Pasėti ateitį kviečia Gyvų sėklų šventė

Šį savaitgalį, kovo 9–10 d., Klaipėdos raj., Doviluose (Klaipėdos g.
35) vyks Gyvų sėklų šventė „Pasėkime ateitį“. Kviečiami visi geros
valios žmonės, mylintys Žemę, Gamtą ir Gimtinę, atvykti ir dalintis
patirtimi, sėklomis ir augalais. Sambūrio tikslas – atkurti tradicinį
sveiką gyvenimo būdą, auginti savo sodus, sėklas ir puoselėti aplinką.
Apie augalus, jų įvairovę, savybes, naudojimą pranešimus skaitys
Lietuvos mokslininkai, sodininkai mėgėjai, svečiai iš užsienio. Veiks
mugė. Tarp pranešimų – mainai ir žaidimai, vakaronėje – rateliai ir
sutartinės. Dalis pranešimų bus tiesiogiai transliuojami internetu.
Renginys nemokamas ir draugiškas vaikams. Pristatymai užsienio kalba bus
verčiami. Užsiregistravus yra galimybė nakvynei Doviluose.

Apie jauną ūkininkę, kuri daržoves augina kitaip

Savaitgaliais Druskininkų turgavietėje apsilankę druskininkiečiai ir kurorto svečiai, ko gero, negali nepastebėti originalios iškabos „Padusinis. Gamtinė žemdirbystė“ ir daugumai lietuvaičių dar nepažįstamomis daržovėmis bei salotomis prekiaujančios jaunos ūkininkės Vaidos Tulabaitės. Kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą, jauna moteris sako dabar atradusi savo širdžiai mielą veiklą. „Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, nuo ko nepavargsti, o pailsi. Nuo savo veiklos aš nepavargstu, ji mane pakrauna“, – sako kol kas 15-os arų plotuose ūkininkaujanti Vaida, gamtinės žemdirbystės pradininkė Druskininkų krašte, su kuria šįkart kalbėjomės apie netradicinį ūkininkavimą, meilę gamtai ir Druskininkų kraštui.

– Kuo jauną moterį patraukė ūkininkavimas? Iš kur ta meilė gamtai?
– Kiek prisimenu, trauka žemdirbystei prasidėjo dar pradinėje mokykloje. Kartą, radusi gražų žolių kupstelį, jį išsikasiau ir nutariau auginti. Žinoma, paslapčia nuo mamos – kad neišravėtų. Pasisekė – prigijo, subujojo!
O gamta supo visada. Su tėvais teko gyventi įvairiuose kaimuose – jie dirbo kolūkiuose. Didžiąją dalį vaikystė praleidau prie Dusios ežero pas močiutę, unikalios gamtos apsupty.
Maudytis link ežero eidavau pro pelkę – dar dabar, regis, jaučiu tą karštą vasaros dieną garuojančios pelkės kvapą. Be to, aplinkui būdavo tiek augaliukų – gėlyčių, žolelių! Manau, kur augi, kuo gyveni, visa tai tarsi sugeri ir be to neįsivaizduoji savo gyvenimo – meilė gamtai gimė natūraliai.
Žinoma, buvo pertrauka, kai augalų mano gyvenime nebuvo – mokiausi, domėjausi žvejyba, dirbau su žūkle susijusį darbą. Bet dabar vėl grįžau prie ištakų.

– Kur teko studijuoti? Ar studijos buvo susijusios su dabartine veikla?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete Statybos fakultete baigiau Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas. Nedirbau nei vienos dienos pagal specialybę. Tiesa, įgytos žinios pravertė, kai Liepiškių kaime, šalia Ricielių, statėmės namą. Pati projektavau! Kiekvieną centimetrą apskaičiavau, ir viskas šauniai gavosi.
Esu įsitikinusi, kad aukštasis mokslas tikrai gyvenime praverčia, nes plečia akiratį, suteikia žinių, kurios visada reikalingos.
Iki šiol dirbau įvairiausius darbus, teko paragauti ir žurnalistės duonos, pavažinėjau po įvairius Lietuvos miestus. Susipažinusi su būsimu vyru išvykau padirbėti į Norvegiją, ten siūlėme įvairias savo paslaugas. Ir namų tvarkytoja teko padirbti – labai norėjau pamėginti, žinoti, ką tai reiškia. Pabandžiusi supratau, kad tai – ne man. Grįžau į Lietuvą.
Beje, jau seniai norėjau gyventi kaime. Tik reikėjo įkalbinėti ir savo vyrą, miestietį, gimusį ir užaugusį Šiauliuose.

– Dirbant, teko gerokai išmaišyti visą Lietuvą, tačiau apsigyventi nutarėte būtent Druskininkų krašte, įsikūrėte Liepiškiuose. Kodėl?
– Druskininkuose su tėvais apsigyvenau, būdama 13 metų. Man čia labai patiko. Tai unikalus miestas, viliojęs dar tada, kai Druskininkuose tik lankydavome gimines. Pavydėdavau, kad jie čia gyvena, o kai patys čionai atsikraustėme, buvau labai laiminga.
Dirbdama žvejybos srityje, apvažiavau visą Lietuvą, man niekur nebuvo taip gražu, kaip Druskininkuose. Traukė uogų ir grybų turtingi miškai. Be to, gyventi mažame miestelyje paprasčiau.

Vietoje, kurioje dabar stovi mūsų namas, buvo nepraeinami brūzgynai ir šabakštynai. Stovėjo suklypusi bakūžė ir tvartas. Bet tą, nors ir apleistą, erdvę pamačiusi, pajutau, kad man gera, čia aš tarsi namie. Beliko įkalbėti artimuosius. Pati tikrai supratau, kiek reikės įdėti darbo, bet neišsigandau – prie darbo esu pratusi, juk kaime augau! Mums visiems labai patiko mintis išvalyti sodybos teritorijoje esančius užakėjusius tvenkinius ir juos įžuvinti – abu su vyru mėgstame žvejoti.
Taigi lūšnynų nebeliko. Išlyginime teritoriją, iškirtome šabakštynus, senus pavojingus medžius, išvalėme ir sujungėme tvenkinius. Palikome kai kuriuos senus medžius – vyšnias, riešutmedžius – jie puošia teritoriją. Pastatėme namą. Erdvė tapo neatpažįstama. Čia gyvename jau penktus metus.

– Kada ir kodėl jūsų gyvenime atsirado natūralioji žemdirbystė?
– Norėjau širdžiai mielos veiklos ir dirbti pati sau. Žinoma, daug ką išbandžiau, kol atradau tai, ką darau dabar. Kiek save atsimenu, man visada patikdavo būti gamtoje. Norėjau ūkininkauti, tik nenorėjau savo idėjų užkrauti šeimai.
Bet kai ko nors labai nori, kai svajonės pradeda „spausti“ galvą, imi ir darai. Pradėjau skaičiuoti, kiek man reikia visko užauginti ir parduoti, kad galėčiau šiek tiek prisidurti prie turimų pajamų.
Pradėjusi domėtis ūkininkavimu ir paskaičiavusi, kiek uždirba ūkininkai – supratau– gyventi tikrai galima! Ir sąlygos ūkininkauti mūsų krašte, manau, tikrai geros.

Sukau galvą, ką galėčiau užauginti pati. Iš pradžių maniau, kad man užteks auginti braškes ir česnakus – ne bet kaip, o sveikai. Vis daugiau apie gamtinę žemdirbystę interneto platybėse prisiskaičiau. Neilgai trukus supratau, kad man jau neužtenka tik braškių ir česnakų – noriu sveikai auginamų augalų įvairovės. O ir kitiems norėjosi pasiūlyti įdomesnių sveikų daržovių.
Džiaugiausi, kad mano auginti česnakai iš karto tapo paklausūs. Dar auga, bet dauguma jau užsakyti – žmonės juos vertina ir perka. Žinoma, teks šiek tiek pasilikti ir sėklai.
Ateityje noriu gauti EKO ūkio sertifikatą, todėl ketinu pirkti sertifikuotas ekologiškas sėklas.

– Kuo ypatinga gamtinė žemdirbystė?
– Manau, kad tai yra ateities žemdirbystė. Jeigu žmonija norės išgyventi, turės prie jos grįžti. Vien dėl sveikatos.
Juk net ir ekologiškai auginant daržoves, jose vis tiek neužtenka naudingų medžiagų – Lietuvoje dirvos yra per daug nualintos, jose netgi iš viso nėra kai kurių mineralų.

Pasirodo, dirva turi būti biologiškai aktyvi, gyva. Kodėl vertinamos laukinės uogos? Todėl, kad auga natūralioje aplinkoje, gamta pati pasistengia jas pamaitinti. Taip reikia kurti ir savo daržus – žiūrėti į gamtą ir ją atkartoti. Pagrindinis gamtinės žemdirbystės principas – nenualinti dirvos. Negalima išnešti daugiau, nei įneši. Tada piktžolės tampa geržolėmis, jos lieka darže. Tik gerokai paūgėjusios, nuraunamos ir klojamos lysvėje. Ir visų nenurauname – jos „draugauja“ su augalais: saugo nuo saulės ir kenkėjų. Juk kai amarai neturi kuo maitintis, maitinasi mūsų daržovėmis… O juk jie mieliau rinktųsi, tarkime balandas, o ne kokį kopūstą. Aišku, yra išimčių, yra daržovių, kurios nemėgsta augti ten, kur viskas apklota. Tarkime, svogūnai.

Geržolės savo šaknimis gerai išpurena dirvą. Beje, vien išrautų žolių neužtenka, mes dar klojame ir kieme nupjautą veją. Dar naudoju šiaudus – juos perku ir kloju ežiose.

Kitam sezonui ruošiu vien gamtinės žemdirbystės daržą – jis bus 12 arų plote. Žinoma, palyginus su kitais ūkininkais, tai mažos apimtys, tačiau, kaip rankų darbui, manau, tikrai daug.

