaunietis Saulius Jasionis, sparčiai populiarėjančios Lietuvoje Gamtinės žemdirbystės pradininkas.

Agronomas be diplomo griauna visus tradicinės daržininkystės stereotipus ir kviečia ūkininkauti ne pagal agronomų, o Kūrėjo sutvertą planą, kai nereikia daržų nei kasti, nei tręšti, nei laistyti, nei išsijuosus ravėti, bet džiaugtis gausiu ir sveiku derliumi.

Mintis atėjo iš Rusijos

Saulius Jasionis neslepia, kad pirmąjį postūmį daržininkauti natūraliai prieš septyneris-aštuoneris metus gavęs iš rusų agronomo Nikolajaus Kurdiumovo: pirmiausiai skaitęs straipsnius internete, vėliau pats ėmėsi jo knygų vertimo.

Sauliui, turinčiam nebaigtą agronomo išsilavinimą, ir, anot jo paties, ačiū Dievui, neturinčiam diplomo, N. Kurdiumovo mintys ir patiko, ir kėlė abejonių. Vis dėlto kartu su žmona po truputį pradėjo keisti savo daržą natūraliosios daržininkystės link ir užmezgė kontaktų su bendraminčiais Rusijoje, mat tuo metu tokių idėjų nebuvo nei Lietuvoje, nei Amerikoje.

Kai atsirado daugiau ryšių ir patirties, Saulius sako pamatęs, kad N. Kurdiumovas pilnai viso reikalo neatskleidžia, o gal ir nesupranta, tad idėją ėmė tobulinti toliau, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi.

Sauliui Jasioniui teko sugalvoti ir „Gamtinės žemdirbystės“ terminą, nors, anot jo paties, jis yra nevykęs. Iš tiesų čia vyksta ne žemės dirbimo, o dirvodaros procesas — šio judėjimo šalininkai žemės nedirba jokiais įrankiais. Bet…terminas jau prigijo, tad keisti nebėra prasmės.

Žinios — niekas, reikia pajautimo…

„Visos gamtinės žemdirbystės žinios ateina iš stebėjimo, knygos nieko neduoda — jums tik truputį į kitą pusę pradės virsti sąmonė. Bet palaipsniui turi ateiti supratimas, gal net pajautimas, kaip, kas, kada yra gerai, — sako S. Jasionis.

Saulius juokiasi — diplomo čia iš tiesų nereikia. Kai į jo paskaitas ir seminarus ateina diplomuoti agronomai, jie sutrikę klausia: tai ką, visas mokslas perniek?

Anot Sauliaus, iš tikrųjų klasikinės agronomijos mokslo sistema paremta idėja, kad agronomija būtų naudinga ne žemei, ne žmogui, o valstybei. Nė vienas agronomas neišsiverčia be resursų iš šalies: reikia pirkti trąšų, pesticidų, kyla amžinos problemos, vyksta amžina kova su savo pačių klaidomis.

Matyt todėl, tikina pašnekovas, niekur rimtesnėse valstybinėse struktūrose nepavyksta išpopuliarinti natūralių agrotechnikų, kurios nieko nereikalauja, kurioms nereikia nieko pirkti. „Mes neturime jokių augalų ligų, kolorado vabalo, mums nereikia nieko nei purkšti, nei rinkti, tai kam mes valstybei reikalingi?“, — retoriškai klausia S. Jasionis.

Pagrindiniai principai

Natūrali gamtinė žemdirbystė nuo klasikinės skiriasi dviem pagrindiniais principais.

Pirmasis principas — žemė nedirbama niekaip ir niekada jokiais įrankiais. Saulius paaiškina, kad naudojasi tvarka, sutverta gamtoje, o gamtoje žemės nedirba niekas, išskyrus tam tikrus organizmus, sliekus, lervas, kurmius, kurie žemę rausia, puikiai gyvena ir žmogui čia kištis nereikia.

Antrasis, bene svarbiausias principas — gamtoje niekur nėra plikos žemės, tik dykumoje. Žemė natūraliai niekada nemato saulės. Tad, jeigu turime išpuoselėtą, išravėtą daržą, mes sudarome jam laistomos dykumos sąlygas.

Natūrali, bet intensyvesnė, nei gamtiška

Tačiau tai nereiškia, kad natūrali ar gamtinė žemdirbystė kviečia auginti miško ar pievos sąlygomis. Norint gauti intensyvesnį derlių, sako Saulius, reikia sudaryti gamtiškas, bet intensyvesnes nei natūralioje gamtoje sąlygas.

„Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname — taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje“, — sako S. Jasionis.

Augalų mitybos principas

Anot pašnekovo, įprasta, kad žmogus, auginantis bulves ar burokėlius, žino, kad žemei reikia azoto, kalio, fosforo, kitas galvoja, kad mėšlo. Tačiau iš tikrųjų azoto procentas sudaro apie 15 procentų augalo mityboje, o mineralinės medžiagos — tik apie 7 procentus. Liūto dalį (apie 70 procentų) augalo mityboje sudaro anglies dvideginis.

Tačiau niekas apie tai nekalba — gal dėlto, spėja Saulius, kad anglies dvideginio neparduosi?

Taigi, tęsia S. Jasionis, natūraliai augalai labiausiai prisitaikę maitintis anglies dvideginiu, kuris atsiranda, kai negyvą augalinę organiką dirvos paviršiuje skaido didžiulė masė bakterijų, įkvepiančių deguonį, o iškvepiančių anglies dvideginį.

Derlingose stepėse, pateikia pavyzdį Saulius, bakterijų masė vienam hektarui yra 10-20 tonų, tai yra 1-2 kilogramai kvadratiniame metre.

Jų iškvepiamas anglies dvideginis yra sunkesnis už orą ir leidžiasi po aukštos žolės ar miško paklote (būtent čia CO2 koncentracija yra pati didžiausia), taip augalai jo gauna ištirpusio vandenyje, taip jie yra maitinami, tokio principo laikosi ir gamtinė žemdirbystė.

Rūpinkimės ne augalais, o bakterijomis

Paklotės funkciją daržuose atlieka mulčias. S. Jasionis akcentuoja, kad mulčiuojama yra ne dėl grožio, ne dėl to, kad neaugtų piktžolės ar kad laikytųsi drėgmė. Bet dėl to, kad mulčias — pagrindinis maisto šaltinis, tiesa, ne augalams, o visam dirvos mikropasauliui.

„Augalų derlingumas mūsų žemdirbystėje yra šalutinis produktas, mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ji jau pasirūpina augalais“, — dėsto pagrindinį principą S. Jasionis.

Saulius juokiasi, kad visą laiką mums norisi būti protingesniais už tą, kuris viską sutvėrė.

Augalai, bakterijos, grybeliai evoliuciškai greta vienas kito gyveno ir vieni kitiems tarnavo milijardus metų. Pirmieji gamina gliukozę — pagrindinę medžiagą, be kurios gyvybė žemėje neįmanoma, o visi kiti organizmai stengiasi augalams padėti, būti naudingais, kad tik gautų mainais cukrelio. Taip susikūrė ištisos bendrijos, simbiozės, rizosferos, ant šaknų gyvenančios bakterijos, grybeliai, kurie su augalu susigyveno ir jam kaip įmanydami padeda. „Ir staiga mes geriau žinome, ko augalui reikia. Tai anie geriau žino. Tad anais rūpinkimės, o anie jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako pašnekovas.

Trys pagrindinės sąlygos

Anot S. Jasionio, yra trys pagrindinės sąlygos, kad darže ar sode būtų geras gyvenimas dirvos bendruomenei. Tai maistas (šiuo atveju mulčias), optimali drėgmė fermentams (fermentai sklinda tik vandenyje) ir laisvas deguonies priėjimas.

„Vadinasi, mūsų užduotis yra darže ar sode sukurti tokią paklotę, po kuria visą laiką būtų drėgna, per ją laisvai patektų oras, ir kad tai niekada nesibaigtų“, — atskleidžia gamtinės žemdirbystės esmę pašnekovas.

To pasiekti galima daržus ir lysves mulčiuojant ir taip sukuriant paklotę. Mulčias gali būti įvairiausias: žolės šienas, šiaudai, pjuvenos, medžių lapai, lukštai, kankorėžių kevalai.

Tačiau reikia žinoti, kad skirtingas mulčias yra skirtingai bakterijų virškinamas: pavyzdžiui, jauna žolė bus suvirškinama lengviau už pjuvenas ar šiaudus.

Pirmieji žingsniai

Pereiti nuo tradicinės prie gamtinės žemdirbystės, nuramina Saulius, nėra sudėtinga. „Jei jūs iki šiol turėjote daržą ir tradiciškai auginote daržoves, tai pavasarį darykite viską tą patį, kaip iki šiol. Jei lysves kasdavote, tai kaskite, sėkite, sodinkite. Kai pradės viskas dygti, tarpueilius mulčiuokite“, — pataria S. Jasionis.

Tik bėda ta, kad niekas jums tiksliai nenurodys, kiek centimetrų, kokio mulčio ir kaip dažnai mulčiuoti. Čia prasideda niuansai. Mulčiuoti, pataria Saulius, reikia tokiu storiu, kad apačia niekada neišdžiūtų ir kad visą laiką lengvai praeitų oras: smulkios tankesnės žolės dėsime ploniau, pjautos dalgiu — storiau.

Mulčias turi būti purus. „Jei su žoliapjove nupjaunate veją ir gaunate košę, ji greitai apačioje pradės pūti ir rūgti — tokios žolės galime dėti kokius 4-5 centimetrus, kai sluoksnis pradžiuvo, vėl dedame ant viršaus“, — mulčias, perspėja S. Jasionis, neturi rūgti, pūti, kaisti — jis turi būti lengva medžiaga.

Geriausia pradėti pašnekovas siūlytų ne nuo vejapjove, o nuo dalgiu pjautos žolės — kokio storio pradalgė gerai džiūsta, tokio storio mulčio sluoksnį rekomenduojama kloti.

Mulčio sluoksnis visą sezoną turėtų būti toks pat. Saulius sako pats pasižiūrintis mulčią kas dvi— tris savaites. Jei deda stagarus, užtenka ir mėnesiui, smulkesnė žolė „susivalganti“ greičiau.

Mulčiu dengiama pati lysvė, tarplysvius galime mulčiuoti, galime ne. O piktžolės?

„Piktžolės mums neegzistuoja. Tai nereiškia, kad mes nerauname žolių, kurios mums trukdo. Piktžolės gali pakenkti daržovėms tiek, kiek jos užstoja joms šviesą. Kadangi dirvai duodame paprastai daugiau, negu iš jos paimame, tad maisto užtenka visiems, nėra čia tragedijos“, — paaiškina S. Jasionis.

O kadangi po mulčiu visą laiką yra šlapia — nesvarbu, kokia vasara bebūtų — tokio daržo laistyti nereikia.

(Bus daugiau)

Nijolė KOSKIENĖ, “Šiaulių kraštas”

KLAUSIMAS: „Jei matome, kad natūraliai miške viskas auga gerai, o darže kažkodėl pas mus natūraliai nelabai kas augtų, reikia stebėti ir daryti išvadas, kuo miškas skiriasi nuo daržo. Kai tą dalyką perpranti, tada pradeda viskas augti”, – sako gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius Jasionis.

TAISYKLĖS: „Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname – taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje”, – sako S. Jasionis. (Jono TAMULIO nuotr.)

DARŽAS: S. Jasionio darže bulvės augo nelaistomos, netręšiamos, neravimos ir ant nepuolamos kolorado vabalo. (S. Jasionio archyvo nuotr.)

Gamtinė daržininkystė šiltnamyje

Gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS teigia, kad šį daržovių auginimo būdą galima taikyti ne tik lauke, bet ir šiltnamyje. Tačiau reikia žinoti tam tikrus lauko ir šiltnamio daržininkystės skirtumus.

Šiltnamyje, kaip ir lauke, daržoves auginant pagal gamtinės žemdirbystės taisykles, elgiamasi taip pat – lysvės visada turi būti padengtos mulčiu. Tačiau dėl aukštesnės temperatūros šiltnamyje organinių medžiagų fermentacija vyksta greičiau. O tai reiškia, kad mikroorganizmai mulčio „suvalgys“ daugiau. Taigi jo dėti reikės dažniau. Todėl parankiau rinktis lėčiau besiskaidančias medžiagas. Pasak S. Jasionio, vienas geriausių variantų – šiltnamį mulčiuoti įvairiomis medžio pjuvenomis. Jos gali būti ne tik lapuočių, bet ir spygliuočių (pastarosios dar geriau, nes apsaugo nuo pelėsių). Pjuvenos ilgalaikis mulčias, vieną kartą uždėjus reikiamą sluoksnį, jis veikia metus. Tuo tarpu šviežios žolės į šiltnamį nespėsime nešti ir krauti, ją kaip mat suskaido mikroorganizmai.

„Vienas gamtinės žemdirbystės entuziastas Ignalinos rajone savo reikmėms augina daug įvairių daržovių lauke, turi ir nemažą šiltnamį. Jame visos pomidorų, baklažanų, paprikų, arbūzų lysvės mulčiuotos pjuvenomis kartu su medžio žievėmis. Tokio mulčio pripilta storai, beveik sprindžio sluoksnis. Nors žinome, kad šviesios pjuvenos atspindi saulę ir po jomis žemė ne taip greitai įkaista, bet po plėvele – šilta, todėl problemų dėl temperatūros režimo nėra. Šiltnamis nuolat laistomas. Jau antroje vasaros pusėje, kai lankėmės pas augintoją, šiltnamyje ant mulčio matėme pridygusių įvairiausių grybų! O jie rodo, kad organinių medžiagų fermentacija yra geriausia, kokia tik gali būti, nes grybiena, jos fermentai „ima“ viską. Be to, grybai simbiozėje su augalais gamina giberelinus – hormonines medžiagas, kurios ir skatina daržovių augimą ir derėjimą“, – pasakoja S. Jasionis.

Grybų buvimas rodo sveiką gamtinio daržo būklę. „Grybai – didžiausias turtas, juos, nesvarbu, kokie būtų (valgomi ar vaidinamieji šungrybiai), reikia itin gerbti, nes nuo jų labai priklauso fermentacija ir augalų mityba. Be to, grybiena saugo lysvę nuo perdžiuvimo tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių mulčio sluoksnis labai suplonėja. Tuomet grybienos hifai likusį mulčią sukabina į plutą, kuri ir saugo dirvožemį nuo perdžiuvimo, jame išlieka visa mikroflora“, – sako S. Jasionis.