– Ar skiriasi tokiu būdų užaugintos daržovės nuo mums įprastai auginamų?
– Visi žino, kad žmogui reikia subalansuotos mitybos. Lygiai taip pat ir augalui. Jeigu nuravėsi visą lysvę, paliksi pliką dirvą, tai augalas negaus jam reikalingų maistinių medžiagų, net jei ir patręšime kokiomis cheminėmis trąšomis, kuriose bus tik keli cheminiai elementai. Jų neužteks visaverčiam augimui ir augalas skurs. O jam juk reikia visos Mendelejevo lentelės! Tų medžiagų nepaskirstyti geriau, nei sutverta pačios gamtos.

Pagal gamtinės žemdirbystės principus užaugintos daržovės būna didesnės, jų spalva sodresnė, manau, jos skanesnės.
Žinoma, aš pati šioje srityje dar tik eksperimentuoju, mokausi, tyrinėju, man viskas įdomu.

– Ar žmonės vertina sveikiau užaugintas salotas ir kitas daržoves? Kokia pačios patirtis, prekiaujant turguje?
– Man patinka, kai viskas gražu, tvarkinga, estetiškai pateikta. Aš pati į turgų nevažiuoju tarsi būčiau tiesiai iš daržo – man nepriimtinas toks ūkininkės įvaizdis. Bendraudama su žmonėmis, turiu tvarkingai ir estetiškai atrodyti. Susikūriau įdomesnę iškabą, visiems besidomintiems aiškinu, kaip užaugintos mano daržovės.
Džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, kuriems įdomi gamtinė žemdirbystė.
Žinoma, ne visi, įprastai auginantys daržoves, supranta, kad tokie gražūs burokėliai gali užaugti be trąšų…
Pastebėjau ir kitą problemą – deja, ne visi turgaus prekiautojai sąžiningi, ne be reikalo žmonės jais nepasitiki.

Druskininkų turgavietėje, manau, galėtų būti atskiras skyrius, kuriame būtų galima nusipirkti tik pačių ūkininkų užaugintos produkcijos. Dabar gi yra tokių, kurie ir iš Lenkijos atvežtas daržoves ar vaisius pateikia kaip savo pačių užaugintas… Juk žmonės, pirkdami vietinius produktus, linkę mokėti brangiau – tai ar galima juos apgaudinėti? Ypač, kai matai, kad ekologiškų daržovių ar uogų savo kūdikiams ieško jaunos mamytės! Ir už tas pačias lenkiškas braškes kokiai moteriškei moka dvigubai brangiau, manydamos, kad perka ekologiškai augintas uogas…
Manau, reikia gerbti pirkėją ir sąžiningo ūkininko darbą.
Kai kurie pirkėjai, žinoma, priekaištauja, kad mano daržovės brangios. Tarkime, didesnė kopūsto galva kainuoja pusantro euro. Gal ir brangu, bet žiūrint su kuo lyginsi? Palyginkime su kavos puodeliu ar traškučių pakeliu, kurie kainuoja panašiai, tik ar galima lyginti jų maistinę naudą. Juk, pirkdamas kopūstą, gauni ne tik maistą, o kartu ir visą vitaminų bombą. Tai ar tada pusantro euro brangu?
Tie, kas supranta, net nesideri. Kai kurie perka mažiau, bet kokybiškų daržovių.

– Kiek laiko tenka praleisti ūkyje? Juk viską tenka nudirbti rankomis, be technikos…
– Daugiausia darbo pavasarį – tada plušu nuo aušros iki sutemos. Taip ūkininkaudama turiu atiduoti daug jėgų ir laiko. Kol neturiu jokios technikos, viską dirbu rankomis, ir viena. Teko, tiesa, talkininkų samdytis, ūkininkauju dviejuose ūkiuose, viena visko nespėju. Ateityje ketinu įsigyti technikos, kurią, manau, galima įsileisti į gamtinės žemdirbystės plotus, kad darbas pagreitėtų: žolę nupjauti, šiaudus ir šieną išvežioti, vagas suformuoti.

– Kokia gi yra Vaidos, kaip ūkininkės, didžiausia svajonė?
– Kasdien gimsta naujų idėjų. Svajoju sukurti tokį ūkį, kuriame būtų didelė augalų įvairovė. Man reikia tos įvairovės. Iki šiol jos pasigesdavau, nuėjusį į turgų – ten būna tik dažniausiai vartojamų daržovių: bulvės, morkos, agurkai, pomidorai, burokėliai, krapai… O kur visa kita? Kur visos prieskoninės žolės, įdomios daržovės, įvairiausios uogos? Neradusi jų nusipirkti, sumaniau auginti pati. O jei gali auginti sau, tai gali ir kitiems užauginti.
Man įdomu eksperimentuoti, pirkti sėklas ir stebėti, kas užaugs. Smagu, kad atsiranda vis daugiau bendraminčių, noriu, kad jų būtų vis daugiau.
Veiklą, kuri man artima, jau radau. Darbo srity man ramu ir gera. Tai suteikia daug laimės.

Laima Rekevičienė

www.manodruskininkai.lt

Šešių vaikų mama įkūrė varpučių ir pienių ūkį

Riešėje gyvenanti šešių dukrų mama Ingrida Verbylienė savo ūkyje puoselėja gamtinę ir ekologinę žemdirbystę ir svajoja, kad ateityje jos ūkis galėtų išsilaikyti pats iš savęs. Šiuo metu doktorantūroje studijuojanti agronomė net negali tiksliai suskaičiuoti, kiek skirtingų augalų, vaismedžių ir daržovių ji auginanti, nes jai patinka eksperimentuoti vis su naujomis jų veislėmis. Moteris pataria – jeigu linkstate prie žemės ūkio, iš pradžių nusipirkite pakankamai žemės ir imkitės darbų. Nors toks darbas iš tiesų sunkus, bet jo vaisiai – saldūs.

Augina viską, kas įmanoma

„Iš pradžių sugalvojau, kad bus VIP ūkis, santrumpa išeina iš mano vardo, pavardės ir mergautinės pavardės. Paskui galvojau, kaip įprastinti šį pavadinimą. Kadangi verčiamės gamtine ir ekologine žemdirbyste, varpučiai ir pienės laikomos piktžolėmis, o aš juos bandau padaryti labai naudingais augalais. Varpučiai yra kaip lietuviškas ženšenis, o pienės – irgi labai vaistingas augalas“, – paprastai ūkio pavadinimą paaiškina I. Verbylienė.

Jos teigimu, tiek pienės, tiek ir varpučiai, pavasariui atėjus, nori nenori randa kelią suvešėti ūkiuose, todėl moteris bando ne su jais kovoti, o rasti bendrą kalbą. „Gamtinė žemdirbystė daugumai asocijuojasi su šabakštynu, nes tai – kaip daržas pievoje arba sodas miške“, – neslepia moteris, tačiau pati sako matanti daug tokio ūkininkavimo privalumų.

Šaltinis:
http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/sesiu-vaiku-mama-ikure-varpuciu-ir-pieniu-uki.d?id=63961846#ixzz2tSeOAIFU

Apie gamtinę žemdirbystę ir tokių daržų nuomą

Šios žemdirbystės unikalumas slypi jos paprastume ir natūralume – ūkininkaujant šiuo būdu visas augimo procesas paliekamas gamtai. „Inteligentiško tinginio“ daržo žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tokiu būdu augintas derlius pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.

Natūralioje gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Taip susidaro kompostas – natūrali gamtinė trąša, kuri yra kiekvieno ekologiškai prižiūrimo daržo sėkmės paslaptis.

Visų pirma, dirvožemis nepurenamas, nekasamas, leidžiama susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina dirvai reikalingą kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas gyviems organizmams. Taip pat, dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, šiaudų, pjuvenų ir pan.) sluoksniu. Dirvos derlingumas gamtinėje žemdirbystėje – tai ne maisto medžiagų kiekis dirvoje, o mikrobiologinis dirvos aktyvumas. Tai nenutrūkstantis procesas, kai skaidoma organinė medžiaga ir gauti komponentai nuolat, mažomis porcijomis bei reikiamos sudėties, perduodami augalams.

Gamtine žemdirbyste galite užsiimti tiek dideliuose plotuose, tiek viename kvadratiniame metre. Intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčio, ypatingai tinka mažiems sklypeliams. Žemdirbystės intensyvumas ir gaunamo derliaus dydis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio organizmams „sumaitinamo“ organikos kiekio. Taikant visas priemones intensyvinti fermentacijai, šie derliai ne tik kiekybe bet ir kokybe gerokai lenkia ariamuoju būdu užaugintus derlius. Taip pat nepamirškite, kad šis būdas – saugus gamtai, o kurdami saugią aplinką padedame sau.

Plačiau skaitykite:
http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/zaliavalges-verslo-planas-darzu-nuoma.d?id=63944666

Interviu žurnalui “Edita“ apie gamtinę žemdirbystę

Laimis Žmuida

Žurnalo “Edita“ žurnalistė pakalbino tris gamtinės žemdirbystės ekspertus. Pilną interviu su nuotraukomis galite rasti žurnale. Čia pateikiame tik neredaguotus Laimio Žmuidos atsakymus. Gal kam įdomu bus pasiskaityti.

1. Kas Jus pastūmėjo link gamtinės žemdirbystės (toliau- GŽ)?

Man meilę gamtai padovanojo tėvai. Visada kai tik atsirasdavo laisvo laiko eidavome į mišką arba prie upės, nes visada gyvenome miesto pakraštyje ir iki gamtos buvo tik ranka paduoti. Nors pirmus penkis metus augau devynaukštyje, tačiau įprasto kiemo jame nebuvo, žaisdavome su vaikais prie pat namo esančiame didžiuliame apleistame obelų sode. Visada tėvuose mačiau meilę gamtai, pagarbą jai, džiaugsmą būnant gamtoje. Todėl tokiu tapau ir aš.