Kitas lauko ir šiltnamio daržininkystės skirtumas – laistymo būtinybė. Lauke auginamų mulčiuotų daržovių laistyti beveik niekada nereikia (nebent išimtinais atvejais esant didelei sausrai arba norint gauti superderlių!). Tuo tarpu šiltnamyje, nors ir po mulčio sluoksniu, žemė greičiau išdžiūsta (nes aukštesnėje temperatūroje didesnis garavimas), todėl be laistymo neišsiversime. „Laistyti reikia tiek, kad mulčias visada išliktų drėgnas“, – pataria S. Jasionis.

Aišku, gamtinės žemdirbystės šiltnamyje, kaip ir bet kuriame kitame, reikėtų nepamiršti daržovių rūšių derinimo. Nepatariama kartu auginti agurkų su pomidorais. Ne dėl jų tarpusavio „antipatijos“. O dėl to, kad šioms daržovėms reikia skirtingo temperatūros ir drėgmės režimo. Jei vis dėl to kitokios galimybės nėra, reikėtų pomidorus ir agurkus perskirti plėvelės siena. Pomidorai itin nepakantūs kondensaciniams lašams, todėl šiltnamyje turėtų būti įrengtas tinkamas vėdinimas. Jie nebijo skersvėjo. Tuo tarpu agurkai nemėgsta staigių temperatūros svyravimų. Jiems reikia didesnės drėgmės.

Šiltnamis, pasak S. Jasionio, gamtinės žemdirbystės požiūriu turi vieną reikšmingą trukūmą – jo danga, nesvarbu, ar plėvelė, ar stiklas, sulaiko nemažą dalį saulės šviesos. Todėl augindami lapines daržoves, juose turėsime didesnį kiekį nitratų, nes dėl šviesos stygiaus viso išsiskyrusio azoto jos nespėja paversti baltymais. O šiltnamyje auginamos vaisinės daržovės (pomidorai ir kt.) didelių kiekių nitratų gal neturės, bet savo skoniu nusileis augintoms lauko lysvėje. „Ignalinos daržininko šiltnamyje auginti pomidorai buvo skanūs, bet lauke jo augintieji buvo vis tiek skanesni“, – prisimena S. Jasionis.

Rasa JAGAITĖ, Ievos Godelaitienės nuotrauka

Gamtinis daržas – amžinai veikiantis „variklis“

Praėjusį mėnesį „Rasos“ savo skaitytojus supažindino su pas mus dar mažai žinomos, bet pasaulyje populiarėjančios gamtinės žemdirbystės pagrindiniais principais. Sulaukėme daug šiuo nauju augalų auginimo būdu susidomėjusių žmonių klausimų, todėl temą tęsiame toliau.

Šį kartą gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS papasakos apie tai, kaip įrengti daržą, kuriame galia užsiauginti kokybiškų, skanių bei sveikų daržovių.

Mulčias turi nešusti ir neperdžiūti

Pavasarį pirmą kartą rengiant gamtinį daržą, daržovės sėjamos taip, kaip tai darydavome iki šiol. Tiesa prieš tai S. Jasionis pataria pasidaryti būsimo daržo planą, nes vėliau lysvės jau nebus keičiamos. Gamtinėje žemdirbystėje nėra sėjomainos, nes, kaip teigia S. Jasionis, ji neturi jokios prasmės. „Darže projektuojame ilgalaikes lysves, kur ir kokios daržovės bus, pagal jų aukštį ir šviesos poreikius. Numatome, kur ir ką auginsime: sakykime, vienoje lysvėje pavasarį bus salotos, po to ten sodinsime daigus kitų daržovių ir pan. Vadinasi, vienos daržo vietos (kur sėsime, sodinsime) bus judinamos, o mulčiuotų tarpueilių galėsime nejudinti, jie bus maitinamoji terpė“, – aiškina S. Jasionis.

Jau aišku, kad gamtinės žemdirbystės vienas pagrindinių principų yra žemės paviršiaus mulčiavimas įvairiomis organinėmis medžiagomis, kurias mikroorganizmai skaido, o augalai gauna maistą. Taigi gamtinio daržo paviršius negali būti plikas. Mulčiui tinka bet kokia augalinė medžiaga: ne tik žolė, lapai, šiaudai, pjuvenos, bet ir kankorėžiai, saulėgrąžų lukštai, riešutų kevalai ir pan. Tai, ką galime gauti.

Pasak S. Jasionio, mulčio storį lemia du svarbiausi kriterijai. Vienas jų – mulčias visuomet iki dirvos turi praleisti orą. Vadinasi, ką tik pievoje nupjautos žolės būtų galima dėti tokį sluoksnį, kad nepradėtų pūti, šusti. Vejapjove nupjautos, susmulkintos žolės lietingu oru galėsime dėti gal tik kokius 4-5 cm. Jeigu oras sausas ir žolė per dieną, matome, išdžius, tai iš karto jos galima dėti ir 10 cm. Kiekvienas žmogus, kuris pjauną pievą dalgiu, supranta, kas yra normalus pradalgės storis, kada žolė šus, o kada ji džius. Gamtiniame darže galioja tas pats principas. Jeigu ant lysvės dedama nesmulkinta pievos žolė, gali būti ir 15 cm sluoksnis. O, pavyzdžiui, sausų šiaudų galima dėti iki 50 cm. Žinoma, mulčiuojama atsižvelgiant į auginamų augalų rūšį. Juk ant nedidelių morkų pusmetrio šiaudų supratingas daržininkas tikrai nesugalvos užkrauti.

Kitas mulčio sluoksnio storio parinkimo kriterijus – viskas neturi perdžiūti kiaurai iki dirvos. Žemė apačioje turi likti drėgna. „Kai mulčiuoji, viskas pasirodo daug paprasčiau, negu kai reikia apie tai papasakoti. Centimetrais sluoksnio nematuojame, jaučiame iš akies, koks jis turi būti“, – tvirtina S. Jasionis. Žmonės jo klausia, ar reikia eiti į daržą ir kasdien tikrinti dirvos drėgmę. Toks klausimas gali kilti nieko nedarius. O pradėjus praktiką viskas atrodo paprasčiau. „Kai mulčiuosite, matysite, ar drėgna, ar sausa. Žinoma, jeigu uždėsite tik, sakykime, 5 cm stambios žolės, jos sluoksnis „kvėpuos“ lengvai, tačiau išdžius, nebus efekto. Taigi geriausia mulčio sluoksnį darže po truputį „auginti“ iki reikiamo storio.

Nuolatos daržą mulčiuoti vejapjove smulkinta žole S. Jasionis nepataria dėl to, kad tai reikės daryti labai dažnai, o naudos turėsite mažai. Be to, jei gerai prižiūrėtame darže prisiveisia daug sliekų, jie smulkias žoleles per naktį sutraukia į savo landas maistui. Taigi vejapjove smulkinta žolės „košė“ gamtinei daržininkystei mažai tinka. Geriau dalgiu ar trimeriu nupjauta normalaus ūgio žolė. Rimti gamtiniai daržininkai plikai skustų vejų dažniausiai neturi. Jiems gražesnė ir tinkamesnė normali auganti pievutė, kuri pjaunama ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokioje pievutėje gyvena vabzdžiai, naudinti daržui. S. Jasionio požiūriu, iš Anglijos atėjusi trumpos vejos tradicija yra tiesiog kvaila. Seniau anglai tokia veja demonstruodavo, kad jie turtingi ponai, neaugina daržovių, nes gali jų nusipirkti…

Bulvės mulčiuojamos storai, iki 50 cm šiaudų sluoksniu. Jis kvėpuos ir neišdžius. Be to, ant žemės paviršiaus auginamoms bulvėms storo mulčio reikia ir dėl to, kad iki gumbų neprieitų šviesa, kitaip jie pažaliuos (pasigamins kenksmingo solanino). Norint būti garantuotam, kad bulvės nebus pažaliavusios, jas, kaip ir įprastai galima sodinti į vagas ir po to mulčiuoti. Pasak S. Jasionio, šiuo atveju rudenį atsiranda papildomas darbas – bulves reikės kasti įprastai, o ne tik atkėlus mulčią susirinkti derlių nuo paviršiaus, kaip būtų auginant jas ant dirvono (apie tai „Rasos“ rašė praėjusį mėnesį).

Lengvai ar sunkiai skaidosi

Mulčias vertinamas pagal celiuliozės kiekį jame. Jauna žolelė jos turi mažiausiai, šiaudai daugiau, o pavyzdžiui, pjuvenos ar smulkinta mediena daugiausiai. Kuo mažiau celiuliozės, tuo lengviau mulčias „įkandamas“ mikroorganizmams, lengviau „suvirškinamas“. Taigi skirtingas mulčias paskirstomas skirtingoms daržovėms. S. Jasionis sako, kad mulčio pasirinkimo galimybių yra kiekviename sklype. Pavyzdžiui, žolę galima pjauti kas savaitę, tuomet ji visuomet bus jauna, turinti nedaug celiuliozės ir tinkama greitai užauginčioms daržovėms, pavyzdžiui, ridikėliams. Galima turimoje pievoje žolę auginti iki brandos, tuomet ji bus didelė, turės daugiau celiuliozės ir tiks ilgiau augančioms daržovėms. Sena žolė bus „virškinama“ lėtai ir ja mulčiuoti reikės rečiau, o jauna – greitai, taigi ją reikės dėti dažnai. S. Jasionis įspėja nemulčiuoti šiaudais iš laukų, kuriuos ūkininkai purškė chemikalais, nes tokį mulčią mikroorganizmai sunkiai skaidys, tad auginamoms daržovėms trūks maisto.

Daržovės yra skirtingos vegetacijos: nuo per mėnesį užaugančių ridikėlių iki vėlai rudenį derlių užauginančių šakniavaisių. O gamtiniame darže tai lemia mulčio pasirinkimą: kuo trumpesnės vegetacijos daržovės, tuo greičiau „virškinamo“ mulčio reikia. Jeigu ant ridikėlių uždėsime pjuvenų, jokios naudos jos neduos. Kol mikroorganizmai jas pradės skaidyti ir gaminti daržovėms reikalingas maisto medžiagas, ridikėlius jau reikės rauti, tačiau jų derlius bus prastas, efekto neturėsime. Be to, augalams pradės trūkti azoto, nes jį pirmiausiai sunaudos ne augalai, o bakterijos. Taigi trumpos vegetacijos daržovėms naudojame greitai susiskaidantį mulčią. Ilgos vegetacijos daržovėms galima naudoti ilgiau veikiantį mulčią. Tačiau anksti pavasarį, kai reikia, kad lysvėje mikroorganizmai imtų veikti, irgi iš pradžių galima dėti jauną žolę arba pernykštę, kuri jau pradėjusi irti. Pirmą kartą pradedant tokiu būdu daržininkauti S. Jasionis pataria pavasarį ant lysvių dėti iš nepjautų pievų prigrėbtos pernykštės žolės ar pernykščių lapų, daržinėje likusio paplėkusio šieno. Visa tai bus gana lengvai virškinama organika. Taigi ridikėlius, įvairias salotas, šparagines pupeles ir kitas greitai augančias daržoves pavasarį mulčiuojame greit irstančiu mulčiu. O burokėlius, pomidorus, moliūgus, šakniavaisines ir kitas daržoves, kurios augs ilgai, iki rudens, mulčiuojame taip: pirmasis sluoksnis – greitai irstančios organikos, o po to – galima rinktis ir lėčiau besiskaidančią, ne taip svarbu, ar tai bus sena žolė, ar šiaudai ir pan. Kuo įvairesnis lysvėje mulčias, tuo geriau jis bus skaidomas. Pavyzdžiui, sudžiuvusius ąžuolo lapus sumaišius su žalia žole, mikroorganizmai viską „virškina“ greičiau negu vienus lapus. Pasak S. Jasionio, dedant darže mulčią, geriau yra ne maišyti skirtingas jo rūšis, bet sluoksniuoti.

Tarp pradedančiųjų daržininkų, kaip pastebi S. Jasionis, pasitaiko ir tokių nesusipratėlių, kurie pasėję daržoves ar pasodinę daigus viską užverčia mulčiu. Šitaip negalima! Augalų augimo taškas, ar jis būtų aukštai, ar prie pat žemės, turi matyti šviesą. Tai ir nulemia mulčiavimo aukštį. Jeigu morkų, svogūnų, česnakų ir kt. daržovių augimo taškas yra prie pat dirvos, tai negalime jų apkrauti storai. Tada storiau mulčiuojame tarpueiliuose, o prie augalų ploniau. Taip mulčiuotas daržas tampa „banguotas“. Todėl mulčiuojamame darže daržovės turi būti sodinamos platesniais tarpueiliais negu įprastame. Kitaip būtų nepatogu dėti mulčią, prižiūrėti.

Daržoves, kurių augimo pumpuras aukštai, pavyzdžiui, pomidorai, bulvės, pupos, agurkai, galima mulčiuoti storiau. Tačiau, aišku, nereikia persistengti ir krauti pernelyg daug.

Pasėtų smulkių sėklų (morkų ir pan.) eilutės paliekamos neuždengtos, o stambias sėklas (pupas), ar pasodintas svogūnų ropeles galima uždengti nestoru mulčio sluoksneliu.

„Tas, kas greitai auga, paprastai sulaukia ir atidesnės priežiūros. Jeigu į daržą ateiname pažiūrėti, gal jau kokį ridikėlį galime išsirauti, tuo pačiu nesunku ir naujos žolelės ant lysvės uždėti“, – pasakoja S. Jasionis. O lėčiau augančias daržoves galima mulčiuoti iš karto storiau.

„Kuro“ turi netrūkti

„Kai gamtiniame darže prasidės organikos ir mikroorganizmų veiklos procesas, reikia padaryti taip, kad jis nenutrūktų ne tik vasarą, bet ir žiemą“, – svarbų gamtinės žemdirbystės reikalavimą aiškina S. Jasionis.

Per žiemą šaltis daugumą mikroorganizmų pražudo, o pavasarį jie natūraliai pradeda daugintis pamažu. Tai užtrunka. Todėl gamtinės daržininkystės puoselėtojai stengiasi padaryti taip, kad ir žiemą mikroorganizmų veikla nenutrūktų, kad vyktų, nors ir lėčiau nei vasarą. Vadinasi, daržas žiemą įšalti neturi – nuėmus visą derlių, prieš šalčius papildomai uždengiama. Tarplysviai, kur mulčio ir taip yra daugiau, dengiami ploniau, o vietos, kur augo daržovės, – storiau. Galima dengti ne tik augaline medžiaga, bet dar užmesti polietileno plėvele. Toks daržas visuomet bus „gyvas“ ir pasavarį nereikės iš naujo aktyvinti mikroorganizmų.