2. GŽ produktai vadinami aukščiausios kokybės maistu. Ar tai ne per drąsu? Jei galite, pagrįskite savo teiginį.

Mokslas taip sako. Mikologai ir mikrobiologai praeitame amžiuje išsiaiškino, kad pats augalas pasigaminti vitaminų ir kitų naudingų žmogui medžiagų negali. Jam šias medžiagas pagamina ir paduoda mikroorganizmai gyvenantys šalia šaknų arba netgi šaknų viduje. Tai – gerosios bakterijos ir grybeliai. Suartoje žemėje jų yra labai mažai, todėl ir vitaminų tokioje dirvoje augančiose daržovėse yra mažai. Net ekologiniuose ūkiuose žemė ariama. Trūksta mikroorganizmų, reiškia trūksta ir vitaminų. Gamtinėje žemdirbystėje žemė neariama, todėl naudingų žmogui medžiagų mūsų produktuose yra daugiau nei ekologiškuose. Tie patys mikroorganizmai gamina augalui ne tik vitaminus, tačiau ir dažines medžiagas bei kvapus, skonį. Gamtinės žemdirbystės produktai turtingesnio skonio ir kvapo, tas rodo, jog mikroorganizmų šalia augalų šaknų buvo pakankamai. Jeigu jie prigamino kvapo ir skonio, reiškia pridėjo ir vitaminų.

Ir atvirkščiai, nei vienam mokslininkui dar nepavyko įrodyti, jog galima gauti normalią augalų kartą sterilioje aplinkoje. Net jei augalams suteikiame patį geriausią maitinimą sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi nei augantys natūralioje terpėje.

Visuotinai priimta, kad ekologiškas maistas yra aukštesnės kokybės nei paprastas. O gamtinėje žemdirbystėje gauname dar aukštesnės kokybės produktus, nei ekologiniuose ūkiuose.

Atsakymas docentui dėl gamtinės žemdirbystės

Delfis išspausdino straipsnį, kuriame paminėta gamtinė žemdirbystė:

DELFI: http://grynas.delfi.lt/aplinka/mokslininkai-didziausias-dirvozemio-priesas-godumas.d?id=61316721#ixzz2SaNS11HX

Straipsnyje docentas pasakė tokius žodžius:

“Tokiu būdu ūkininkaujant dirvožemis bus mažiau alinamas, bet gamtinės žemdirbystės atstovai teigia, kad dirvožemio derlingumas nuo to tik didės. Su tuo nenoriu sutikti, nes jie nelabai supranta procesų, vykstančių dirvožemyje.“

Galėčiau lažintis, kad docentas nėra bandęs auginti pagal gamtinę žemdirbystę. Ne tik nėra bandęs. Galėčiau lažintis, kad docentas nėra matęs gamtinės žemdirbystės dirvožemio, todėl šneka nevisiškai žinodamas apie ką šneka. Docentas, kaip mokslo atstovas, neturėtų reikšti nuomonės, kuri susidaryta ne iš eksperimentų ir stebėjimų, o, greičiausiai, iš nuogirdų.

Kiekvienas užsiimantis gamtine žemdirbyste žmogus mato savo darže, kad jo dirvožemis gerėja. Jau pirmais antrais ūkininkavimo metais plika akimi be mikroskopų galima matyti kaip žemė pagerėjo. Joje atsirado daugiau gyvybės, purumo, organikos…

Kviestumėme, docentą, atvažiuoti pačiupinėti žemę. Arba ragintume padaryti eksperimentą savo darže ir sulyginti ekologinės ir gamtinės žemdirbystės dirvožemius. Plika akimi galima pastebėti skirtumus. O jeigu docentas ryžtųsi atlikti mokslinį tyrimą ar gamtinės žemdirbystės dirvožemis gerėja, tai mes, gamtiniai žemdirbiai, būtume ne tik dėkingi, bet išskirtumėme ir premiją už nuopelnus gamtinės žemdirbystės teorijos patvirtinimui.

Viena mokslininkė jau norėjo tirti gamtinę žemdirbystę ir lyginti jos rezultatus su ekologinio ūkininkavimo rezultatais. Į mus kreipėsi dėl konsultacijų. Galiausiai pasitarus su darbo vadove nusprendė pasirinkti kitą daktarinės disertacijos temą, nes  institutas neturi nepatręštos žemės sklypo ir negali atlikti adekvačių ekperimentų.

Taigi moksliniai tyrimai neatlikti ir docentas neturi kuo pasiremti ir, greičiausiai, šneka iš nuogirdų arba, kitaip tariant, nevisai moksliškai.

O docento žodžiai “jie nelabai supranta procesų, vykstančių dirvožemyje“ ragina pasitikslinti ar čia tikrai taip galėjo pasakyti docentas, ar galbūt čia žurnalistai klaidingai interpretavo docento žodžius.

Gamtinė žemdirbystė kaip tik ir gimė iš procesų vykstančių dirvožemyje supratimo. Mes paėmėme mokslininkų darbus ir, jais remiantis sukūrėme naują lietuviškąją gamtinės žemdirbystės mokyklą. Nežinau kiek docentas išmano konkrečiai šioje srityje, bet galime susitikti ir padiskutuoti, kurioje vietoje, anot docento, mes neišmanome dirvodaros procesų. Arba galbūt docentas galėtų raštiškai surašyti kontraargumentus kodėl, anot jo, dirvožemis gamtinės žemdirbystės darže negali gerėti. O mes parašytumėme kurioje vietoje jis klysta arba pasimokytumėme iš docento. Nesvarbu kokia forma vyks diskusija, svarbu, kad ji vyktų moksliškai, su argumentais, kurie yra aprašyti mokslininkų arba pasiremiant eksperimentais, kuriuos galima pakartoti.

O iš savo pusės aš pažadu greitu metu parašyti argumentus kodėl gamtinės žemdirbystės ūkyje dirvožemis gerėja.

Laimis Žmuida

Gamtinė žemdirbystė: lysvių projektavimas kompiuteriu ir iki šalčių vešantis „konvejerinis daržas“

Saulė kyla vis aukščiau, vėjelis – vis šiltesnis. Daugelis netrukus pasinersime į gamtą, pasiilgtus savo daržus ir lysves. Taigi metas pagalvoti, ar kapstymasis juose šiemet taps sunkiu darbu, prievole, ar malonumu. Pasirinkusieji antrąjį variantą turėtų įsiklausyti į buvusios vilnietės, architektės, o dabar gamtininkės Ritos Susnienės patirtį ir žodžius.

Į daržus įpuolė pasiilgusi gamtos artumo

Tradicijas ir naujoves smagiai ir su meile derinanti moteris ragina pamiršti varginančią augalų priežiūrą ir pasidomėti mūsuose vis dar neįprasta gamtine žemdirbyste. Naudą pajusite netrukus – pasinaudoję R. Susnienės patarimais vasarą po nuolat atsinaujinantį, pasak Ritos, „konvejerinį”, daržą galėsite vaikštinėti švariomis rankomis, skindami saulės ir lietaus subrandintas gamtos gėrybes.

Didmiesčio vaikas, interjero architektė Rita Susnienė jau septintus metus gyvena nuošalioje sodyboje netoli Trakų. Pavasarį ir vasarą darbuojasi darže, gamtos apsuptyje, rudenį ir žiemą sėda prie kompiuterio ir kuria modernius namų interjerus. Sostinės sumaišties, skubėjimo sako nepasiilgstanti. Po vyro netekties į kaimo sodybą persikrausčiusi moteris pati susiprojektavo svajonių namą ir ėmė gyventi gamtos ritmu.

Tiesa, daržus, į kuriuos įpuolė pasiilgusi gamtos artumo, vadina avantiūra. Mat apie augalus anksčiau nieko neišmanė. Netgi gėlių savo miestietiškame bute neaugino. Kaip ir visi džiaugėsi, kad parduotuvėje gali nusipirkti pusfabrikačių ir atvežtinių žalėsių. Tačiau dabar to laiko nenori nė prisiminti.

Daugiau skaitykite čia:
http://m.alfa.lt/naujienos/Gyvenimas/15027/

Gamtinė žemdirbystė: gausus derlius ir sveikas dirvožemis

Jau praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje mokslininkai atkreipė dėmesį į žmogaus veiklos sukeltą dirvožemio eroziją. Ūkininkaujant naudojama žemės ūkio technika mechaniškai pažeidžia augalų dangą, taip prarandama daug dirvos, nupustomas arba nuplaunamas derlingiausias dirvožemio sluoksnis. Mokslininkai ragino nebearti erozijos paveiktų laukų, o sodinti ten miškus arba daugiametes žoles. Daugelyje vietų gamta pati „išpildė” šias rekomendacijas ir sustabdė eroziją – eroduotos ir nederlingos dirvos savaime apaugo mišku, daugiametėmis žolėmis ir krūmais, sulaikančiais ir kaupiančiais maistines medžiagas dirvožemyje.

Smarkiai sumažėjusį humusingumą dirvožemio tyrinėtojai neseniai pastebėjo ir ekologiniuose ūkiuose. To priežastis – sutrikusi biologinė medžiagų apykaita dirvožemyje, kai nesugebama kompensuoti su augalų derliumi išneštos biogeninės kilmės medžiagų dalies organinėmis trąšomis. Ar ir čia turėtume leisti gamtai pačiai atstatyti pusiausvyrą? „Taip” – atsakytų gamtinės žemdirbystės šalininkai, Lietuvoje praktikuojantys šį ūkininkavimo būdą jau ne pirmus metus. Užsiimant gamtine žemdirbyste žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išauginti augalai pasižymi ypatinga kokybe, o dirvožemis nepraranda derlingumo. Apie šį netradicinį ūkininkavimo būdą kalbamės su vienu iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje Laimiu Žmuida.

Kas yra gamtinė žemdirbystė?

Gamtinė žemdirbystė yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Gamtoje egzistuoja simbiotinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma ši natūrali gamtos sąveika, sudaromos ekstremalios sąlygos, kai augalai ne gyvena, bet tik išgyvena. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga”, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.

Kaip ūkininkaujant galima imituoti natūralius gamtos procesus?

Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip tradiciniuose ūkininkų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Taip dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė – maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Taip prie augalų šaknų susidaro maistingas sluoksnis, maitinantis visus, kas tik jį pasiekia.

Užsiimant gamtine žemdirbyste dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiama susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams. Be to, dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.

Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti – augalinės atliekos (mulčius). Kaip mulčius gali būti naudojama žolė, šienas, šiaudai, stagarai, daržovių atliekos. Visa tai labiau tiks daržams. O krūmams ir medeliams, avietėms ir kitiems sumedėjusiems augalams geriau tinka miško mulčius – pjuvenos, skiedros, medienos gabalai, lentos, lapai, šakelės, drožlės, žievė. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių” sugeba prasikalti pro mulčių, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiumi kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.

Daugiau skaitykite  čia:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-24-gamtine-zemdirbyste-gausus-derlius-ir-sveikas-dirvozemis/70944

Nepatogi chemijos pramonei, bet dosni augintojui. Kas?

Kas gali pasiūlyti nepriekaištingai sveiką ir gardų maistą, kai net ekologiškos daržovės bei vaisiai turgelių prekystaliuose kartais kelia abejonių? O gi pati gamta – negudraujanti, netaupanti ir neuždarbiaujanti, dosniai atiduodanti derlių ir neklausianti – ar mes jo verti.

Jei ją atidžiau stebėsime, daug ko išmoksime. Jei ją atkartosime – gebėsime ūkininkauti taip pat sėkmingai, kaip tą daro pati gamta. „Žaliosios Lietuvos“ skaitytojams gamtinė žemdirbystė jau pažįstama. Tad neišsiplečiant trumpai priminsime, kad tai yra agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma natūrali gamtos sąveika. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu žemė nekasama, nepurenama, leidžiama susikurti natūraliai dirvožemio struktūrai – didžiausią darbą atlieka pati gamta. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, mikroorganizmų, augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti. Šįkart pakalbėsime su gamtinės žemdirbystės žinovais ir praktikais apie tai, kodėl ši agrotechnika tokia patraukli ir nenuginčijamai verta tiek produkcijos valgytojo, tiek ūkininko, tiek mokslininko dėmesio.

Daugiau skaitykite čia:
http://www.zaliojilietuva.lt/nepatogi-chemijos-pramonei-bet-dosni-augintojui-kas-1079.html

Kiaušiniai, pieno produktai ir mėsa gauti naudojant GMO

Lietuvos prekybos tinkluose nėra nei kiaušinių, nei pieno, nei mėsos produktų, kurie būtų gauti auginant gyvūnus be genetiškai modifikuotų pašarų.

Pilną straipsnį skaitykite:
http://www.zaliojilietuva.lt/kiekvienas-kasnis-pelnas-gmo-korporacijoms-988.html

Rita Susnienė: Nauji atradimai gamtinės žemdirbystės darže

Žiema – puikus metas apmąstyti praeito sezono patirtį ir pasiruošti naujajam. Pavasaris ne už kalnų ir nenumaldomai artėja, todėl suskubome pakalbinti vieną iš gamtinės žemdirbystės lyderių Ritą Susnienę, sėkmingai daržininkaujančią Trakų rajone.

Kiek laiko užsiimate gamtine žemdirbyste ir nuo ko viskas prasidėjo?

Ateinanti vasara bus penktas daržininkavimo sezonas. Viskas prasidėjo nuo persikraustymo gyventi į vienkiemį. Prie namo turiu 40 arų žemės ir puikią motyvaciją – visa šeima labai mėgsta valgyti daržoves, uogas, vaisius. Pirmais metais tai buvo tik kažkoks „alia gamtinės žemdirbystės“ bandymas perskaičius N. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“ ir Sauliaus Jasionio straipsnių ciklą apie gamtinę žemdirbystę. Pasigaminau aštuonių lysvių rėmus iš pušinių lentų ir padėjau juos ant suartos žemės. Aplinkui užsėjau žolių ir dobiliukų mišiniu. Rėmų vidų pripildžiau žemės, privežtos iš po netoliese augusių medžių. Kai ką pasėjau ir pradėjau mulčiuoti nupjauta žole. Pagal tai, kaip dabar suprantu kas tai yra gamtinė žemdirbystė, tų savo dviejų vasarų daržų net nevadinčiau gamtiniais. Tai tik nekasami ir mulčiuojami daržai, tvarkingai pjaunant pievutę aplink lysvių rėmus.

Bet tai užkabino toliau domėtis, bendrauti su bendraminčiais gyvai ir forume, daug skaityti ir mokytis paprasčiausių universalių techninių daržininkavimo dalykų – sėjos laikas, augalų išdėstymas, derinimas, daigų auginimo subtilybės ir pan.

Dabar mano darže prie pirmųjų aštuonių prisidėjo dar 30 lysvių. Daržas išsiplėtė ir vertikaliai – prisidėjo lipančių ir vijoklinių augalų rėmai. Ieškant geriausios vietos skirtingiems augalams, daržas, uogynai ir vaismedžiai išsibarstė po visą sklypą.

Kaip „įdirbate“ dirvą prieš sodinant ar sėjant? Kaip suformuojate lysves ir kas yra aplink lysves?

Vietą naujoms lysvėms ruošiu dalinai nupūdydama velėną, uždengus ją kartonu, lapais, šiaudais, dalinai pripildama žemės iš po medžių. Po kiekvienos vasaros atsiranda minčių kažką keisti ir tobulinti. Bet mano sklypas pagaliau pamažu darosi panašus į tai, kaip aš suprantu gamtinę žemdirbystę. Tai nedideli kultūrinių augalų plotai kaip galima daugiau susiliejantys su laukiniais augalais, neišsiskiriantys iš natūralios augmenijos fono. Lysves rėminu neapdirbtomis pušinėmis lentomis. Lentos žemos, tampa nematomos kai apauga visokiais laukiniais ir mano sėtais žydinčiais, kvepiančiais grožiais ir atlieka kelias funkcijas:

atskiria agresyvią mano sklypo velėną nuo tos vidinės lysvių zonos, kur aš daugiausia kišuosi į gamtinius procesus – auginu maistą sau.
yra ilgalaikis inertiškas mulčias, skaidomos dirvos organizmų ir grybų.
prie jų susidarančiame pavėsyje mėgsta slėptis varlės, rupūžės ir kitokie gyviai.
Žoliapjove kartą per mėnesį pjaunu tik nedidelę pievutę prie namo. Kitur minimaliai prasipjaunu takus dalgiu ar tarplysvius pjautuvu. Lapai, laukiniai vaisiai, uogos kur nukrito, ten ir lieka, paliktos ir formuojamos visokios šakų ir akmenų, sausos žolės stagarų slėptuvės ir buveinės paukščiams, vabzdžiams, ežiams, kurmiams, ropliams – bet kam, kam patinka čia gyventi. Visi yra draugai ir nėra jokių „piktžolių“ ar „kenkėjų“. Pasikeitė miestietiškas aplinkos tvarkos suvokimas ir baigiu visai, aplinkinių kaimynų supratimu, „apleisti“ savo sklypą. Taip bandau įgyvendinti pagrindinį gamtinės žemdirbystės principą – kuo mažiau keisti gamtinę aplinką, nesikišti į gamtos tvarką.

O pačiose lysvėse bandau kopijuoti uždarą gamtos ciklą – subrendęs ir išbarstęs sėklas augalas žūva ir ta negyva organika maitina įvairius dirvos mikroorganizmus, bakterijas, grybus, kurie skaidydami organiką maitina naujus augalus. Vadinamosios „piktžolės“, kurių dauguma valgomos, auga lygiomis teisėmis su kultūriniais augalais.

Bendras mano daržo plotas apie 2 arus. Tiksliai sunku suskaičiuoti, nes daug kas auga ne lysvėse, o tiesiog pievoje, ar prie tvoros, ar prie vaismedžių.

Kokie šio sezono atradimai?

Šis ketvirtasis sezonas gerokai skyrėsi nuo ankstesnių, nes praeitą žiemą pasiruošiau tikslų daržo projektą ir jo laikiausi. Pagrindinės idėjos buvo kelios:

• visiškai atsisakyti tradicinių monokultūrinių lysvių, o sudėlioti daržą iš nedidelių 60 x 60 cm plotelių, kuriuose mišriai auga lapinės, uoginės, šakniavaisinės ir ankštinės daržovės. Maišant tas mišrias schemas lysvėje susidėlioja dar didesnis margumynas.
• Nuoseklaus, konvejerinio sodinimo eksperimentai, kai dirvoje visada kas nors auga, gaudo saulę ir tarp ilgos vegetacijos augalų guli ne organinė paklotė, o auga greit derančios daržovės ir visokios sideratinės kultūros. Visa organika paklotei turi atsirasti pačiame darže ar šalia jo, o ne būti atvežama iš kitur.
• Išspręsti mano sklypo sunkaus, blogai aeruoto, susigulinčio dirvožemio problemą, įdarbinant visokius giliašaknius augalus, nes paviršinis mulčiavimas tos problemos neišsprendė. Priešsėlių, tarpsėlių ir posėlių teorijos patikrinimai praktikoje.
• Pagaliau tiksliai vykdyti dar vieną principą – grąžinti į dirvą organikos mažiausiai tiek, kiek iš jos paimta derliaus pavidalu.

Prisipažinsiu, mišrus sėjimas pagal schemas buvo kankynė. Reikėjo sekti schemą ir kaitalioti sėklas kas eilutė, kartais dar dažniau. Dar sėjau pabandymui kelias tos pačios daržovių rūšies veisles, todėl buvo dar painiau. Bet rezultatas pranoko lūkesčius. Daržas visai nebuvo panašus į tradicinį daržą. Aukščių, lapų ir žiedų formų bei spalvų mišrainė buvo labai graži. Tos pačios rūšies daržovių išmėtymas irgi pasiteisino, nes vienur jos augo gerai, kitur prasčiau, ir galima pasinaudoti ta informacija kitais metais. Kopūstiniai baltukai skraidė kaip paprastai, bet jų padaryti nuostoliai žymiai mažesni, nei ankstesnę vasarą, kai visos kopūstinės daržovės augo vienoje vietoje.