Jeigu naujai kuriamo gamtinio daržo žemė buvo „negyva“, t.y. jeigu jos mikrobiologinis aktyvumas buvo mažas, pirmaisiais metais būtina padaryti taip, kad mikroorganizmų pasidaugintų, kad būtų kam mulčią „valgyti“. Pasak S. Jasionio, tam naudojamos tokios paprastos priemonės, kaip šviežias karvių mėšlas. Juk karvės „valgo“ tą patį, ką ir gamtinis daržas – galvijų prieskrandyje mikroorganizmai skaido celiuliozę ir gamina baltymus. Taigi pirmaisiais metais, įrengiant daržą, į tarplysvius labai naudinga įberti karvių mėšlo. Jeigu naudojamas mėšlas, ant jo galima dėti ir grubesnį, ne taip greitai yrantį, mulčią. Mėšlas mikroorganizmams duoda pirminį kiekį reikalingo azoto. Kita vertus, jis turi gerą mikrobų „užtaisą“ ir daug fermentų.

„Jeigu gamtinį daržą įsivaizduojame kaip veikiantį variklį, kuris gamina tam tikrą energiją (mums augina augalus), tai jo kuras būtų mulčias, o mėšlą galima pavadinti starteriu, kuris tą variklį užveda. Jeigu kurą papildysime laiku, kad jis niekada nesibaigtų, tai užvesti variklio mums daugiau nereikės. Jeigu pražiopsosime ir mulčias perdžiūs kiaurai – variklis nustos veikti. Vėl turėsime naudoti „starterį“. Rūpestingam daržininkui taip neatsitinka. Tai gali būti tik aplaidumas arba neišmanymas“, – pasakoja S. Jasionis.

Paskatinti mikroorganizmų veiklą galima ir neturint didesnio kiekio mėšlo. Vienas būdų – pievoje paimti karvės „blyną“ ir jį išmaišyti kibire vandens. Šiuos skiediniu pavasarį vieną kartą perliejamas visas mulčias. Negalima pilti ant jaunų daigelių, nes gali nudeginti.

Yra ir daugiau tam tikslui tinkamų priemonių. Tai – bet kokie raugai. Pavyzdžiui, surūgusios uogienės, rauginti kopūstai, kurie taip pat skiedžiami vandeniu (stiklinė uogienės kibirui vandens), pridedant dar šiek tiek cukraus, kad užsiveistų mielės. Jų hormonai labai skatina kitų mikroorganizmų dauginimąsi.

Taip pat tinka rūgpienis, kuris irgi skiedžiamas vandeniu ir palaistomos mulčiuotos lysvės. Šiuo požiūriu naudingas ir priplėkęs šienas, kurį patartina dėti į apatinį mulčio sluoksnį.

Pasak S. Jasionio, yra ir pramoniniu būdu gaminamų mikrobiologinių preparatų. Be to, galima pasigaminti žolių raugų. Tačiau ar jie tinka, ar ne, reikia spręsti pasitelkus savo uoslę. Jeigu kvapas malonus, reiškia tas dalykas mums tinka, ir priešingai – bjaurus kvapas rodo, kad tas produktas mums nenaudingas. S. Jasionis šiuo principu pataria vadovautis ir gamtiniame darže: visa tai, ką mes pilame į jį, turi maloniai kvepėti.

Šilumamėgėms daržovėms – šilta lysvė

Renkantis mulčio rūšį S. Jasionis dar pataria atsižvelgti į daržovių reiklumą šilumai. Juk kuo šviesesnis mulčias, tuo daugiau jis atspindi saulės, vadinasi, po juo dirva bus vėsesnė. Kuo mulčias tamsesnis, tuo šilčiau bus daržovėms. Taigi, pavyzdžiui, agurkus labiau tinka mulčiuoti senu šienu negu šiaudais.

Šilumamėges daržoves galima auginti aukštose lysvėse, kurios greičiau įšyla. Gamtinę daržininkystę praktikuojantys daržininkai šilumą mėgstančioms daržovės neretai daro apie 90 cm aukščio specialias lysves. Tačiau S. Jasionis įspėja, kad šiuo atveju netinka komposto krūvos principas, kai metama viskas, kas suyra, o ant viršiaus sodinamos daržovės. Tokia krūva – nitratų fabrikas! Šilta lysvė pilama iš paprastos daržo žemės ir po to viršus mulčiuojamas, arba padaromas rėmas iš lentų, mūro, plokščių, o vidus gali būti užpildomas net smėliu, žvyru. Tik viršutinis bent 20 cm sluoksnis pilamas daržo žeme. Viršus vėl gi mulčiuojamas, kad vyktų fermentacija. Tokią lysvę saulė šildys iš visų šonų, taigi įkaitins visą užpildą. Lysvėje labai patiks agurkams, paprikoms, baklažanams. Neverta joje auginti morkų ar kopūstų, kuriems reikia vėsesnės dirvos.

Pasak S. Jasionio, šiltos lysvės turi daug privalumų, tačiau turi ir vieną trūkumą – jas, skirtingai negu įprastą gamtinį daržą, reikia laistyti. Kadangi lysvę saulė gerai įšildo, taigi ir gerai džiovina, drėgmė labiau garuoja. „Savo sodyboje šiltų lysvių neturiu, nes jų priežiūra užimtų daugiau laiko“, – sako pašnekovas.

Norint šilumą mėgstančias daržoves auginti įprastose gamtinio daržo lysvėse, pavasarį reikia jas įšildyti. S. Jasionis pataria nuo jų viršaus nuimti peržiemojusią mulčio „plutelę“ ir dienai, kitai palikti atvirą žemę. Tarpulysviuose mulčias nekilnojamas. Kai saulė įšildo ir pradžiovina, sėjama, sodinama, o mulčias vėl grąžinamas atgal. Be to, reikia žinoti, kad mulčiuotame darže, palyginti su mums įprastu, žemė įšyla lėčiau, todėl pasėtos sėklos dygsta kiek ilgėliau. Mulčiuoti bulvių gumbai taip pat sudygsta vėliau, todėl norintiems turėti ankstyvųjų bulvių gamtinė žemdirbystė nėra tinkamas būdas.

Kopūstų daigai mėgsta vėsesnę dirvą, todėl jos specialiai įšildyti nebūtina. Pasodinus iš karto mulčiuojama aplink daigus. Vėliau augant kopūstams mulčio dedama iki jų galvų.

Pomidorai pievoje, ratu

Pomidorai, nors šilumamėgiai, mėgsta vėsesnę žemę. Taigi šiltlysvėse jų sodinti nėra prasmės. S. Jasionis pasakoja, kad jis pomidorus, kaip ir bulves, sodina tiesiog į pievą ir mulčiuoja čia pat dalgiu nupjauta žalia žole. Kadangi jau būna gegužės pabaiga, žolė užaugusi gana nemaža. Taigi ji pjaunama ir daigai apdedami iki pat jų viršutinių lapų. Labai tinka dobiliena, nes dobilai turi mikroorganizmams reikalingą pirminį azoto kiekį. Prie pat augalų žalios žolės nereikia glausti, nes pradėjusi skaidytis ji įkaista ir gali nudeginti.

Pomidorų daigus S. Jasionis augina pats. Jis nesistengia, kad pomidorai būtų labai aukšti. Atvirkščiai, sveikas stiprus daigas turi būti ne tiek aukštas, kiek platus. Pasak augintojo, turguose tokių pomidorų daigų jis neranda, nes auginami tankiai susodinti, pilama daug azoto trąšų. „Mes auginame geriau mažiau, bet gerų daigų. Dėžutėje sodiname rečiau, darome tinkamą substratą. O pavasarį, kai lauke dieną būna daugiau kaip 10 laipsnių šilumos, kasdien nešiojame grūdinti. Tokioje temperatūroje daigas neauga, bet grūdinasi: lapai gali pamėlti, pasidengti pūkeliu. Tačiau tokie daigai būna tvirti, o pasodinus į lauką nepatiria jokio streso“, – pasakoja S. Jasionis. Mėgstantis eksperimentuoti daržininkas pernai pomidorus sėjo į dėžutes, kurios nuo pat pradžių buvo laikomos lauke. Pasak jo, pomidorai labai protingi ir kol per šalta nedygsta. Tačiau tokiu būdu juos auginant reikia parinkti tinkamas veisles. Ne visos tinka. Be to, lauke auginant daigus, gana vėlai pomidorai pradeda derėti.

Pomidorus, aišku, galima sodinti ir įprastose lysvėse, po to mulčiuoti. Kiti pomidorų priežiūros darbai: rišimas, nereikalingų ūglių skabymas, – daromi taip pat, kaip įprastai. Gamtinė žemdirbystė to neatmeta. Pomidorai geriau dera, kai sodinami taip, kad kiekvienas augalas turėtų daug erdvės. Todėl pievoje S. Jasionis juos sodina ne eilėmis, o grupelėmis (ratu) po maždaug 10 daigų kiekvienoje. Peiliu išpjaunama duobutė, iškratoma velėna, pasodinamas daigas ir užberiama žeme. Po to mulčiuojama taip, kad nuo daigo mulčias uždengtų maždaug 1,5 m iki nepjautos pievos žolės.

Dar patarimų pradedantiesiems

„Gamtinį daržą kurkite tokio dydžio, kad sugebėtumėte jį idealiai prižiūrėti. Ypač to reikės pirmaisiais metais, kai dar nėra patirties. Šis daržas tikrai ne tinginio! Taigi pradžiai užtektų vieno aro“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad tinginio daržų iš viso nebūna, jie gali egzistuoti nebent populistinėse knygose. Visur darže reikia dirbti. Nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi.

Planuojantiems, kiek reikia užsiauginti daržovių gamtiniame darže, jis pataria skaičiuoti ne būsimą derlių iš ploto vieneto, bet nuspręsti, kiek vienetų skirtingų rūšių daržovių reikės. Taip bus kur kas aiškiau.

Pagrindinė klaida, kurią daro pradedantys daržininkauti, užsiima per didelę plotą ir po to nesugeba jo tinkamai prižiūrėti. Tada neužaugina to, ko tikėjosi, ir nusivilia.

Dar viena klaida – daržą įrengia ne ten, kur jam geriausiai tiktų, o ten, kur žmogui atrodo patogiau. Tokiu būdu daržovių lysvės atsiduria viduryje dirvono, toli nuo namų, vėjų pagairėje ir t.t. Toks daržas, pasak S. Jasionio, pasmerktas, nes jis tampa svetimkūniu, kurį pievos velėna iš visų pusių nuolat „spaus“. Tokiu atveju gero derliaus nesitikėkime.

Taigi idealu, kai daržas šalia namo. Tuomet jam bus skiriama daugiau dėmesio, nuolat matysime kaip jis auga. Pirmaisiais metais darže išlenda nemažai piktžolių, kurias, suprantama, reikės ravėti. Leidus daugiametėms piktžolėms pamatyti šviesą, jos dauginsis net labiau nei įprastame darže, nes mitybos sąlygos čia joms bus kur kas geresnės.

Todėl gerai, kai bent vienas ar ir du daržo kraštai būtų atriboti nuo velėnos. Tokia riba gali būti ūkinis pastatas, šiltnamis, gyvatvorė, vandens telkinys ir pan. Tai, be to, suteikia užuovėją. Ji gamtiniam daržui reikalinga, nes mažiau išsklaidomas po mulčiu išsiskyręs anglies dvideginis, kuris yra augalų maistas. Rimti gamtiniai daržininkai, norėdami išlaikyti kuo daugiau CO2, lysves net atitveria (pavyzdžiui, polietileno plėvele). Gamtiniam daržui natūrali ar dirbtinė užuovėja turi būti.

„Nesakau, kad gamtiniame darže mes dirbame mažiau negu įprastame. Nors žemės jame nereikia kasti, bet yra kitų svarbių darbų“, – norintiems kurti gamtinį daržą apibendrina S. Jasionis. Gamtinės daržininkystės prasmė yra ne ta, kad nereikia dirbti, o ta, kad tokiu metodu užauginame aukštos maistinės vertės ypač skanias ir sveikas daržoves sau ir savo šeimai.

Rasa JAGAITĖ

Sepp Holzer – permakultūros Europoje pradininkas

Josefas Holceris yra Austrų kilmės fermeris, autorius ir tarptautinis natūralios agrokultūros konsultantas. Kilęs iš ilgos fermerių giminės, 1962 metais jie perėmė savo tėvų kalnų fermą ir tapo ekologinio ūkininkavimo (permakultūros) dideliuose aukščiuose (1100-1500 m. virš jūros lygio) pradininku. Sepp dar vadinamas „fermeriu maištininku“ nes laikėsi savo ūkininkavimo metodų net ir tuomet, kai teko mokėti baudas ir jam buvo grasinama kalėjimu, pavyzdžiui už tai, kad atsisakė genėti vaismedžius (negenėti vaismedžiai atlaiko tokius sniego krūvius, nuo kurių dirbtinai suformuoti medeliai lūžta).

Taip pat jis yra sukūręs vienus iš geriausių pavyzdžių pasaulyje, kaip tvenkiniai naudojami šviesos atspindėjimui padidina pasyviai saulės energija apšildomų struktūrų naudingumą. Šiuo metu jis toliau vysto savo fermą „Der Krameterhof“ ir joje bei kitose šalyse veda permakultūros („Holzer Permaculture“) seminarus. Jo ferma Alpėse, dabar išsiplėtusi iki 45 hektarų ploto miško sodų, apima 70 tvenkinių ir dažna yra laikoma vienu iš nuosekliausių permakultūros pavyzdžių pasaulyje.

Holzerio permakultūra išsivystė atskirai nuo tradicinės permakultūros ir yra ypatingai verta dėmesio, nes išaugo tiesiogiai iš praktinio ūkininkavimo taikymo, visiškai atskirai nuo mokslinės bendruomenės. Dar būdamas jaunuoliu Josefas eksperimentavo su savo krašto vietiniais augalais ir mokėsi iš savo pastebėjimų.

„Der Krameterhof“ puikiai pademonstruoja, kaip ūkis gali išmaitinti bendruomenę nenualindamas dirvos ir leisdamas ūkininkui užsidirbti pragyvenimui. Prieš 40 metų, gerokai anksčiau, nei terminas „Permakultūra“ tapo žinomas, Seppas Holzeris ėmė kurti savo svajonę: komerciškai perspektyvų, ekologišką ūkį. Šiandieną, jis turi vieną didžiausių veikiančių ekologinių verslų Europoje. Jis pavertė savo „pušų dykumą“ į ūkį sukuriantį sveiką produkcijos perteklių, leidžiantį apsirūpinti vandeniu ir energija, išmaitinti vietinę bendruomenę, bei aplinką palaikančią gyvūnų ir augalų įvairovę, derlingą dirvą.

Jau vaikystėje studijuodamas aplinkinę gamtą Josefas pastebėjo: kuo didesnė augalų įvairovė, tuo mažiau parazitų ir stabilesnė sistema. Šį principą jis pritaikė „Der Krametehof“, visus augalus sugrupuodamas į taip vadinamas augalų šeimas. Dažnai tokį augalų derinimo metodą jis taiko labai ekstremaliai: kibire sumaišo 30-ies ar daugiau rūšių augalų sėklas ir pasėja jas į didoką žemės plotą. Vėliau išaugęs spalvingas chaosas turi paskirtį: augalai suteikia vieni kitiems reikiamą palaikymą – drėgmę, deguonį, maisto medžiagas – vieno augalo išskiriamą produkciją pasisavina kiti. Taip Holzeris sutaupo daug darbo – augalai patys vieni kitus tręšia ir drėkina.

Sepp Holzer: „Jei turite tinkamą vegetaciją – nesvarbu, tai vaismadžiai, ar daržovės, – pamatysite, kad augalai nuostabiai patys save reguliuoja. Tam reikalingi augalai su giliomis, vidutinėmis ir plokščiomis šaknimis. Pavyzdžiui, augalai giliomis šaknimis pakelia ir garina drėgmę iš kelių metrų gylio, taip apsaugodami augalus plokščiomis paviršinėmis šaknimias nuo išdžiūvimo. Taip augalai pasirūpina vieni kitais, taigi jei tinkamai dirbate su žeme, jums nebereikia pergyventi, kad dirva bus per sausa ar per drėgna… Tereikia įsiklausyti ir stebėti, tai – visų svarbiausia. Sukūrus natūralius, ciklus, stebint ir mokantis iš gamtos, kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas dirbs jūsų naudai. Tuomet jums nebereikės didelių plotų – gerokai mažesnis žemės lopinėlis leis sėkmingai išsilaikyti.“

Esate minėjęs pirmykštes sėklas, ypač senovinę sibirinę kukurūzo rūšį, kaip energijos ir informacijo nešėją. Kaip tai bendrai siejasi su ūkininkavimu?

Atlikus eksperimentą paprastoje dirvoje su išvesta (hibridine) sėkla ir sibirine, pastebiu, kad hibridinis kukurūzas auga prastai. Tuo tarpu sibirinė sėkla turi labai daug energijos. Ją taip pat galima pasėti paprastoje, netręštoje dirvoje ir nereikia nieko daryti – tik stebėti. Jau po savaitės ar dešimties dienų ji staiga ims gręžte gręžtis į dirvą. Vien tokio stebėjimo turėtų pakakti akims atverti.

Taigi sibirinė sėkla turi daugiau gyvybinės jėgos?

Daugiau energijos. Tai natūrali informacija. O išvesta sėkla jau yra kvaila. Taip pat yra ir su augalais, gyvūnais ir žmonėmis – mes nesame išimtis. Lygiai kaip narvuose auginamos vištos, kurios išleistos į lauką tiesiog mirtų, taip pat yra ir su daugeliu žmonių. Išėję iš miesto jie nieko nebežino – laukinėje aplinkoje jie tiesiog numirtų. Taip gyvenime tampama aukomis.

Kalbėjome apie sėkloje slypinčią energiją. Kaip, jūsų nuomone, tai siejasi su mūsų
valgomu maistu?

Mano akimis, didžioji dalis to, ką valgome, nėra maistas – tai tik skrandžio užpildas. Jame nėra jokios informacijos ir jokios energijos. Gyvas maistas įmanomas tik per augalų įvairovę. Tuomet tame maiste yra energija ir informacija. Toks maistas jums taps vaistais.

Straipsnis paruoštas pagal informaciją iš oficialaus Krameterhof puslapio, bei Heidi Smith interviu su J.Holzeriu (pilnas straipsnis čia).

Šaltinis: www.vienaragis.lt naujienlaiškis 2011, Nr. 2.

Gamtinė žemdirbystė: be kastuvo, be trąšų, be chemikalų!

Šiuolaikiniai sodininkai ir daržininkai neįsivaizduoja, kaip galima gauti gerą daržovių, vaisių ir uogų derlių be mineralinių trąšų ir chemikalų, purškiamų nuo augalų ligų, kenkėjų, piktžolių. Niekas neabejoja, kad daržų dirva turi būti ariama ar sukasama. Visa tai atrodo taip įprasta, kad apie kokius nors kitokius daržininkavimo ir sodininkavimo būdus, tiesa, išskyrus dabar madingą ekologinį, nė nesusimąstome…

„O jų yra!“ – tvirtina Saulius JASIONIS, gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje.

Naujovėmis visuomet besidominčios „Rasos“ nutarė išsamiau pasidomėti šia dar mažai žinoma žemdirbystės rūšimi. Gal atėjus pavasariui smalsesni skaitytojai taip pat norės užsiauginti, pavyzdžiui, bulvių tiesiog ant buvusio dirvono?

Vieni neišgyventų

Norintiesiems suprasti, kuo grindžiama gamtinė žemdirbystė, S. Jasionis pirmiausia pasakoja apie pagrindinius augalų mitybos principus. Pasak jo, kol to nesuvoksime, bus sunku šį būdą taikyti praktiškai: „Nieko nuostabaus, kad paukščius ar naminius gyvūnus auginantys žmonės žino, kuo juos reikia lesinti ar šerti, nes kitaip augintiniai tiesiog neišgyvens. O jeigu paklaustume auginančiųjų daržą ar sodą, ką „valgo“ augalai, retas kuris sugebėtų teisingai atsakyti. O tai labai svarbu! Jeigu nežinome, ko mūsų augalams reikia, kaip galime užauginti gerą jų derlių? Tradiciškai kiekvienas daržininkas ir sodininkais kliaujasi instrukcijomis ar kieno nors mokymais. Mūsų klasikinė agronomija, kur auginimo technologijos neįsivaizduojamos be sintetinių trąšų ir chemikalų, žemės įdirbimo, remiasi komercija ir niekuo kitu. Auginant daržoves ar vaisius pagal tokias technologijas, pirmiausia siekiama ne sveikos produkcijos, o to, kad būtų perkamos trąšos, chemikalai. Taigi, jeigu žmonės žinotų, kokie augalų poreikiai, jiems užsiauginti sveikų daržovių būtų daug paprasčiau.

Augalai, kaip ir bet kokie kiti Žemės organizmai, negali gyventi atskirai, izoliuotai nuo visos gamtos. Augalai sąveikauja su aplinkoje esančiais kitais organizmais. Pavyzdžiui, augaluose esančioms biologiškai aktyvioms medžiagoms susidaryti padeda mikroorganizmai. Jie gyvena visose augalų dalyse, ne tik ant šaknų, kaip daugelis prisimena iš biologijos pamokų mokyklose. Visi augaluose esantys vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos yra ne vieno augalo, o jo sąveikos (simbiozės) su aplinkui esančiais mikroorganizmais rezultatas. Tai žinant galima geriau suprasti, kodėl gamtoje augalai tarpsta net ten, kur atrodo, kad žemė nederlinga ir niekas negalėtų augti. Pavyzdžiui, kalnuose tarp akmenų, smėlynuose, durpynuose ir pan.

Kiek įvairių mikroorganizmų gyvena ant augalo šaknų ir kitų dalių, priklauso nuo jo augimo sąlygų. Pavyzdžiui, šiltnamyje auginant augalus hidroponikoje mikroorganizmų ant šaknų praktiškai nėra, dirbamose dirvose jų būna palyginti nedaug, o daugiausiai esti ten, kur žemės paviršius mulčiuojamas organika.

Pagrindinis augalų maistas

„Galvoti, kad augalams reikia tik oro, vandens, šviesos ir mineralinių medžiagų, tokių kaip azotas, fosforas, kalis ir kitų, yra klaidinga. Mineraliniai elementai sudaro apie penktadalį augalų poreikių“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad dirvos derlingumas yra ne tik maisto medžiagų kiekis joje.

Augaluose vieną didžiausių dalių sudaro anglis. Vadinasi, jiems reikia didelio anglies dioksido (CO2) kiekio. Gamtinė žemdirbystė, pasak jos propaguotojų, ir pagrįsta tuo, jog pagrindinis augalų maistas yra ne žemė, ne humusas, o anglies dioksidas. Ore jo tėra vos 0,04 proc. Augalai iš dirvos su šaknimis paima vandenyje ištirpusį anglies dioksidą. Tradiciškai dirbamoje dirvoje CO2 koncentracija paprastai būna tokia pat, kaip ore. Kuo ant žemės daugiau organikos ir kuo daugiau mikroorganizmų, kurie ją skaido, tuo daugiau atsiranda išskiriamo anglies dioksido. Būdamas sunkesnis už orą jis leidžiasi į dirvą, jeigu ji yra gana puri. Dėl drėgmės CO2 tirpsta vandenyje ir jį gali pasisavinti augalai.

S. Jasionis sako, kad laikantis gamtinės žemdirbystės principų, nebūtina gilintis, skaičiuoti, kiek ir kokių maisto medžiagų reikia skirtingiems augalams. Juk suprantama, kad viskas, kas sudaro vieną augalą, panašiai yra ir kitame. Jeigu mes vieną negyvą augalą, veikiant mikroorganizmams, „sumaitiname“ kitam augalui, vadinasi, šis gauna viską, ko jam reikia.

„Simbiotinė mityba yra natūrali gamtoje egzistuojanti mityba, kai augalas ne pats „maitinasi“ atskirai, bet tai vyksta visoje kartu su juo gyvenančioje mikroorganizmų kolonijoje. Visi juk žinome, kad miško medžiai glaudžiai susiję su šalia jų augančiais grybais, tai vadinamoji mikorizė. Tai taip pat simbiotinės mitybos pavyzdys. Augalai maisto medžiagomis dalijasi su mikroorganizmais: šiems teikia gyvybiškai būtinos gliukozės, o pastarieji augalams duoda kitų maisto medžiagų. Taigi šitaip susiklosto tarpusavio mainai. Todėl stebėdami gamtą ar net kolektyvo darbuotojų ar šeimos narių santykius, galite mokytis gamtinės žemdirbystės principų. Ten viskas vyksta panašiais dėsniais“, – vaizdingai aiškina S. Jasionis.

Kalbėdamas apie augalų mityba, gamtinės žemdirbystės pradininkas dar priduria, jog augalai būna vertingesni, jeigu maisto medžiagas gauna „įdėdami pastangų“. Juk visi žinome, kad kvapiausios, saldžiausios žemuogės sunoksta ten, kur sąlygos joms augti sudėtingesnės. Vienos vertingiausių uogų – spanguolės auga pelkėje, kur, rodos, iš viso neįmanoma išgyventi. „Kiekviename augale kaupiasi tokios medžiagos, kurių dirvoje arba nėra, arba susikaupę per daug. Todėl viena ekologinių augalų funkcijų – palaikyti gamtoje pusiausvyrą“, – atskleidžia S. Jasionis.

Gamtoje priešų nėra

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip tvirtina jos propaguotojai, praktiškai nebūna augalų ligų, itin mažai pasitaiko kenkėjų. Kaip tai įmanoma?

Norintiesiems užsiimti gamtine žemdirbyste S. Jasionis pataria labiau gilintis ne į agrotechniką. Pirmiausia, pasak jo, turi susiformuoti tam tikra pasaulėžiūra, kurios pagrindas: gamtoje priešų nėra, visi mūsų draugai! Be tokio supratimo sveikų augalų neturėsime.

„Visi gyvena taip ir ten, kur reikia, ir dėl to, kad visiems būtų gerai. Jeigu to nesuprantame ir norime būti gudresni už gamtą, išradinėjame savo technologijas, būname patys kalti, jeigu jos neduoda norimų rezultatų. Mums gamta suteikia visko, ko reikia. Ji pati kuria augalams augti palankią terpę. Jeigu mes to nesuprantame ir, užuot ieškoję draugų, ieškome priešų, sėkmės gamtinėje žemdirbystėje nesitikėkime. Gamtinis daržininkas ar sodininkas pirmiausia turi būti ekologas, suprasti, kokie procesai veikia gamtoje. Mes niekada nebūsime protingesni už gamtą. Ji – protingesnė, o mes savo darže ar sode tik galime pasinaudoti jos mechanizmais“, – tvirtina S. Jasionis.

Pasak jo, dirvos derlingumas – tai jos mikrobiologinis aktyvumas. Todėl jeigu gamtinės žemdirbystės lysvėje sklandžiai vyksta gamtoje natūralūs procesai – būna didelis biologinis aktyvumas, augalai auga sveiki, nes jie apsirūpina maistu, nepatiria stresų (staigių gyvenimo sąlygų pokyčių), o aplinkoje esančius ligų sukėlėjus (jų būna visuomet) sunaikina „gerieji“ mikroorganizmai. Šia prasme, kaip teigia S. Jasionis, gamtinė žemdirbystė yra bemaž geriausia iš dabar žinomų žemdirbystės sistemų, kurioje nėra konkurencijos, o vyksta kooperacija dėl bendros gerovės.

Kaip sumodeliuoti

Pagal minėtus gamtos gyvenimo principus ir kuriami daržai, sodai. „Mes savo daržuose ir soduose modeliuojame natūralius procesus“, – aiškina S. Jasionis.

Kaip tai atrodo praktiškai? Žemė neariama ir nekasama, o visas jos paviršius, kurio neuždengia auginamos daržovės ar vaismedžiai, būna nuklotas atitinkamu mulčio sluoksniu. Gali būti mulčiuojama šiaudais, šienu, nupjauta žole ir kita organika. Mulčio storis priklauso nuo jo bei auginamų augalų rūšies.