Buvo ir mano klaidų parenkant derinius (pvz. baltosios garstyčios pasėtos prieš ridikėlius), buvo netikėtumų, kai gautos per sėklų mainus krūminės pupelės tapo vijoklinėmis, arba sumaišius sėklas vietoj kaliaropių užaugo kopūstai ir jiems buvo ankštoka pagal kaliaropių schemą. Buvo ir tokių atradimų: kai jau nupjoviau pagrindinę brokolio galvutę, palikau jį augti, nes buvo panašus į gražų medį. Tai skyniau ir skyniau nuo jo naujas ataugas, o paskutinį derlių nuo jo nuėmiau gruodžio 2 d. Ir dar jis turėjo užmegztų mažų žiedynų, kurie nušalo užėjus šalčiams.

Nuoseklus sodinimas, kai vienoms kultūroms užderėjus į jų vietą pasėjamos naujos, irgi pasiteisino. Darbo yra daugiau, kai visą laiką reikia kažką sėti, vos tik atsilaisvina koks plotelis. Bet derliaus kiekis iš to paties ploto buvo žymiai didesnis.

Kiek maisto užauginate? Ar užtenka visiems metams? Ką perkate? Ar įmanoma iš gamtinės žemdirbystės lengvai prasimaitinti?

Auginu daug rūšių daržovių. Vasarą valgom didesnė šeima ir tiesiai nuo lysvės į burną ar į puodą. Patobulinau daržovių laikymo sąlygas, turiu ir visokių šaldytų, džiovintų ar konservuotų variantų, tai užtenka ir dabar. Kiekio užtektų ir iki pavasario, bet daržovių kokybė bus labai abejotina. Perku tik pieno produktus, grikių kruopas, lęšius, avinžirnius, minimaliai duonos. Prasimaitinti turint bet kokį daržą galima, tik darbo yra nemažai. Vien daržovių derliaus sutvarkymas imlus darbas. O dar vaisiai, uogos ir t.t. Atprasti nuo Maximos lentynų reikia stiprios motyvacijos. Man jos užtenka.

Ar auginate iš savo sėklos? Kokių sėklų perkate parduotuvėse?

Savo sėklas auginu, bet labai gerais rezultatais dar negaliu pasigirti. Sėklas auginti irgi reikia išmokti. Bet ateityje ruošiuosi visiškai apsirūpinti savo sėklomis, nes jos bus geriausiai tinkančios mano sąlygoms.

Ką naujo darysite ateinantį sezoną? Gal naujo tipo lysves ar bandysit ką nors į velėną sėti, ar dar kokių gudrybių gimė po šių metų ir bus pritaikyta kitais metais darže?

Vasaros gale pradėjau į laisvus plotus sėti miežius, avižas, vikius ir pan. Ploteliai gražiai sužaliavo ir turiu daug vilčių, kad šių augalų šaknys kažkiek supurens mano podirvinį sluoksnį ir papildys organikos kiekį dirvoje. Kai dirva sunkus molžemis, prasta dirvos aeracija, paviršinis mulčiavimas labai menkai gerina situacija ir turi rimtų trūkumų – sunku palaikyti optimalų jo kiekį pagal oro sąlygas. Supratau, kad reikia atrasti savo organikos papildymo būdą, tinkanti mano dirvos sąlygoms. Nes jei nebus organikos, kurią skaidytų visi dirvos gyventojai, nebus jiems drėgmės ir oro, nevyks jokie kokybiški mitybiniai mainai dirvoje ir mano daržovės toliau kankinsis kaip patekusios į ledo spąstus – tokia kieta kartais būna dirva aplink augalo šaknis. Užaugusios organikos grąžinimas atgal dirvai buvo tik teorija. Sumesdavau visas liekanas ant lysvių rudenį. Atšalus orams sulėtėja ar visai sustoja organikos skaidymasis ir tos visos daržo liekanos pasiekdavo pavasarį visiškai tokios pat, kokias jas sumesdavau rudenį. Stambus mulčias trukdydavo sėti smulkias sėklas ir būdavo nunešamas į sodą. Nepurenama, nekasama dirva susislėgė. Tada rugpjūčio pradžioje padariau eksperimentą.

Pedantiškai surinkau viską, kas užaugo ir liko nereikalinga po derliaus nuėmimo lysvėje – žirnių, šparaginių pupelių virkščios, kopūstų lapai, morkienojai, burokėlių lapai, visokių žolių dalys be šaknų ir su šaknimis, paklotės likučiai. Viską susmulkinau. Kažkas dar augo toje lysvėje, kitose vietose ruošiausi sėti daikonus, salotas, ridikėlius, persodinti kaliaropių daigus. Padariau tokią banguotą lysvę – iškasiau griovelius ir tarp jų suformavau kauburėlius. Ant kauburėlių sėjau ir sodinau, o į griovelių dugną įmečiau šviežio arklio mėšlo ir supyliau susmulkintą daržovių liekanų masę. Ten buvo ir sausesnių karkasinių stagarų ir šlapesnių lapų liekanų, toks geras mišrus organinis mulčias. Ant jo užbėriau ploną sluoksnį žemės ir pasėjau miežius. Sėklas ir daigus ant kauburėlių šiek tiek uždengiau sausesniu šienu, tik kad nedžiūtų žemė. Viskas augo labai gerai, o po kokio mėnesio visa organika gioveliuose buvo pavirtusi į tokį nesubrendusį kompostą. Miežiai irgi gerokai paaugo.

Toks vietinis kompostavimas mano sąlygomis labai pasiteisino. Todėl visą rudenį ėmiau derlių, smulkinau visas daržo liekanas, pyliau į griovelius ir sėjau visokius sideratinius augalus. Pavasarį keisiu griovelius ir kauburėlius vietomis ir vėl sėsiu priešsėlius anksti pavasarį iki pagrindinės daržovių sėjos. Užaugs ir medžiaga paklotei, ir liks šaknys podirvio purenimui. Organikos smulkinimui prisigaminau visokių prietaisų, tai tas darbas pasidarė visai spartus. Dabar beliko juos tobulinti.

Pagrindinės idėjos buvo išbandytos ir pasiteisino. Kitą sezoną tik tobulinsiu. Ypač banguotas lysves.

Dar turiu idėjų dėl daržovių asortimento. Labiausiai domina lapiniai kopūstai, mangoldai – viskas, ką galima skinti ir po šalčių, ir nereikia sandėliuoti. Pažiūrėsiu kaip peržiemos mangoldai ir ar tikrai atžels pavasarį. Dar galvoju apie galimybę išlaikyti daugumą šakniavaisinių žemėje per žiemą. Ir ne tik išlaikyti, bet turėti galimybę bet kada, ir per šalčius, išsirauti juos iš lysvės.

Kokius matote GŽ pliusus?

Pagrindiniai GŽ pliusai – tikra, neplastmasinė gamtinė aplinka ir sveikos skanios daržovės, uogos, vaisiai bei visi valgomi laukiniai augalai. Dar gera proto mankšta, eksperimentai, pats natūralus buvimas gamtoje.

Ritą Susnienę kalbino Laimis Žmuida

Tolesniam domėjimuisi:
http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/architektes-darzas-maziau-darbo-daugiau-laimes.d?id=36833115

2012 06 29

Bendras daržo vaizdas birželio gale. Priekinėse lysvėse pavasario sėja ir jau viskas paaugę. Tolesnėse lysvėse dar matosi lysvių rėmų lentos, nes viskas tik dygsta.

Mišri lysvė 3 birželio gale.

Prieskonių ir arbatos žolių kampas po virtuvės langu.

2012 07 11

Mišrios vasaros – rudens daržo lysvės liepos pradžioje. Tarplysviuose bujoja balandų „medžiai“.

Pavasario sėjos mišri lysvė liepą jau visai sutankėjo. Žirniai gerai pavėsina kopūstines daržoves nuo vasaros karščių.

Ta pati mišri lysvė 3 tik jau liepos 13 d.

2012 08 08

Rugpjūčio viduryje pasirodė visas aukščių, lapų formų, spalvų, žiedų, laukinių ir kultūrinių augalų makalynės grožis – tikras gamtinis daržas.

2012 09 26

Nuėmus paeiliui pavasario sėjimo daržoves, liepos gale – rugpjūčio pradžioj pasėtos daržovės „banguotose“lysvėse augo labai gerai.

Daikonai, kaliaropės, kalafijoras, mangoldai ir ant smulkintos tos pačios lysvės organikos sudygę avižos, vikiai, miežiai.

Toliau vasaros – rudens daržas jau gelsta, o buvusiose pavasario sėjos lysvėse konvejeriu pasėtos darržovės rugsėjo gale klestėjo.

Pats derliausias brokolis tarp dygstančio žalio vikių-avižų kilimo.

2012 10 21

Spalio gale iš mišrių ir „banguotų“ lysvių dar valgiau šviežias kaliaropes, mangoldus, gūžines salotas, daikonus, savojos kopūstus, kalafijorus.

Sezono atradimas – brokoliai nepailstamai krauna žiedynus iki šalnų.

Taip atrodo gražiosios rugpjūčio vidurio „džiunglės“ spalio gale. Tarp įvairiu laiku atsilaisvinusiuose ploteliuose pasėtų miežių, medžių lapai tik vėliausiai nuimtų gumbinių salierų vietoje.

Truputėlis mikorizės istorijos

1. Ilgą laiką buvo manoma, jog bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai yra tik ligų sukėlėjai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau šią nuomonę pradeda keisti kita – faktai rodo, jog mikroorganizmai yra būtini žmogaus, gyvūnų ir augalų sveikatai palaikyti. Be mikroorganizmų kitos gyvybės rūšys gyvena sunkiai, o dažnai ir visai negali gyventi. Vis dažniau pasitvirtina simbiozinė gyvybės teorija – vienas gyvybės atstovas negali gyventi, jam reikia kito gyvybės atstovo: medžiui reikia grybo ant šaknų, žmogui virškinimo bakterijų žarnyne.