„Gamtoje arimo nėra. Todėl gamtinėje žemdirbystėje jis taip pat netaikomas. Tiesa, niekas nedraudžia naudoti kastuvo, jeigu to reikia. Pavyzdžiui, pradėjus apdirbti dirvonuojančius plotus, kuriuose kietas priemolis ir pan. Tačiau kasmet kasti visos žemės tikrai nereikia“, – aiškina S. Jasionis.

Dirbamoje žemėje dirvos temperatūra ir drėgmė svyruoja, nelygu oro sąlygos. O mulčiuotoje dirvoje tokių didelių pokyčių nebūna: žemės temperatūra bei drėgmė po mulčio sluoksniu būna kur kas vienodesnė tiek dieną, tiek naktį. Pavasarį mulčiuota dirva lėtai šyla, o rudeniop lėtai vėsta. Tinkamai mulčiuotos dirvos nereikia laistyti, nes joje gerai išsilaiko drėgmė. Pasak S. Jasionio, kuo karštesnė diena vasarą, tuo daugiau po mulčiu kondensuojasi drėgmės.

Gamtinė žemdirbystė, kaip ir kitos, turi savo niuansų. Pavyzdžiui, kai kuriems augalams vėsi dirva nelabai patinka. Todėl S. Jasionis pataria gamtinės žemdirbystės principus savo darže ar sode taikyti lanksčiai, apgalvojant, nes tikslių instrukcijų kiekvienam atvejui niekas neduos.

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip teigia jos propaguotojai, nėra pikžolių. Iš po mulčio sluoksnio jos tiesiog nesudygsta. O jeigu kokia žolė ir išauga, ji nepageidautina gali būti tik dėl to, kad gali užstoti šviesą auginamoms daržovėms. Tokias žoles galima nuskinti ar nupjauti ir panaudoti mulčiui. „Jeigu kokia nors žolė išaugo, vadinasi, ji reikalinga toje vietoje, galbūt ji iš gilesnių dirvos sluoksnių į paviršių savo šaknimis „pakėlė“ dirvai trūkstamų maisto medžiagų. Kiekvienai žolei reikia leisti atlikti savo ekologinę paskirtį“, – sako S. Jasionis.

Bulvės ant dirvono

Norintiesiems jau šį pavasarį išbandyti daržinininkavimą pagal gamtinės žemdirbystės principus, S. Jasionis siūlo ant nesukastos pievos ar dirvono pamėginti užsiauginti bulvių ir tą plotą paruošti kitiems metams daržovėms.

Pavasarį, atšilus orui, pasirinktas plotas pirmiausia nuklojamas raukšlėto kartono (iš jo paprastai gaminamos pakavimo dėžės) lakštais. Tai daroma tam, kad neaugtų žolės. Tose vietose, kur bus sodinamos bulvės, kartone peiliu išpjaunama skylė (tokio dydžio, kad tiltų bulvės gumbas), drauge galima išpjauti ir dalį velėnos. Į duobutę pravartu įberti šaukštą ar nedidelę saujelę medžio pelenų. Į duobutes išdėliojami bulvių gumbai. Būtų gerai, jeigu ant jų užbertume šiek tiek komposto. Pasodinta bulvė būna sulig dirvos paviršiumi. Po to visas plotas uždengiamas maždaug sprindžio storio šiaudų sluoksniu. Jeigu turima mėšlo, pravartu ploną jo sluoksnį iškratyti ant kartono, o tada mulčiuoti šiaudais.

Pradėjus augti bulvėms šiaudų mulčio sluoksnis palaipsniui didinamas, kol susidaro maždaug 40–50 cm. Suprantama, kad bulvienojai neturi būti uždengti.

Viskas! Darbai bulvių lauke baigti. Uždėtas kartonas pamažu supūva, o dirvožemis dėl sliekų bei kitų jo gyventojų veiklos iki rudens tampa purus. O mums belieka laukti bulvių derlius. S. Jasionis sako, jog labai patogu, pakėlus šiaudus, surinkti užaugusius gumbus. Jie būna ant dirvos paviršiaus.

Mulčiuotų lysvių dirva, pasak S. Jasionio, gera yra tuomet, kai į žemę lengvai lenda ranka.

Pirmaisiais metais dirvone augintų bulvių derlius gali būti mažesnis negu paprastai, tačiau kitiems metams turėsime gerai paruoštą vietą daržovėms. Jos sėjamos kaip paprastai. Žinoma, prieš tai nuklojami nesunykę pernykščiai šiaudai. Daržoves pasėjus eilutėmis (taip pat, kaip įprastame darže), tarpueiliai vėl uždengiami mulčiu. Jeigu auginamos smulkios daržovės, pavyzdžiui, morkos, suprantama, kad joms reikia plonesnio mulčio sluoksnio negu stambesniems augalams. Mulčio sluoksnis turi būti toks, kad praleistų orą, bet, kad neišdžiūtų dirvos paviršius.

S. Jasionis sako, kad prie gamtinės žemdirbystės galima pereiti ir įprastame darže, kuris buvo sukastas. Pavasarį jame į lysves sėjamos ar sodinamos norimos daržovės, o vėliau vėl mulčiuojama, atsižvelgiant į auginamų augalų rūšis. Tačiau jeigu niekur neskubama, vis dėlto geriau pirmus metus auginti bulves nekastame dirvone. Per sezoną paruošime purią žemę kitų metų gamtiniam daržui.

……………………………………………..

Gamtinės žemdirbystės idėja pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos, kaip ekosistemų mokslo, naujausiais duomenimis. Šiuolaikinis mikologijos ir mikrobiologijos mokslas leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Gamtinė žemdirbystė labiau skirta asmeniniams poreikiams, nes vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Gamtinės žemdirbystės teritorijoje nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai mulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika. Geriausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas – dvelkia grybukais.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų gamyklos, o milijardai mikroskopinių pagalbininkų – bakterijų ir grybelių.

Rasa JAGAITĖ

Gamtinės žemdirbystės principai

Pagrindiniai gamtiniai principai, kurių laikosi gamtinė žemdirbystė:

1. Žemdirbystė gamtoje – tai dirvodaros procesas. Kultūriniai augalai – tik dalis dirvos gyvybės, jokiu būdu ne pagrindinė.

2. Jokio žemės dirbimo! Dirva neįdirbama niekaip, nekalbant jau apie perkasimą. Išimtis – dirvos gyventojai, kurie pagal savo gyvenimo būdą purena dirvą. Dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad dirvos gyvybė galėtų vystytis be trikdymų.

3. Pagrindinė visų gyvų organizmų masės dalis ir pagrindinis augalų mitybos elementas – anglis. Gamtinė žemdirbystė ypatingai rūpinasi, kad anglies apykaita vyktų auginamų augalų naudai. Tuo tikslu dirvos paviršius dengiamas paklote – mulčiuojamas (ne dėl drėgmės palaikymo ir ne dėl “piktžolių” susilpninimo – tai šalutiniai efektai) negyva augaline organika. Bakterijos ir grybeliai, skaidantys organiką, išskiria į dirvą anglies dvideginį, kuris, būdamas sunkesnis už orą, leidžiasi į dirvą, tirpsta vandenyje ir atitenka augalams.

4. Antras pagal svarbumą mitybos elementas – azotas. Azotas dirvoje sulaikomas ne azotą fiksuojančių bakterijų (tai labai daug energijos reikalaujantis procesas), o dirvos organizmų baltymuose. Esant tinkamoms sąlygoms, pastovi dirvos organizmų masė užtikrina azoto apykaitą ir jo tiekimą augalams reikamais kiekiais.

5. Dirvos derlingumas - tai ne maistinių medžiagų kiekis joje, o jos biologinis aktyvumas, biodinaminis organikos fermentavimo procesas. Ne paslaptis, kad pati didžiausia augmenijos masė užauga pusiaujyje, pačiuose skurdžiausiuose dirvožemiuose. Ten dirvoje beveik nėra maisto medžiagų, negyva organika dėl idealių sąlygų perdirbama iš karto ir maisto medžiagas iš karto įsisavina gyvi organizmai, tame tarpe ir augalai. Tokiu būdu augalų augimas priklauso ne nuo dirvoje esančių maisto medžiagų kiekio ir sudėties, o nuo dirvos gyvybės aktyvumo ir sąlygų tam. Humusas derlingume vaidina antraeilį vaidmenį – tai tik “konservai”, kas liko nesunaudota ir padėta “juodai dienai”.

6. Visos sodo – daržo gyvybės pagrindas – mikroorganizmai. Mikroorganizmai sudaro pagrindinę pasaulinės gyvybės biomasės dalį ir beveik visą biologinę įvairovę. Mūsų pasaulis – tai mikrobų karalystė, kur jie diktuoja savo sąlygas visiems kitiems gyviems organizmams. Todėl sode jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Sąlygos naudingų mikroorganizmų klestėjimui: optimali drėgmė, deguonis ir maistas. Tokios sąlygos pasiekiamos pakankamu organinio mulčio kiekiu dirvos paviršiuje. Po mulčiu visada optimaliai drėgna, laisvai patenka oras, mulčias – maistas mikrorganizmams. Pagrindinė sodininko užduotis – didelė mikroorganizmų biomasė ir didelė įvairovė sode. Augalų derlingumas – šalutinis efektas, gaunamas teisingai “auginant” dirvą.

7. Saulės energija turi būti panaudojama maksimaliai. Jos pagalba augalai kuria gliukozę – pagrindinį energijos šaltinį visiems gyvybiniams procesams, t.y. visai gyvybei. Idealiam sode- darže visas dirvos paviršius turi būti padengtas žaliais lapais. Tai pasiekiama tankai sodinant augalus, derinant skirtingas rūšis, panaudojant laisvai augančias “piktžoles”.

8. “Piktžolės” gamtinės žemdirbystės požiūriu – tai gerieji kaimynai, kurie taip pat dalyvauja dirvos gyvenime, kaip ir kultūriniai agalai. Jos atlieka daug funkcijų. Štai kai kurios: giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai sode; visos žolės kaupia saulės energiją ir tampa maistu augalams bei dirvos organizmams; skirtingos žolės kaupia skirtingas medžiagas, ko pasėkoje kultūriniai augalai ir kiti organizmai gauna įvairesnį maistą; aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų; kai kurios žolės saugo kaimyninius augalus nuo “kenkėjų”, vienos dėl savo išskiriamų medžiagų, kitos būdamos skanesnės; daug žolių – valgomos; kurdamos bioįvairovę, žolės stabilizuoja sodo ekosistemą, sodas tampa sveikesnis, jame nebūna “kenkėjų” antplūdžių;… ir t.t. Iš tikrųjų, paskutiniai stebėjimai rodo, kad “piktžolės” nusipelnė labai didelės pagarbos…

9. Biologinė įvairovė- sodo sveikatos pagrindas. Bioįvairovės kūrime dalyvauja kuo daugiau augalų ir gyvūnų rūšių, galinčių gyventi esamomis sąlygomis. Bet mūsų situacijoje ne augalai ir gyvūnai kaip individai yra sistemos pagrindas. Sistemos pagrindas yra jų tarpusavio ryšiai. Kuo daugiau šių ryšių, kuo jie įvairesni – tuo atsparesnė, gyvybingesnė sistema. Jeigu mes paprasčiausiai pasodinsim didelį augalų rūšių kiekį – negausim norimo rezultato, viskas turi būti tarpusavyje susieta, kiekviena sistemos dalis turi atlikti kuo daugiau funkcijų ir kiekviena funkcija turi veikti kuo daugiau sistemos dalių.

10. Vaisių ir daržovių kokybę kuria ne patys augalai, o visa ekosistema. Augalai nėra savarankiški organizmai, kiekvienas augalas, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma – tai tik simbiotinės bendruomenės dalis. Įvairūs simbiontai gyvena ne tik dirvoje, prie šaknų ir šaknyse, bet ir visuose paties augalo audiniuose. Beveik visos biologiškai aktyvios medžiagos- mikrobinės ir grybinės kilmės. Kuo geresnės gyvenimo sąlygos simbiontams – tuo geresnė vaisių kokybė, tuo daugiau juose sukaupiama reikalingų medžiagų. Simbiontai (mikroorganizmai ir grybai) – ne tik kokybės kūrėjai, bet tiesiogine prasme- augalų gyvenimo pagrindas. Be jų augalai negali pilnavertiškai maitintis, derėti, būti sveiki. Todėl sodininkas turi sukurti visas būtinas sąlygas gyvų organizmų bendruomenės klestėjimui.

11. Skirtingai nuo kitų “ekologiškų” krypčių, gamtinė žemdirbystė nenaudoja kompostavimo krūvose ar talpose, nes toks organikos naudojimo būdas – nepateisinamas energijos švaistymas, išsiskyręs anglies dvideginis išsisklaido ore. O anglies dvideginis – pagrindinis augalų maistas. Geras “kompostavimas” vyksta natūraliu būdu, prie augalų šaknų, tik tokiu – biodinaminiu būdu augalai gauna subalansuotą mitybą.

12. Mūsų technologijose naudojami giliašakniai augalai, tiek sumedėję, tiek žoliniai. Jie praturtina dirvą mineralinėmis medžiagomis, kurių trūksta visose anksčiau dirbamose dirvose, o to pasėkoje ir kultivuojamiems augalams. Augalai su gilia šaknų sistema pakelia mineralines medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir su nuokritomis šios medžiagos patenka ant dirvos paviršiaus.

13. Gamtinėje žemdirbystėje nėra kovos su augalų ligomis, nėra ligų profilaktikos, nes nėra ir pačių ligų. Sveikoje sistemoje nusistovi mikroorganizmų pusiausvyra, tampa neįmanomas kokios nors patogeninės rūšies perteklinis išplitimas, o augalai, biodinamiškai maitindamiesi, tampa pilnaverčiais ir tvirtais.

Mūsų žemdirbystės kryptyje svarbiausia – kokybė. Mes mažai kreipiam dėmesio į transportabilumą ir kitas komercines vaisių savybes, jeigu jos pasiekiamos kokybės sąskaita. Tikslas – auginti sode vaisius, kokybe nenusileidžiančius natūraliems, augantiems laukinėje gamtoje. Tai pasiekiama sukuriant sąlygas visiems organizmams, dalyvaujantiems kuriant vaisių kokybę.

Žurnalas “Green’as”: Ar įmanoma žemdirbystė XXI amžiuje?

Praėjusiame „Green‘o“ numeryje (Nr. 3) pristatę straipsnį apie permakultūrinį ūkininkavimą, tęsiame temą supažindindami su lietuvišku šio ūkininkavimo atitikmeniu – gamtine žemdirbyste. Naują rubriką pristato www.gerazemdirbyste.lt

Įsivaizduokite kaimo vietovę. Tolumoje matosi apgriuvę kolūkio pastatai, metalinis vandens bokštas, bliauna gyvuliai, o čia – išverstos vagos, suarti laukai, dalis jų apžėlę piktžolėmis, kurias iš visų jėgų bando aparti burzgiantis mėlynas traktorius. Iki melioracijos griovio jau netoli, ir dar kartą garsiai suriaumojęs ir išmetęs į orą kamuolį juodų dūmų, mechanizmas sustoja. Atsidaro durelės, kyšteli juodas purvinas botas, pasikuitęs iš traktoriaus iššoka pusnuogis rubuilis traktorininkas. Jo rankose žurnalas „Green’as“. Atsisėda ant molio kupsto, atsiverčia ir įdėmiai skaito straipsnį apie efektyviausią jaurinių dirvožemių įdirbimą lengvomis ariamosiomis mašinomis. Kažką suvokęs nusišypso, įsideda žurnalą atgal į maišelį, kad nesuterliotų, lipa į traktorių ir pradeda arti lauką iš naujo: priešinga kryptimi nei buvo suaręs. Sakysite: „To negali būti! Tokie žmonės „Green’o“ neskaitys kaip arimo instrukcijos“. Tad kodėl mes rašome apie žemdirbystę? Juk esame išsilavinę, suprantame, kas yra mokslo progresas, einame į universitetus, į stiklinius pastatus, kompiuteris tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o žemagrindžiai kabrioletai kaimo keliukais nevažinėja, jiems reikia lygaus asfalto. Apskritai, žemdirbystė skirta runkeliams, o ne žmonėms. Tad kodėl kalbame apie ją? Ar įmanoma su XXI amžiaus žmogumi šnekėti apie bulves ir burokus ne iš fenomenologinės ir hermeneutinės perspektyvos, o paprastai, kaip apie augalus, kurie iš tikrųjų auga žemėje, iš ten išimami ir juos tikrai galima valgyti? Mes manome, kad galima. Tik ta žemdirbystė turi būti visai kitokia.

Protingas ne augalus augina, o žemę po jais

Gamtinės  žemdirbystės kartais nesinori nė žemdirbyste vadinti. Vien jau dėl to, kad tai greičiau malonumas, o ne sunkus darbas. O ir tiesiogine prasme šis ūkininkavimo būdas nieko bendro su žemės dirbimu neturi: čia neariama, nekasama, nepurenama ir kitaip žemė nedirbama. Rusai turi gerą pavadinimą – „земледелие“ – „žemės darymas“, žemės auginimas, galbūt lietuviškai galima būtų sakyti „dirvokūra“. Anglakalbiai turi gerą žodį „permakultūra“, kuriame taip pat nėra jokių užuominų į žemės dirbimą.

Mes vengsime žodžio „permakultūra“, nes lietuvio ausiai nei „perma“, nei „kultūra” nenusako tų dalykų, kuriems yra skirti. Žodžiai „gamtinė žemdirbystė“ labai taikliai nurodo, apie ką eis kalba. Be to, juk permakultūra yra platus terminas. Jis taikomas ir statybos, dizaino, energetikos, gyvenimo būdo, net vaikų auklėjimo ir kitų socialinių reiškinių sferose. Čia mes kalbėsime tik apie vieną permakultūros dalį – žemdirbystę.

Kvepianti žemdirbystė

Paprastai žemdirbystė  asocijuojasi su sunkiu darbu, prakaito, mėšlo, pesticidų dvoku, piktžolių ravėjimu, su nešvariais drabužiais ir visais kitais kaimietiškais (ne)privalumais. Neišsigąskite. Į kaimą nekviečiame. Ūkininkausime čia, mieste, galbūt užmiesčio sodybose, gamtoje ir svarbiausia – su aukštakulniais ir kaklaraiščiais!

Gamtinės  žemdirbystės teritorijoje visur švaru. Nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai numulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika, ant kurios atsistojus nė batų nesusipurvinsi. Tarp lysvių galima palikti veją, trumpą žolytę ar medinius, akmeninius takelius iškloti. Po tokius plotelius ir basomis galima pasivaikščioti.

Piktžolių  čia nėra. Visos žolės geros. O jei kuri „supiktybėja“, tai galim ją žirklutėmis nukirpti. Augalų daug, visa įvairovės puokštė, visi pakaitomis žydi, akis vilioja ir nosį kutena.

Kvepia čia kaip gamtoje. Ar kada jautėt gamtoje blogą kvapą? Ne. Lapai, drėgmė, upokšnis, žolynų vėsa – ūksmės kvapas; spygliai, samanos, kerpės – sauso miško kvapas; pievoje – žolynų ir vėjo kvapas. Optimaliausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas. Kvepia grybukais.

Ūkininkauti tokioje aplinkoje ir pačiam malonu, ir miesto kaimynai nesiskųs, kad pomidorus augindami, urbanistinį vaizdą gadinat. Daržas gali būti modernus ir derėti prie šiuolaikinės architektūros.

Ne tik maistas, bet ir vaistas

Chemizuoto ūkio produktų privengiam dėl galimų kenksmingų medžiagų. Tokius produktus reikėtų atiduoti savo priešui. Ekologiškus vertiname jau vien už tai, kad nuodų juose nėra. Jie švarūs. Tokiais jau galima, kaip sakoma patarlėje, vaišinti draugus. O gamtinės žemdirbystės produktus geriausia pasilikti sau – juose žvaigždynai jau žinomų ir dar neatrastų vitaminų bei puokštės kitų bioaktyvių medžiagų.

Čia atsiskleidžia dar vienas savotiškas gamtinės žemdirbystės aspektas. Ji labiau skirta asmeniniams poreikiams. Pramoninis variantas čia sunkiai įmanomas. Gamtinėje žemdirbystėje vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Kadangi pramoniniu būdu gamtinės žemdirbystės produktų neužauginsi, tai niekas jų ir nevežioja į kitus žemynus ir, dažniausia, augina ir vartoja vietoje. Taip ne tik išvengiama bereikalingų maisto mylių (ekologija), bet ir išsaugomas maisto šviežumas. Juk uogose vitaminų katastrofiškai sumažėja jau po 15 minučių, vaisiuose jie išlieka kiek ilgiau – gal valandą, kai kuriose daržovėse gal dar ilgiau, tačiau ne tiek ilgai, kad išsilaikytų prekybiniame tinkle. Parduotuvėse šviežių produktų, deja, nėra.

Vitaminai mieste

Nebūtina užsiauginti visą maistą, jei gyvenate mieste. Mažame sodo sklype, pievelėje prie kotedžo rožyno ar net daugiabučio balkone galima auginti porą pomidorų krūmų, bazilikų, svogūnų, petražolių, tris braškių kerelius ir penkis agurkus. Ir visa tai sutilps viename kvadratiniame metre. Suvalgę gautą derlių jūs gausite daugiau vitaminų ir naudingų bioaktyvių medžiagų nei yra penkiuose po 50 litų kainuojančiuose vitaminų buteliukuose. O pagalvokite, kiek gausite, jei užsodinsite du kvadratinius metrus? Visą farmacijos fabriką aplenksite!

Gamtinės  žemdirbystės metodais galima užsiauginti ir visą maistą, reikalingą šeimai, giminėms ir net artimiausiems kaimynams. Tačiau galima ūkininkauti ir mažesniuose sklypuose. Net vazonėlyje ant palangės. Žinoma, čia nebus tokios įvairovės, kokią pasieksime pievoje, slėnyje ar girioje. Paukščiai čia neskraido, varlės nekurkia, kurmiai žemės nerausia, tačiau tam tikrą ekologinių tarpusavio ryšių sistemą ir čia galima sukurti.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų  gamyklos, o milijardai mikroskopinių  pagalbininkų – bakterijų  ir grybelių. Būtent tų mažų ir akimi nematomų padarėlių kolonijos šukuoja augalų šaknų plaukelius ir šie niekada nepraranda savo natūralaus blizgesio. Ir jei mes jų globai pavesime savo auginamus augalus ir gerai su jais elgsimės, tai jie suteiks to, ko augalams ir mums labiausiai reikia.

Pati produktyviausia žemdirbystės sistema pasaulyje

Nors jūs (bent jau pradžioje) užsiauginsite tik keletą kilogramų pomidorų  ir dubenėlį braškių, tačiau yra pasaulyje gamtinės žemdirbystės meistrų, kurie gauna neįtikėtiną derlių. Pavyzdžiui, iš vieno hektaro tradicinis sodininkas gali gauti vidutiniškai 8 tonas aviečių, tai yra, po aštuonis šimtus gramų iš kvadratinio metro, o štai ypač efektyvios gamtinės žemdirbystės krypties – mikotechnologijos –kūrėjas, sodininkas ir medelyno savininkas iš Altajaus A. Kuznecovas skina po 10–12 kg aviečių iš kvadratinio metro per sezoną, ir tai sąmoningai mažindamas derėjimą perpus, nes avietynas skirtas aviečių dauginimui, o uogos – tik šalutinė produkcija. Neribojant derliaus, vienas aviečių krūmas duotų apie 20 kg uogų, o krūmų viename are telpa 120.

Ir pinigai čia gaunami milžiniški. Jei paprastas ūkininkas pardavęs uogas iš vieno aro avietyno gautų apie 400 litų, tai A. Kuznecovas iš to paties ploto gauna apie 5 000 litų vien už uogas ir dar 18 000 už atžalas… Štai jums ir verslas.

Žemdirbystė intelektualams

Štai apie tokią žemdirbystę ne gėda pašnekėti ir su intelektualais. Tuo labiau, kad ši žemdirbystės forma yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos kaip ekosistemų mokslo naujausiais duomenimis. Šiandien mes turime į pagalbą atėjusius mikologijos ir mikrobiologijos mokslus, kurie leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Kituose „Green’o“ numeriuose pabandysime papasakoti, kaip vitaminai ir kitos bioaktyvios medžiagos atsiranda augale, ką apie tai sako mokslininkai ir kaip naujausius mokslo atradimus pritaikyti savo darže ar sode, kad išaugintume vitaminingesnius, geresnės kokybės produktus. Su neturinčiais daržo mokysimės ūkininkauti vazonėlyje ant palangės, o verslininkams parodysime, kiek galima uždirbti ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės principais.

Laimis Žmuida, Saulius Jasionis

Architektės daržas: mažiau darbo, daugiau laimės

Architektė Rita Susnienė prieš trejus metus persikėlė gyventi iš Vilniaus į sodybą Trakų rajone. Pasiryžusi gyventi viena, iš pradžių šokiravo vaikus ir mamą, tačiau moteris nesijautė nejaukiai, nes senoje troboje vasarojo jau 17 metų. O šalia jos pagal savo poreikius suprojektuoto ir pastatyto modernaus namo dabar nekeistų į būstą sostinės priemiesčiuose, kur nėra nei privatumo, nei saugumo. Pradėjus nuolat gyventi sodyboje, atsirado galimybė įsirengti daržą. Tačiau lysvės ir daržininkavimo principai – netradiciniai.

Išmaitina vienas aras

Lysvėse, kurių bendras dirbamos žemės plotas užima vieną arą, Rita Susnienė užsiaugina daržovių ne tik sau, bet ir mamai bei dukros šeimai. Užtenka ir šviežių daržovių, ir atsargų visai žiemai.

Daržas po namų langais, tad vasaros metu nusiskina ar išsirauna tik tiek daržovių, kiek reikia tam kartui. Šaldytuve jų kelias dienas nelaiko, todėl visą laiką mėgaujasi šviežiu maistu. Moteris nevalgo mėsos, retkarčiais nuvažiavusi iki artimiausio miestelio nusiperka pieno, duonos, tad per mėnesį maistui pakanka apie 200 Lt. Net į mišką grybauti nereikia eiti, nes baravykai auga kieme po beržais. Ne gyvenimas, o rojus, kai visi aplink dejuoja, kad trūksta pinigų.

Rita nusprendė, kad jau laikas liautis „užkalinėti didelius pinigus“. Iki Vilniaus netoli, kai reikia, nuvažiuoja pas užsakovus, o visus kitus reikalus galima sutvarkyti internetu. „Kai yra ryšys su pasauliu, gali gyventi nors ir negyvenamoje saloje“, – mano architektė.

Persikėlusi į sodybą, R. Susnienė ėmėsi daržo projekto. Kaip ir dera architektei, daržą projektavo preciziškai tiksliai: aštuonios lysvės 4 m ilgio ir 0,7 m pločio, pomidorų lysvė 4 m ilgio ir 0,8 m pločio ir ovalus daržas (plotas 12×6 m). Dar sukalta aukšta lysvė – dėžė (3×0,7 m). Tarpai tarp lysvių – dviejų žoliapjovių pločio.

Lysvės, projektuotos kompiuteriu

Lysvių plotis parinktas neatsitiktinai, mat jį lėmė lentų ilgis, kurios įrėmina daržoves. „Šie rėmai nėra būtini, bet man daržas atrodo tvarkingesnis. Be to, lysvės pakeltos, todėl nereikia žemai lenktis. Ypač patogu mano 82-ejų metų mamai. Ji pasistato žemą kėdutę, atsisėda ir patogiai skina šparagines pupeles, nugaros neskauda“, – sako Rita.

Lysvių plotis turi dar vieną paskirtį: į jas beriamos sėklos ir sodinami daigai ne bet kaip, o naudojantis „sėjimo lentele“. Tai Ritos išradimas – plastiko lakšte (60×60 cm) lazerinėmis staklėmis išpjautos skylutės, tarp kurių 5 cm tarpai. Uždėjusi lakštą ant lysvės, į kiekvieną skylutę įberia po sėklą ir užberia žemėmis. Tada belieka laukti, kol užaugs tvarkingas, tarkime, ridikėlių (lygiai 149, nes tiek yra skylučių) derlius – nereikės nė retinti. Naudojantis šia lentele, galima sėti ar sodinti trikampiais arba eilutėmis. Kiekvienai daržovių rūšiai apskaičiuojami reikiami tarpai tarp skylučių (atstumai tarp daigų nurodomi ant sėklų pakuočių).

Jau keliems klientams R. Susnienė suprojektavo daržą tokiu principu – kompiuteriu nubraižė lysvių schemą, pažymėjo daržovių rūšis ir skylutes, į kurias reikia jas sodinti.