2. Atrodo, kad mikroorganizmų būtinumą augalų gyvenime galėtų paneigti sugebėjimas išauginti augalus steriliomis sąlygomis. Tačiau tokie augalai išauga iš natūralios sėklos, kuri yra praturtinta simbiotinių mikroorganizmų produktais. Net ir optimaliai maitinant augalus sterilioje aplinkoje, jie prasčiau auga ir vystosi už natūralioje terpėje gyvenančius augalus. Dar niekas neįrodė, jog galima gauti normalią augalų kartą iš sterilaus augalo sėklų.

3. Kai pirmą kartą buvo pastebėti grybų hifai (ataugos, panašios į šaknų sistemą), jie buvo palaikyti paties augalo dalimi. S. Reissekas (1847) vienas pirmųjų suprato, jog tai yra atskiras nuo augalo organizmas, gyvenantis kartu su augalu. S. Schwandeneris (1869) nustatė, jog kerpė –  tai yra dviejų organizmų darinys, dažniausiai grybo ir dumblio. Tačiau literatūroje šis atradimas priskiriamas A. de Bari‘ui (1879).

4. XIX a. pabaigoje buvo domimasi tik ektotrofine mikorize (grybais gyvenančiais ant šaknų). Taip pat buvo manoma, kad grybai gali įsiskverbti į augalo šaknis ir parazituoti, kenkti augalui.

5. A. Frankas (1888) nustatė, jog egzistuoja dvi rūšys mikorizinės simbiozės: ektotrofinė ir endotrofinė (1. kai grybai gyvena ant šaknų ir 2. kai grybai gyvena pačiose šaknyse, tarp ląstelių ir ląstelėse). Anot mokslininko, abi šios rūšys nėra kenksmingos augalui, o tik padeda.

6. Po A. Franko atradimo augalų su vidine mikorize sąrašas vis didėjo ir didėjo.

7. XX a. pradžioje didėjo ne tik mikotrofinių (su grybais ant šaknų) augalų sąrašas, tačiau aiškėjo ir grybų funkcijos (Terzetzas (1907), Rayneris (1915, 1925) ir kt.). Tačiau tikslaus sąrašo dar nebuvo, o taip pat dar nebuvo išspręsta grybo ir augalo sąryšio problema. A. A. Elenkinas (1907) metais pasiūlė pusiausvyros teoriją. Anot jo, kintančios aplinkos sąlygos vienais metais gali būti palankesnės vienai simbiozę sudarančiai daliai, kitais metais kitai. Pavyzdžiui, vienais metais daugiau lyja, tai geriau auga grybas ant šaknų, kitais metais sausiau, taigi geriau auga pušis. Tačiau laikui bėgant šios teorijos buvo atsisakyta, nes pastebėta, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp simbiozę sudarančių dalių. Jei gerai auga grybas, tai kartu gerai auga ir medis. Jei medis auga prastai, tai prastai vystosi ir grybas ant jo šaknų.

8. Goimanas (1954) ir kiti vis dar manė, jog mikroorganizmai ant šaknų ir šaknyse visgi yra parazitai. Tai, kad jie netrukdo augalui gerai augti ir vystytis, tai dar nereiškia, kad jie parazitai. Netgi buvo sugalvotas prištaringas terminas „mutualistinis parazitizmas“ (mutualistinis reiškia, kad padeda vienas kitam, o parazitizmas reiškia, kad viena forma kenkia kitai.) Iki 1990 botanikai ir fitopatalogai vis dar palaikė (o turbūt ir dabar palaiko) neįrodytas hipotezes apie endofitų „išsigimimą“ į parazitus, nes tokios hipotezės labiausiai atitinka jų laukiamus rezultatus. Tačiau jau 1990 metais daug mokslininkų manė, jog endofitų „išsigimimas“ į parazitus neįmanomas, nes turėtų persitvarkyti visas fermentinis aparatas.

9. A. A. Jačevskis (1933) pateikė mikotrofinių augalų sąrašą, kurį sudarė 539 augalai. Vėliau šis sąrašas vis plėtėsi.

10. T. Asai (1934) tyrinėdamas pastebėjo, jog mikorizė nebūdinga vandens augalams. Tačiau atlikus eksperimentus – persodinus vandens augalus į sausumą ir sausumos augalus į vandenį – paaiškėjo, jog mikorizė visgi atsiranda ir pas iš pažiūros nemikotrofinius augalus. Persodinus nemikotrofinius vandens augalus į sausumą, pasirodo, jog ant jų atsiranda mikorizė. T. Asai nesutiko su literatūroje tuo metu įsivyravusia nuomone, kad mikorizė būdinga humusingiems dirvožemiams ir jį mėgstantiems augalams. Jis ištyrinėjo aukštų kalnų, smėlynų augalus, skirtingo pH (rūgštingumo) dirvas ir nustatė, kad mikotrofiškumas būdingas visų sferų augalams. Mikorizė aptinkama ir humusingame dirvožemyje ir smėlyje, ir rūgščioje dirvoje, ir šarminėje. Labiausiai nuo ko priklauso mikorizė yra vanduo. 82 procentai T. Asai tirtų Japonijos augalų buvo mikotrofiniai.

11. T. Asai nustatė, jog grybai mėgsta gyventi tik ant pačių ploniausių šaknelių. Vandenyje augantys augalai tokių šaknelių neturi, todėl ten neauga grybai. Persodinus juos į sausumą, pas juos išsivysto smulkių šaknelių sistema ir apsigyvena grybai. Panašūs efektas stebimas ir dykumų augalų gyvenime.

12. Ištyrus pušies ir kadagio mikorizę visiškai nehumusingame smėlyje, bei kai kurių Pabaltijo augalų augimą kopose, buvo paneigta humuso būtinybė mikorizei. Mikotrofiniai augalai auga ir nehumusingoje dirvoje. Taip pat aptikta mikorizė ir pusiau dykumų augalų šaknyse ir ant jų.

13. Burgeffas (1936) ir M. Margu (1944) manė, jog mikotrofiškumas būdingas daugumai daugiamečių augalų. Nemikotrofiniai yra tik vienmečiai augalai.
13a. Tačiau jau B. Peyronelis (1923, 1924) metais nustatė žemdirbystės kultūrų mikotrofiškumą. Vadinasi ir vienmečiai yra mikotrofiniai. Vėliau pastebėta, jog vienmečiai augalai taip pat mikotrofiški.

14. I. A. Selivanovas pateikia tokias mikorizės paplitimo statistikas: tundroje auga 42,2 proc. mikotrofinių augalų, miškuose 77,9, stepėse – 85,4, dykumose – 60,9 proc. Mokslininkas padarė prielaidą, kad mikotrofiškumas greičiau yra taisyklė, o ne išimtis iš taisyklės, nes apie 78 proc. visų augalų yra mikotrofiniai.

15. F. J. Gelcer (1976) iškėlė hipotezę, kad grybai buvo esminis ir lemiamas faktorius augalams „pereinant“ iš vandens į sausumą evoliucijos kelyje. Taip pat Gelcer su kolegomis pastebi, kad, potvyniui užliejus miškus, medžių grybai žūna. Todėl po potvynio daug medelių žūna arba į juos įsimeta šaknų ar netgi kamieno puviniai, patogenai.

16. F. J. Gelcer taip pat pabrėžia, kad stiprus mikotrofiškumas pastebėtas pas vaistinguosius augalus. Ištirtos stiprios vaistažolės ir nustatytas aukštas mikorizės laipsnis ant jų šaknų. Iškelta hipotezė, kad grybai įtakoja ir augalų vaistines savybes.

17. Pastebėta, kad kai grūdinės kultūros gerai uždera, tai ant jų šaknų būna daug grybų.

18. Taip pat pastebėta, kad po kukurūzų pasodinus kviečius jų mikotrofiškumas mažas. Nustatyta, kad po kukurūzų lauke gyvena daug nematodų, kurie kenkia grybams. Todėl tie patys kviečiai pasėti po kukurūzų ir lauke, kur neaugo kukurūzai, labai skiriasi savo mikotrofiškumu ir derliumi. Galime kelti hipotezę ir kad sėjomainą kontroliuoja grybai. Jei grybams palanku augti po kažkurių augalų, tai ir augalai, kuriuos tas grybas prižiūri, augs gerai.

19. Anksčiau buvo manoma, kad žemdirbystės kultūros veislė nekinta (geros veislės kviečiai gerai derės). Derlingumą mažina tik patogenų kiekis. Nupurškus nuo patogenų kviečiai gerai dera. Tačiau išaiškėjo, kad derlingumas priklauso ne tik nuo patogenų kiekio, o ir nuo gerųjų grybų augimo ant kultūrinių augalų šaknų. Užmušus mikroorganizmus derlius nebus toks geras, kaip priklauso gerai veislei.

20. Augalai išauginti iš sėklų pasižymi didesniu mikotrofiškumu, todėl geriau auga. Dauginant bulves iš sėklų ir iš tų pačių gumbų pastebėta, kad bulvės iš sėklų auga žymiai geriau. Todėl kai kurie ūkininkai perka „antros vados“ bulves iš sėklininkystės ūkių, kultivuoja jas kelis metus, o paskui vėl perka naują sėklą. Sodinant vis tuos pačius gumbus derlingumas nepasiekiamas toks geras, kokį veislė gali pasiekti. Vegetatyviškai dauginant medelius augalas vystosi ne taip gerai, kaip iš sėklos išaugęs augaliukas. Taip yra todėl, kad grybai gyvena jau augalo žiedadulkėse ir sėklose. Vos pasėjus sėklą iš jos išlenda grybas ir padeda augti augalui.