Kai pradėjo derėti tokiu principu suprojektuotas architektės dukros uošvių daržas, draugai liko sužavėti ir jau laukia kito pavasario, kad ir jie galėtų šeimininkauti tokiame darže.

Daržovių ir kvapiųjų augalų draugystė

Ritos lysvėse auga įvairiausios daržovės: burokėliai, pastarnokai, gelteklės, salierai, bulvės, moliūgai, cukinijos, pomidorai, baklažanai, morkos, juodieji ridikai ir kt. Kai kurias daržoves – lapines salotas, špinatus sėja kelis kartus, kad turėtų šviežių ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą. Kartu su jomis kiekvieną rytą prisiskina pilną dubenį ir sultenių, gražgarsčių lapelių. Nuėmus žirnių derlių, į jų vietą sodinamos kaliaropės.

Į lysvę vienos rūšies daržovių įterpiamos kitos, kad tarpusavyje draugaudamos padėtų viena kitai augti ir derėti. Taip pat po visą daržą išmėtytos serenčių salelės – ir gražios, ir naudingos, nes jų stiprus kvapas atbaido kenkėjus. Tik į vieną lysvę galima pasodinti ne daugiau kaip du serenčių daigus, nes taip suveša, kad viską nustelbia aplink.

Šitaip „sargauja“ ir tabako krūmas, „saugodamas“ bulves. Darže patartina pasėti nasturtų, bitkrėslių, pelėžirnių, pasodinti diemedį – kuo daugiau kvapų, aromatų, tuo geriau. Mėtas tinka sodinti tarp kopūstų. Nuo kenkėjų baltukų atbaido ir juozažolė. Taip pamažu atsikuria ekosistema, kai kiekvienas „kenkėjas“ turi ir savą priešą. „Ateityje nebereikės, kaip dabar, retkarčiais nurinkti kirmėlaičių nuo kaliaropių lapų“, – sako Rita.

R. Susnienė daržoves augina gamtinės žemdirbystės principu, todėl augalai labai vešlūs. Gerai dera ne tik antžeminė dalis, lapai, bet ir šakniavaisiai: moteris užsiaugino kelis salierų daigus, kurie buvo labai menki, tačiau užaugo didžiausi gumbai. Svarbiausia, kad tokiu principu užaugintos daržovės pasižymi laukinių augalų kokybe: „Juk visi supranta, kuo skiriasi darže užaugusi žemuogė ir miške.“

Ritos draugai, matydami tokį gausų derlių, jos klausia: „Gal tu naktimis daržą tręši?“ Tačiau vienintelė trąša – pievelėje nupjauti dobiliukai, gysločiai, kita žolytė. Žoliapjove susmulkintas šienelis paskleidžiamas tarp daržovių. Kai mulčio nereikia, žolė paliekama ant vejos kaip trąša, todėl visą 49 arų sklypą dengia tanki žolytė – Rita į daržą eina basomis, kojos švarios, nereikia su guminiais batais net rudenį po purvą, kaip anksčiau, maklinėti.

Iš pradžių mąstyk, po to dirbk

„Gamtinė žemdirbystė nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmais metais padariau daug klaidų, antrais jau mažiau. Tikiuosi, kad trečiąją vasarą sukaupsiu dar daugiau patirties“, – sako architektė, susidomėjusi šia žemdirbyste, kai perskaitė N. I. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“.

Visiems, kurie nori užsiimti gamtine žemdirbyste, ji pataria pradėti dabar – rudenį ir žiemą skaityti forumą (svetainėje gerazemdirbyste.lt) įvairiausiomis temomis ir klausimais. Dalydamiesi savo patirtimi žmonės per kelerius metus sukaupė daug žinių. Internete galima gauti atsakymus, kaip spręsti visas iškilusias problemas.

Pasikausčius teoriškai, pavasarį galima išsirinkti plotelį velėnos ar nenušienautos sulaukėjusios žolės, pakloti kartoną, o ant viršaus per visą vasarą krauti nupjautą žolę, daržovių stiebus ir lapus, augalinės kilmės virtuvės atliekas. Tinka šiaudai ir iš rudens surinkti medžių lapai, pjuvenos – prisluoksniuokite gerą pusmetrį. Jau kitais metais tokioje lysvėje galima auginti daržoves – sliekai gerokai pasidarbavo, augalines atliekas pavertę puria žeme.

Įmanomas ir greitesnis variantas – į sukaltus iš lentų lysvių rėmus pilti kompostinės žemės, o daržoves per visą vasarą „maitinti“ nupjautos žolės ir lapų mulčiu.

„Tačiau reikia žinoti, kad vien tik žoliapjovės susmulkintos žolės nepakanka. Be to, geriau, kad ji būtų ne kultūrinė, o natūrali. Taip pat nereikia iš karto krauti ant lysvės ką tik nupjautos žolės, nes atsiranda glitumas. Geriau šiek tiek padžiovinti ir pamaišyti su lapais – jų prisirinkite iš rudens ir laikykite bulviniuose maišuose. Toks mulčias tinka daržovėms. O vaiskrūmiams, braškėms labiau tinka mulčias iš šiaudų ir pjuvenų – jo fermentacija lėta, tad užtenka užpilti žemę apie 15 centimetrų pavasarį ir daugiau jokių rūpesčių. Kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo esi laimingesnis“, – pasakoja moteris.

Labiausiai ji džiaugiasi avietėmis, kurios akivaizdžiai įrodė gamtinės žemdirbystės principų naudą. Pirmais metais sodo pakraštyje į velėną sukišti aviečių ūgliai skurdo, visiškai neaugo. Šeimininkė bandė purenti – beviltiška. Antrais metais tarpus tarp ūglių užklojo kartonu ir išbėrė 20 maišų pernykščių klevų lapų – susidarė pusmetrio storio mulčias. Per vasarą avietės suvešėjo, sutankėjo, apsipylė uogomis. „Stebuklas“, – Ritos mama negalėjo patikėti, kad čia tos pačios avietės.

Bulvės po šiaudais, pomidorai po stogeliu

Vietoj įprasto pliko lauko su parudavusiais bulvienojais, R. Susnienės darže šviežiai paklota šiaudų – bulvės jau nukastos. Nors šiuo atveju reikėtų sakyti – nurinktos. Iš rudens ši vieta buvo apklota kartonu ir žolėmis. Pavasarį žolė jau buvo sukritusi, o kartonas irgi beveik visai suiręs (jis reikalingas tam, kad neleistų augti piktžolėms).

R. Susnienė ištiesė virvelę, kad nužymėtų tiesią liniją ir vienodais atstumais išdėliojo bulves. Po to kiekvieną šiek tiek įkasė, kad bulvės paviršius būtų lygus su žeme. Pabėrė pelenų ir 30 centimetrų užklojo šiaudais. Toks storas sluoksnis reikalingas tam, kad neišgaruotų drėgmė ir nepraleistų šviesos, bulvės nepažaliuotų. Per vasarą dar papildomai reikia šiaudų ar stambaus šieno (labai tinka pernykštė nešienauta žolė, kurios su metaliniu grėbliu prigraibai pavasarį). Piktžolių sėklų nereikia bijoti, nes jos jau būna išbyrėjusios.

Bulvienojai prasimuša pro mulčią ir vešliai auga. Geriausias dalykas, kad ankstyvų bulvių galima pasirinkti pakėlus šiaudus – didesnes surenki, o mažesnes palieki augti.

Kitais metais bulvės sodinamos tame pačiame plote. Sėjomaina nereikalinga.

Pomidorų lysvė suprojektuota po stogeliu – nuo šiaurės pusės sienelė, iš viršaus skaidraus plastiko stogelis, kuris žiemai bus nuimtas, kad sniego danga nesulaužytų. Pomidorai puikiai derėjo, nereikia jokio šiltnamio. Užaugo net baklažanai. Rita kitais metais bandys išauginti melionus.

Storas šiaudų mulčio sluoksnis saugo drėgmę, todėl laistyti reikėjo per visą vasarą vos kelis kartus.
Tarp pomidorų ir baklažanų pridėliota didesnių ir mažesnių akmenų, kurie per dieną sukaupia šilumą ir atiduoda ją naktį šilumamėgiams augalams.

Dar viena unikali lysvė suprojektuota aukštoje medinėje dėžėje – jos apačioje pridėta stambių šakelių, ant viršaus smulkesnių, po to sluoksnis lapų ir 20-30 centimetrų kompostinės žemės. Šioje lysvėje šilčiau ir, uždengus agroplėvele, galima prisiauginti ankstyvųjų salotų ar ridikėlių. Daržoves patogu nusiskinti kaip nuo stalo! Šalia įrengta lauko kriauklė daržovėms nuplauti.

Fermentacija „dėžėje“ vyko taip aktyviai, kad per vasarą žemė gerokai sukrito. Kitais metais iš šono medines lentas papuoš pakabinami vazonėliai su gėlėmis. Vienam klientui tokią lysvę suprojektavusi Rita iš galų sukonstravo „sandėliukus“ kastuvui, karučiui ir kitiems įrankiams, o iš saulėtos pusės padarė nuožulnų skaidrų stogelį, po kuriuo patenkinti auga pomidorai.

„Fantazijai ir kūrybai nėra ribų“, – sako architektė.

Laikraštis “Šeimininkė”, Rita Šemelytė

Visas straipsnis su nuotraukomis prieinamas Delfi’yje.

Inteligentiško tinginio daržas

Tradicijos gimdo patirtį ir palengvina ateinančių kartų gyvenimą, nes nereikia iš naujo išradinėti dviračio. Tačiau ne visuomet. Ir net tokioje tradicinėje srityje kaip žemdirbystė, pasirodo, galima atrasti visiškai kitokį požiūrį į darbo metodus. Šis straipsnis skirtas tiems, kurie nori užsiauginti sveikatai naudingų daržovių bei vaisių, sulaukti didesnio derliaus nei naudojantis ekologiniais metodais ir mažiau dirbti – nereikia kasti žemės ir sulenkus nugaros nuolat ravėti piktžolių.

Visa kita – niuansai (nors ir esminiai): savitas požiūris į gyvenimą, atsakingas požiūris į aplinką, pagarba gamtai. Apie gamtinės žemdirbystės principus pasakoja Saulius Jasionis, šių idėjų pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje.

Asmeninė patirtis

Saulius Jasionis gamtine žemdirbyste susidomėjo prieš septynerius metus, kai į rankas pateko rusų agronomo N. I. Kurdiumovo knygos apie tai, kaip „nereikia“ dirbti žemės. S. Jasionis su bendraminčiais ne tik tris knygas išvertė ir išleido jas lietuvių kalba, bet ir patys pradėjo taikyti tuos principus savo žemės sklypuose.

S. Jasionis mokėsi agronomijos, bet diplomo neturi, egzaminų nelaikė (ir ačiū Dievui, kaip pats sako). Tradicinės agronomijos žinios kardinaliai skyrėsi nuo N. I. Kurdiumovo mokymo, todėl iš pradžių į šią patirtį Saulius žvelgė su nepasitikėjimu. Tačiau gilinantis, kaupiant žinias, bandant jas praktikoje, ilgainiui susiformavo savita teorija, kuri buvo gerokai platesnė ir gilesnė nei rusų agronomo.

„Galima sakyti, kad Lietuvoje jau susiformavo unikali gamtinės žemdirbystės mokykla, kurios nėra niekur kitur“, – sako Saulius. Gamtinė žemdirbystė nėra jo pagrindinis užsiėmimas, tačiau ir pomėgiu jos nepavadinsi. Tiesiog jam patinka kapstytis po netyrinėtas sritis: „Man svarbu ne gausų daržovių derlių užauginti, o eksperimentuoti, siekiant išsiaiškinti augalininkystės principus.“

Prieš kelerius metus interneto svetainėje (www.gerazemdirbyste.lt) atsirado forumas, į kurį pradėjo burtis bendraminčiai. Taip kilo poreikis rengti seminarus, kuriuos veda Saulius: „Žmonės, kurie nori daržininkauti pagal naujus metodus, gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, o suėję kartu, turi galimybę keistis žiniomis. Kai visą patirtį susistemini, rezultatų gali pasiekti daug greičiau ir kitiems perduoti jau sukurtus metodus. Juk ne kiekvienas nori ar sugeba eksperimentuoti, geriau eiti jau pramintu keliu.“

Lysvių kasti nereikia

S. Jasionis anksčiau galvojo, kad gamtinės žemdirbystės principai turėtų sudominti savito gyvenimo būdo ieškančius žmones, tokius kaip bendraminčiai, siejami V. Megre knygos „Skambantys kedrai“ idėjų ir bandantys kurti Lietuvoje ekologines gyvenvietes. Tačiau gamtinės žemdirbystės bendraminčių ratas pasirodė daug platesnis. Tai žmonės, kurie nori valgyti ekologiškus vaisius ir daržoves.

Pasak Sauliaus, tokių žmonių yra dvi kategorijos. Vieni tai daro dėl taupumo, nes užsiauginti – pigiau nei pirkti. Kiti turėtų už ką nusipirkti, bet suvokia, kad parduotuvėje tikrų ekologiškų daržovių nė su žiburiu nerasi. Tarp šių žmonių yra ir tokių, kurie nori gyventi nepažeisdami gamtos dėsnių, puoselėti šias idėjas.

Gamtinės žemdirbystės esmė yra tai, kad dirvožemio nereikia kasti ar purenti, visą laiką jis turi būti uždengtas mulčiu. Tai gamtinis principas, nes natūralioje aplinkoje žemės paviršius užklotas pievų velėna ar miško paklotu.

„Reikia žinoti du pagrindinius dalykus. Pirma, mulčio storis turi būti toks, kad apatinis jo sluoksnis neišdžiūtų. Antra, pro jį turi laisvai cirkuliuoti oras. Jei dažnai lyja, mulčio galima dėti plonesnį sluoksnį. Jeigu karšta, plonas sluoksnis išdžius ir perniek nueis visas darbas. Jeigu prikrausime storai ir lis lietus, mulčias susiplaks ir nesivėdins, todėl nevyks fermentacija“, – sako Saulius.

Mulčias būna įvairus – nuo jaunos žolės, smulkintos žoliapjove, iki pjuvenų ar šiaudų. Kuo daugiau celiuliozės (pjuvenų), tuo ilgesnis fermentacijos laikas. Į tai atsižvelgiama parenkant mulčių skirtingoms kultūroms. Jei daržovių brendimo laikas yra trumpas, pavyzdžiui, morkų ar kopūstų, vadinasi, reikia tokio mulčio, kurį bakterijos greitai „suvirškina“. Jeigu auginame daugiametes kultūras (braškes, uogakrūmius), reikia pamaitinti dirvožemį, kad maisto medžiagų užtektų ilgam ir nereikėtų jo nuolat atnaujinti.