21. Laukiniai kultūrinių augalų giminaičiai pasižymi didesniu mikotrofiškumu. Taigi, galime įtarti, kad juose yra daugiau vaistinių, maistinių ar kitų savybių, nors jie iš pažiūros ne tokie dideli, sveiki ar gražūs.

22. Mikologai sielojasi, kad mokslas, surinkęs milžiniškus kiekius duomenų, patvirtinančių simbiozinį augalų ir grybų gyvenimo būdą, vis dar nepaskelbia šio principo pagrindiniu dėsniu. Anksčiau moksle buvo „įteisinti“ du principai: šaknyse vyksta medžiagų sintezavimo procesai ir F. Wento (1928) formulė, kad kiekviename augale turi būti harmoninių medžiagų. Abu šie principai buvo surinkę mažiau duomenų, tačiau įsitvirtino. Gelcer su kolegomis (1990) įrodo, jog abu šie principai priklausomi nuo mikorizės.

Parengta pagal F. J. Gelcer. Rasprostronionnostj endotrofnoj mikorizy v rastenijach. // Simbioz s mikroorganizmami – osnova zizni pastenij. Moskva 1990.

Gurmaniška gamtinės žemdirbystės bulvių degustacija

Rugsėjo pradžioje gamtinės žemdirbystės komanda kartu su sezoniško maisto restoranu „Gurmė“ surengė gurmanišką bulvių degustacijos vakarą. Tokie vakarai yra naujovė Lietuvoje ir neteko girdėti, jog būtų rengiami kur nors užsienyje. Degustacijos idėja gamtinės žemdirbystės produktų augintojui Laimiui Žmuidai kilo atsitiktinai beragaujant skirtingas savo užaugintas bulvių veisles.

„Šiemet auginau trylika bulvių veislių. Norėjau atsirinkti skaniausias ir gražiausias bulves, kurias verta auginti ateityje. Viriau, kepiau, lyginau vienos veislės subtilumus su kitos, užsirašinėjau pastabas ir pats ragavimo procesas man taip patiko, kad kilo mintis, kodėl gi nepasidalinus savo potyriais ir su kitais žmonėmis? Kodėl nepadarius didesnio viešo renginio?“ – pasakoja augintojas.

Įvairaus plauko degustacijos, žinoma, nėra naujovė. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje vyksta įvairių naujų produktų prezentacijos. Jos rengiamos norint supažindinti būsimą vartotoją su nauja preke. Dažniausiai tokias degustacijas rengia firmos, gaminančios ar prekiaujančios ragaujamais produktais. Kiekvienas matėm prekybos centruose sūrių ar šokolado batonėlių minidegustacijas.

Bulvių degustacijos idėja kitokia. Bulvė nėra naujas į rinką įvedamas produktas. Jos nereikia pristatinėti. Ji jau yra prekyboje ir ją visi gerai žinome. Bulvė yra bulvė, ir tiek. Kokia dar gali būti bulvių degustacija, jeigu visi ją ir taip gerai pažįstame? Galėtų būti nebent bulvių patiekalų degustacija – bulvės su sūriu, bulviniai blynai, bulvės su salotomis, grybais įdarytos bulvės… Štai tokią degustaciją aplankytų ir žmonės, save vadinantys gurmanais. Bulvę juk galima patiekti gurmaniškai.

O vieną bulvę be jokių priedų kam ragauti? Juk bulvė yra bulvė! Štai čia ima ryškėti degustacijos idėjos esmė. Pasirodo bulvė nėra TIESIOG bulvė. Bulvių būna visokių. Pirma, yra skirtingos bulvių veislės. Kiekviena veislė turi savų ypatumų. Vienos bulvės miltingos, krakmolingos, verdant sukrenta, kitos – sviestinės, vandeningos. Vienos kietos, kitos – minkštos, patižę. Dėl skonio nesiginčijama, bet degustacijos dalyviai skaniomis išrinko būtent tam tikras bulvių veisles. Vadinasi, žmonės, nors ir turėdami skirtingus skonio supratimus, įpročius, vis tiek sugeba atskirti skonio subtilumus, kurie turi tendenciją tikti daugumai žmonių.

Augintojui – tai puiki proga atsirinkti bulves, kurias verta auginti. Jei ragautojai išrinko kažkurias bulvių veisles „teisingesnėmis“, vadinasi yra didelė tikimybė, kad ir platesnėms masėms įtiks toks produktas. Deja, šiais laikais gerų bulvių beveik niekas nepardavinėja. Tiek parduotuvėse, tiek turguose matome tas pačias veisles – „Presto“, „Satina“. Dažniausiai tos veislės yra išvestos pagal tam tikrus kriterijus. Ir dažniausiai kriterijus yra pinigai. Bulvės turi būti gražios išvaizdos, kad jas pirktų. Ir jos turi būti labai derlingos, kad jų būtų daug, galėtum sumažinti kaštus, parduoti santykinai pigiau ir visi pirktų DAUG. Todėl šiandieninės bulvių veislės pritaikytos komercijai – derlingos ir gražios prekinės išvaizdos. Skonis niekam nerūpi. Kodėl jis turėtų rūpėti? Niekas gi šiais laikais skonio neskiria. Natrio glutamatas, druska, pipirai, milijonai kitų natūralių ir sintetinių prieskonių jau seniai yra užmušę tūlo civilizuoto žmogaus receptorius. Todėl daugeliui bulvė yra tiesiog bulvė. Pakišk jam skirtingas bulves ir jis nepajaus skirtumo.

„Rengiant degustaciją buvo kilusi baimė ir abejonės – o jeigu susirinks žmonės, pripratę prie druskos ir prieskonių? Jeigu jie nesugebės įžvelgti jokių skirtumų skirtingose bulvėse?“ – dalinosi Laimis Žmuida. Žinoma, buvo daromos bandomosios degustacijos, tačiau ragautojais būdavo arba žmonės, nevartojantys daug prieskonių, arba restorano savininkai, virėjai, kuriems net pagal profesiją būtina atskirti skonio subtilumus. Trumpai tariant, visada ragaudavo žmonės su neatbukintais skonio receptoriais, jaučiantys ne tik skonį, bet ir jo atspalvius.

Todėl pirmoji degustacija tikrai buvo rengiama su abejonėmis, jauduliu ir trupučiu baimės – o jei nepavyks?

Tačiau pavyko. Pavyko puikiai, nes į degustaciją atėjo ne atsitiktiniai žmonės, o tie, kuriuos sudomino pateikta informacija, kurie ir patys ieško tikro skanaus maisto, kuriems yra svarbu, ką jie valgo. Todėl ir pajautė skirtingus veislių skonius.

Ragavome devynias bulvių veisles. Ragautojams buvo pateikti devyni virtų bulvių gabalėliai ir devyni keptų bulvių gabalėliai. Virta ir kepta visiškai be jokių prieskonių, net be druskos ir be aliejaus. Taip buvo daroma specialiai, kad jokiu būdu nebūtų paslėptas tikrasis bulvės skonis. Žinoma, paragavus bulvę be nieko buvo galimybė vėliau paragauti ją ir su druskyte, ir su sviestuku, tačiau renginio esmė – pajausti tikrą bulvės skonį.

Ragavimas užtruko apie tris valandas. Tai nebuvo aštuoniolikos gabaliukų bulvių susimetimas į skrandį. Po kiekvieno gabaliuko reikėjo pajusti skonį, palyginti jį su kitų gabaliukų skoniais, užsigerti vandens, kad pasiruoštume vėl naujam ragavimui, pamąstyti, įsijausti, užsirašyti potyrius.

Pertraukėles tarp bulvių ragavimo pokalbiais apie bulves užpildė trys savo srities specialistai: gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas Saulius Jasionis su pasakojimais apie bulvių kilmę, istoriją, auginimo būdus; ragaujamų bulvių augintojas Laimis Žmuida su pasakojimais apie konkrečias bulves ir jų auginimo sąlygas bei restorano „Gurmė“ savininkas ir vyriausiasis virėjas Nerijus Vasiliauskas su patarimais, kaip reikėtų ragauti produktus, kad pajaustume jų skonio subtilybes.

Visos bulvės buvo užaugintos vienodomis sąlygomis gamtinės žemdirbystės metodais – po šiaudais ir šienu. Jau daug kas pastebėjo, jog skonis skiriasi ir nuo auginimo sąlygų. Gamtinių bulvių skonis turtingesnis. Tą sako ir visai apie tai nieko nežinantys ir neišmanantys žmonės. Tačiau tam, kad pajustume ne tik skonio skirtumą, bet ir gilesnius skonio subtilumus tikrai reikia mokėti ragauti.

„Labai džiaugiuosi atradęs restoranėlį „Gurmė“ ir susipažinęs su jo šeimininkais. Šviežias, sezoniškas maistas ateina į madą, tačiau Lietuvoje tai dar tik pirmosios kregždės. „Gurmė“ pasitinka valgytoją tikrai su nauja, savotiška, išskirtine ir labai teisinga valgymo filosofija, atstato tikrąjį gurmano įvaizdį. Gurmanas ne tas, kuris valgo įmantriai paruoštą maistą, o tas, kuris paprastame maiste sugeba pajausti dievišką skonį.“, – sako bulvių degustacijos sumanytojas.

Kadangi renginys puikiai pavyko, tai ateityje ketinama rengti daugiau degustacijų. Kitais metais galbūt ragausime morkas, žirnelius, salotas, pomidorus, ridikėlius, galbūt pakartosime ir bulvių degustaciją. Latviai turi puikias vieno produkto parodas – moliūgų paroda, kriaušių paroda, obuolių paroda… Suvažiuoja augintojai iš visos šalies ir pristato savo auginamas kultūras. Na, o mes turime dabar puikias degustacijas. Parodoje galbūt daugiau įvairovės, tačiau degustacijoje gali giliau pasinerti į maistą, nei parodos metu.

www.myliufoto.lt nuotraukos

Šiuolaikiškiausias ūkininkavimo būdas – be arimo, kasimo ar kitokio žemės dirbimo

Plintant natūralumo madai, žmonės vis dažniau ieško ekologiškų daržovių, kurios būtų augintos be chemikalų. Lietuvoje jau ne vienerius metus gyvuoja dar vienas, tam tikra prasme revoliucinis ūkininkavimo būdas – gamtinė žemdirbystė. Ūkininkaujant šiuo būdu žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išaugintos daržovės pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.