„Daugelis mulčiuoja augalus, tačiau tai nėra gamtinė žemdirbystė. Jeigu į tarpus tarp lysvių pridėsi nupjautos žolės, bet nesuprasi, kam tai padarei, kokie procesai vyksta, augalus puls ligos ir nebus nieko gero. Mulčias reikalingas ne tam, kad saugotų drėgmę ir neleistų augti piktžolėms – jis yra pagrindinis augalų mitybos šaltinis. Per seminarus žmonių paklausiu, ar jie žino, ką augalai valgo? Niekas negali atsakyti, nors visą gyvenimą augina daržoves. Keista, juk jei turime karvę ar šunį, žinome, kuo jį šerti“, – sako Saulius.

Ką valgo augalai?

Įrodyta, kad dirvos derlingumas priklauso ne nuo joje esančių maistingųjų medžiagų kiekio, o nuo mikrobiologinio aktyvumo. Norint suaktyvinti bakterijas, joms reikia augalinių atliekų.

Fermentacija vyksta tame sluoksnyje, kur pakanka drėgmės ir deguonies. Bakterijos „valgo“ ir išskiria anglies dioksidą, kuris sunkesnis už orą ir tirpsta vandenyje. Kadangi dirvožemis po mulčiu yra purus (daug puresnis nei rūpestingiausiai tradiciniu būdu prižiūrimo daržo, nes žemę išvagoja bakterijos, sliekai ir kiti gyviai), ištirpęs anglies dioksidas patenka tiesiai ant augalų šaknų. Didžiąją dalį augalų mitybos sudaro anglies dioksidas (apie 70 proc.). Likusi dalis tenka azotui, mineralinėms medžiagoms ir kt.

Klaidingai manoma, kad virtuvės atliekas reikia kompostuoti krūvoje ir tik po to permaišyti į dirvožemį. Tokiu atveju, vertingiausia medžiaga, labiausiai reikalinga augalams, t. y. anglies dioksidas, išgaruoja. Augalinių atliekų pagrindinė vertė yra ne kompostas, o jo fermentacijos metu išskiriamas anglies dioksidas. Jeigu organines atliekas užkastume į žemę, kur mažai deguonies, prasidėtų puvimo procesas, kenkiantis augalams. Be to, puvimo bakterijos naudoja anglies dioksidą, todėl augalus dar labiau nuskurdina. Reikia žinoti ir tai, kad komposte daug azoto, dėl kurio pertekliaus augalas pradeda kaupti nitratus.

Taigi, virtuvės atliekos dedamos tiesiai ant lysvių, tik uždengiamos žole ar šiaudais, kad gražiai atrodytų, neskleistų blogo kvapo.

„Naudojame ir karvių mėšlą, bet ne kaip azoto trąšą, o fermentų ir mikrobų „injekciją“, kad jie būtų aktyvesni. Nors tai labiau aktualu daržininkaujantiesiems mieste, o kaime mikrobų aktyvumas ir taip yra pakankamas“, – sako S. Jasionis. Gamtinė žemdirbystė daug efektyvesnė nei ekologinė, nes augalų nepuola ligos. Pavyzdžiui, nei bulvės, nei pomidorai neserga maru. Retas svečias ir kolorado vabalas (tik dar nėra aišku, kodėl). „Augalas kaip ir žmogus: nėra visavertės mitybos, nėra sveikatos. O liga yra požymis, kad kažką darai negerai“, – teigia naujosios kartos daržininkas.

Nuo ko pradėti?

Jeigu turite tradicinį daržą, kurį nuolat skersai išilgai kasate kastuvėliu, jau nuo šiandien galite liautis. Geriau atsigulkite į hamaką medžio pavėsyje ir pamąstykite, ką ir kaip daryti, kad darbas darže nesurytų visos dienos – liktų valandėlė paganyti debesis danguje ir sulauktumėte gero derliaus. Kitaip tariant, laikas prakaitu aplaistytas lysves paversti inteligentiško tinginio daržu.
Pradėti galite bet kuriuo metų laiku, nors geriausia tai daryti nuo pavasario, o kol kas domėkitės, rinkite informaciją, planuokite darbus.

Jeigu turite „pliką“ žemės sklypą, tiesiog ant pievos patieskite kartono lapą ir per vasarą kraukite ant jo nupjautą žolę, išrautas piktžoles, rudenį nukritusius lapus šiaudus, pjuvenas. Per sezoną kartonas sunyks. Jis reikalingas tam, kad neišlystų piktžolės.

Pirmaisiais metais geriausia sodinti bulves, nes joms reikia storo mulčio sluoksnio, kuris bus geras kitų daržovių pagrindas. Taigi, kartone išpjaukite skylutes, padėkite bulves ir storu sluoksniu (apie 40 cm) uždenkite šiaudais. Nuimti derlių labai paprasta – pakėlei šiaudus, nurinkai didesnes bulves, nereikia iškasti viso kelmo, o po savaites jau užaugo kitos.

Pasak Sauliaus, tokios žemdirbystės praktika nėra didelė, Rusijoje ji žinoma dar tik apie 15 metų. Skelbiama, kad iš vieno kvadratinio metro prikasama dvidešimt kilogramų bulvių. Skamba nerealiai, tačiau manoma, kad tai nėra riba, nes kiekvienais metais derlingumas didėja. „Šios žemdirbystės esmė – rūpintis ne būsimu derliumi, bet visa augalų ir kitų dirvos organizmų bendrija.

Mulčiavimas yra tik viena priemonių, o jos esmė – natūralus gamtinis procesas, pasiekiamas uždengus dirvožemio paviršių. O jį dengti gali ne tik mulčias, bet ir kiti augalai. Svarbiausia, skirtingas kultūras derinti taip, kad visos draugiškai augtų, nenustelbtų vienos kitų. Kita vertus, jei norime gauti kuo didesnį derlių iš mažo ploto, reikia kuo intensyviau maitinti dirvožemį: 2,5-3 kartus daugiau organikos įterpti į dirvą, nei iš jos paimti“, – dėsto S. Jasionis.

Kuo skurdesnis, tuo vertingesnis

Žemdirbystė nebūtinai turi būti intensyvi. „Kuo skurdesnės augimo sąlygos, tuo augalas sukaupia daugiau vertingų medžiagų. Į tai atsižvelgiama auginant prieskoninius ar vaistinius augalus – mulčiuojama labai plonai, galima šaknis apdėti ir akmenukais (po jais kaupiasi drėgmė, jie išlygina dienos ir nakties temperatūrų skirtumus). Augale esančių biologiškai aktyvių medžiagų kiekis priklauso ne tik nuo augalo mitybos, bet ir nuo kitų faktorių, ekstremalių aplinkos sąlygų. Eterinių aliejų sukaupiama tuo daugiau, kuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūra, todėl kalnų augalai tokie aromatingi“, – sako Saulius.

Jei norite užauginti didelį braškių derlių, mulčiuokite storai, pilkite mėšlo, kad fermentacija būtų dar intensyvesnė. Uogos bus raudonos ir stambios. Bet jei norite aukščiausios kokybės uogų, auginkite skurdžiai, kitų augalų bendrijoje. Juk augalas neaugs sterilioje aplinkoje, jis kontaktuoja su kitais mikroorganizmais. Kuo sudėtingesnės augimo sąlygos, tuo intensyviau augalas ieško simbiozės.

Net iki pusės savo pagamintų medžiagų, gautų fotosintezės būdu, atiduoda per šaknis į dirvožemį, taip pat išskiria per eterinius aliejus. Yra ištirta ir įrodyta, kad vitaminai ir kitos mineralinės medžiagos, dėl kurių vertiname augalus, dažniausiai yra ne augalinės, o mikrobinės (bakterinės ir grybinės) kilmės, t. y. gaunamos iš aplinkos „sugyventinių“. Todėl braškes pasodinus į pievą, be jokio mulčio, uogos bus mažytės, bet labai vertingos ir aromatingos.

„Žinant šią informaciją, kiekvienam augalui galima sukurti skirtingas augimo sąlygas, nelygu, kokio rezultato siekiama“, – teigia gamtinės žemdirbystės pradininkas Saulius Jasionis.

Rita Šemelytė

Laikraštis “Šeimininkė”, nuotraukos Ritos Šemelytės ir Sauliaus Rudaičio

“Vienaragio” interviu su Sauliumi Jasioniu

Asmenybės ugdymo centras “Vienaragis” buvo pasikvietęs mus pasisvečiuoti savo puoselėjamoje sodyboje “Žaliasis prieglobstis”. Po seminaro “Vienaragis” savo naujienlaiškyje išplatino interviu su Sauliumi Jasioniu, kurį čia perspausdiname.

Ar galėtum trumpai pristatyti gamtinę žemdirbystę?

Gamtinė žemdirbystė, arba tiksliau – natūrinis ūkininkavimas, tai toks ūkininkavimo būdas, kai vadovaujamasi natūraliais gamtiniais procesais ir visiškai nesinaudojama dirbtinėmis priemonėmis: trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis, žemės dirbimu ir pan.

Kokiomis aplinkybėmis ir prieš kiek laiko pradėjai domėtis gamtine žemdirbyste?

Žemdirbyste domėjausi visada, nuo mažens, o gamtinėmis technologijomis rimtai susidomėjau maždaug prieš 7 metus. Auginau “sudėtingus” laukinius augalus ir reikėjo pačiam atrasti auginimo technologijas, nes jokios informacijos nebuvo. Teko atsigręžti į Gamtą ir mokytis iš jos. Gamtiniais principais daržininkystėje paskatino domėtis N.Kurdiumovo knygos. Toks buvo startas, o po to procesas įsibėgėjo ir… jokių knygų skaityti nebereikėjo.

Iš ko mokeisi gamtinės žemdirbystės?

Bendravau (ir iki šiol bendrauju) su keletu šios srities sodininkų, bet tikrasis mokytojas – aplinka. Miškas, augalai, gyvūnai, jų tarpusavio ryšių stebėjimas, taip pat ir žmonių santykių stebėjimas – šis būdas visiems prieinamas, o dėsniai čia veikia tie patys.

Kuo sužavėjo ši veiklos sritis?

Pirmiausia – tai neribotos galimybės augalininkystei. Aukščiausia kokybė, švari aplinka, dideli derliai, nuolatinė kūryba. Ir žmonės, užsiimantys gamtine žemdirbyste – visiškai kitokie…

Kuo skiriasi Tavo supratimas apie gamtinę žemdirbystę nuo tų žmonių, iš kurių apie šį metodą sužinojai, taip pat kitų panašių mokyklų?

Kad net negaliu pasakyti, iš ko sužinojau. Buvo ir B.Mollisonas, ir M.Fukuoka, ir Z.Holceris, dar visokių… Skiriasi daug kuo. Manęs nežavi fantastiški derliai ir dideli pelnai, man patinka tai, kas labai gera. O gero būna mažai. Labiau mėgstu “auklėti” laukines kultūras, neužsiimu “ezoterika”, kiekvienas žingsnis turi būti pagrįstas realiais stebėjimais, o ne kažkokiomis teorijomis. Didelį dėmesį skiriu augalų mitybos pilnavertiškumui, simbiotiniams ryšiams, aukščiausios kokybės, o ne kilogramų kūrimui. Taip pat nemanau, kad dabartiniai pomologijos (kultūrinių veislių kūrimo) pasiekimai yra kažko verti. Manau, kad kurdami naujas veisles mes tolstame nuo tikrosios gamtinės kokybės ir taip nuskriaudžiame pirmiausia save. Taip pat nuskriaudžiam save kurdami kultūrinius sodus, kuriuose griežtais būdais reguliuojame augmenijos ir gyvūnijos rūšinę sudėtį. Mano būdas – labai lankstus, draugiškas aplinkai, šiuo būdu kuriamuose soduose neišnyksta nė viena gyvūnų ar augalų rūšis, jų dar padaugėja. Tai yra geras kriterijus: jei natūralioje ekosistemoje įkurtame sode ar darže biologinė įvairovė sumažėjo – bloga žemdirbystė, jei padidėjo – gera. Mano atstovaujamoje “mokykloje” nėra augalų ligų, nėra profilaktikos. Nėra ir piktžolių ar kenkėjų: mes suprantam “piktžolių” ir “kenkėjų” paskirtį bei teikiamą naudą, todėl labai atsargiai su jais elgiamės.

Kokie Tavo pagrindiniai tikslai skleidžiant gamtinę žemdirbystę kitiems?

Tokio tikslo, kad apie tai sužinotų visi – nėra. Tai nerealu – iki to reikia priaugti – žmonės turi patys pajusti, kad atėjo laikas keisti požiūrį į Žemę. Aš tik noriu, kad žinios pasiektų tuos, kurie jau kelyje, kad jiems būtų paprasčiau ir nereikėtų kartoti tų pačių klaidų. Gamtinė žemdirbystė – tik tarpinė stotelė, tik pereinamasis laikotarpis kelyje į harmoningą gyvenimą ir natūralią, sveiką mitybą… Bet jis reikalingas

Kaip žmonės sutinka šią naują žemdirbystės kryptį?

Sutinka palankiai. Man pasitaiko tik tie, kurie sutinka palankiai. Kas pabando – niekada negrįš atgal. Nesulyginama kokybė, galima gauti fantastiškus derlius, maloni veikla – kas to nenori? Skeptikų, aišku, yra, bet aš jų dar nesutikau.

Saulių Jasionį kalbino Ernesta Burgess

Miškuose jau pasirodė poniabudės

Grybai – vieni keisčiausių gamtos kūrinių, kuriais rimtai mokslas susidomėjo dar visai neseniai. Susidomėjo ne kulinarine verte, bet jų gydomosiomis savybėmis. Grybų karaliumi pagal gydomąsias savybes nuo seno laikomas japoniškas grybas shiitake, kurio pagalba gydoma daugelis ligų, įskaitant ir piktybinius auglius. Na, jeigu japonai turi karalių, tai mūsų miškuose auga ne ką prastesnis, o kai kuriais atžvilgiais ir gerokai pranašesnis grybas Phallus impudicus, liaudyje vadinamas poniabude, panagrybiu ar žemės taukais.