Galima išauginti du kartus didesnį derlių

Anot gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio, sukūrusio savitą, Lietuvos gamtinėms sąlygoms tinkamą gamtinės žemdirbystės metodiką, šis ūkininkavimo būdas leidžia užauginti valgomos kokybės daržoves. Jis pats savo eksperimentus pradėjo maždaug prieš 8 metus. Šiuo metu internetiniame forume, skirtame keistis informacija apie šį ūkininkavimo būdą, prisiregistravę apie 700 žmonių. Pašnekovo manymu, rimčiau gamtine žemdirbyste užsiima apie 400 žmonių.

Beveik visi jie daržoves auginasi savo reikmėms. „Pardavimo linija labai silpna – pardavinėti bando vos vienas kitas. Mes iš esmės to ir neskatiname – nei pardavimų, nei pirkimų. Mat egzistuoja labai paprastas dėsnis – kokybiškai, gerai užsiauginti galima tik sau. O jei kas ir parduoda tokias daržoves, paprastai jų kaina būna labai aukšta – ne todėl, kad norėtume apiplėšti žmones, tačiau kad žmogus susimąstytų, ar jis pats negalėtų tokių daržovių išsiauginti pats ir kur kas pigiau. Informacija, kaip tai daryti, šiuo metu prieinama. Taigi mes norime skatinti žmonių sąmoningumą“, – aiškino gamtininkas.

Ar galėtų tokias daržoves išsiauginti šeima, kuri sode pasirodo tik savaitgaliais? Anot S. Jasionio, sunkiai – ten reikia būti nuolat. Daržas ar sodas yra tarsi šeimos narys – jei tu pastoviai su juo bendrauji, gauni atitinkamą grąžą. Žinoma, jei visą savaitgalį žmogus paskirtų daržui, taip pat šis tas gautųsi. Beje, žemės daug nereikia – vienai šeimai prasimaitinti užtenka aro dydžio daržo. Dar penkis arus reikėtų palikti gamtinei įvairovei, kur galima būtų rasti visko po truputį – žolės, vaiskrūmių ir pan.

Specialistas tikina, kad tokiu būdu Lietuvoje galima išauginti du kartus didesnį derlių nei ūkininkaujant įprastai. Gamtine žemdirbyste užsiimantys rusai teigia sugebantys išauginti net kelis kartus didesnius derlius, pavyzdžiui, pasakojama, kad viename kvadratiniame metre išauga 20 kg bulvių ir žemė nenualinama. Švedijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu žemė buvo suskirstyta į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo taikomas skirtingas žemdirbystės būdas. Šiuolaikinis ūkininkavimo būdas žemę nualino iki 30-40 proc., ekologinis – iki 20 proc., gamtinės žemdirbystės būdas žemės derlingumą netgi padidino.

„Maistinės daržovių vertės netyrėme, bet nitratus pasižiūrime – jų randama iš tiesų labai mažai. Skonis skiriasi ir be tyrimų. Žinoma, ne visų daržovių – tarkime, česnakas, svogūnas, pupelės niekuo nesiskiria, tačiau morkų, kopūstų, burokėlių, pomidorų, agurkų, braškių skonio ir kvapo skirtumai dideli. Aš pats labiau vadovaujuosi ne laboratoriniais tyrimais, o fiziologiniais pojūčiais – jei daržovė yra patrauklesnio kvapo, skanesnė, turbūt organizmas sako, kad ji mums naudingesnė. Juk evoliucijos metu mums susiformavo pojūčiai, kad atskirtume, kas mums yra gerai, o kas – blogai. Tiesa, šiandieninė maisto pramonė iš mūsų šį žinojimą atėmė“, – svarstė pašnekovas.

Vitaminus augalams gamina grybai

Anot S. Jasionio, pereinant prie gamtinės žemdirbystės, pirmiausiai būtina keisti savo pasaulėžiūrą. „Reikia suprasti, kad gamtoje priešų nėra, taip pat nėra kenkėjų, ir viskas, kas vyksta gamtoje, yra gerai. Mes pernelyg susireikšminę – įsivaizduojame, kad viskas vyksta tik dėl mūsų pastangų. Iš tiesų reikia tik padėti vykti natūraliems procesams, o ne trukdyti. Galime tik pakreipti procesus tam tikra linkme, tačiau labai kištis negalime“, – teigė pašnekovas.

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu praktiškai nereikia ravėti, kadangi nėra piktžolių sąvokos, nebent žolė pradeda užstoti saulę. Mat vienas iš gamtinės žemdirbystės principų – kuo daugiau sugauti saulės energijos. Lysvėje auganti žolė yra būsimas daržovių maistas – mulčias. Taip pat beveik nėra laistymo, nereikia kasti, kapliuoti. Tačiau darbo tokiame darže, S. Jasionio teigimu, tikrai ne mažiau. Pagrindinis darbas – daržo mulčiavimas, t. y. žemės klojimas šiaudų, šieno ar nupjautos žolės sluoksniu, o žolės reikia prisiauginti, prispjauti ar prisinešti.

Vienas iš S. Jasionio pasekėjų, prieš šešis metus miestą į kaimą iškeitęs Žilvinas Žurauskas, gamtinės žemdirbystės principus savo ūkyje pradėjęs taikyti nuo šio pavasario, priminė, kad 70 proc. augalo sudėties sudaro anglis, 15 proc. – azotas, likusią – mineralinės medžiagos, kurias žmogus barsto trąšų pavidalu. Taigi tradiciniu būdu auginant daržoves išbalansuojama augalo mityba, kadangi jam suteikiama tik 30 proc. reikalingų medžiagų, tuo tarpu anglies neduodama.

„Kai pasodintą daržovę užmulčiuojame (uždedame šieno ar žolės), tarp mulčio ir žemės yra drėgna, todėl ten veisiasi bakterijos, kurios skaido negyvą organiką – baltymus – į paprastesnius junginius, kuriuos, ištirpusius vandenyje, augalas gali pasisavinti. Šios bakterijos kvėpuoja deguonimi, o išskiria anglies dvideginį, kuris puikiai tirpsta vandenyje. Jis ir yra augalams anglies šaltinis.

Pagaliau žolė, kuria mes mulčiuojame ir maitiname daržoves, būdama pati augalas, turi visko, ko augalui reikia. Todėl ir nebereikia papildomų trąšų. Suartame lauke bakterijų būna labai mažai, kadangi joms reikia drėgmės ir oro, o išversta žemė išdžiūsta, oro kanalėliai, po kuriuos lando sliekai ir kurmiai, taip pat suardomi. Jie gali būti tik tokioje žemėje, kuri nejudinama. Dar negaliu nepaminėti grybų, kurie atlieka labai svarbią funkciją ir daro tai, ko negali padaryti bakterijos“, pasakojo Ž. Žurauskas.

Anot pašnekovo, pats augalas negamina vitaminų ir bioaktyvių medžiagų. Jis tik vykdo fotosintezę, t. y. azotą verčia baltymais, bei pasisavina vandenį, o kartu su juo – jame ištirpusias medžiagas. Vitaminų augalui gamina grybai, kurie gyvena dirvoje ir keičiasi įvairiomis medžiagomis su augalais. Mat grybai nevykdo fotosintezės, bet gliukozės nori. Jie gauna gliukozės iš augalų, o mainais jiems duoda kitokių medžiagų. Gamtoje įvairiausių rūšių grybų yra visur, tačiau ariamame lauke jie gyventi negali.

Purškiamos daržovės tampa nuo kenkėjų dar labiau neapsaugotos

Nors gamtinės žemdirbystės darže kenkėjai nelaikomi kenkėjais, tai nereiškia, kad jie negraužia daržovių.

Tačiau yra nuostata, kad kiekvienas vabalas, kiekvienas kirminas yra reikalingas, nes sodas ar daržas gali būti sveikas tik tuomet, kai jame yra sveika ekosistema. Pastaroji būna tuomet, kai yra nenutrūkstama valgytojų grandinė. Gamtoje viskas paremta tuo, kad visi visus valgo. Jei ši grandinė nėra suardyta, negali atsirasti kokios nors rūšies pertekliaus, kadangi gamtoje visko yra tiek, kiek yra maisto. Tuo tarpu žmogus, pamatęs, kad jo daržoves puola, pavyzdžiui, amarai, nupurškia jas pesticidais, taip sunaikindamas ne tik amarus, bet beveik visą gyvybę. Kai lietus pesticidus nuplauna, valgyti daržoves gali bet kas, kadangi suardyta grandinė: nėra ne tik daržovių valgytojų, bet ir jų valgytojų. Nebus amarų, nebus boružių ir vapsvų, kurios juos valgo. O tos pačios vapsvos valgo dar begalę visokių kenkėjų. Tuomet ir prasideda epidemijos, kai nusiaubiamas visas daržas“, – pasakojo Ž. Žurauskas.

Taigi jei nesutrikdoma gamtinė įvairovė ir sudaromos geros sąlygos vabzdžiams gyventi, amarų bei kitų kenkėjų būna, bet ne tiek, kad jie suniokotų daržoves. Tačiau tokios ekosistemos neįmanoma užtikrinti didžiuliame agrokultūriniame lauke, kuriame 10 ha užsėjama viena kultūra – pavyzdžiui, kviečiais ar rugiais. Tokiame lauke garantuotos ligos. Tuo tarpu ūkininkaujant gamtiniu būdu būtina ne tik palaikyti kultūrų įvairovę, bet ir neįmanoma užsėti didelių plotų. „Mano darže tarp kai kurių lysvių tarpai didesni nei pačios lysvės. Juose auga žolė, kurią aš šienauju ir dedu ant lysvių“, – sakė pašnekovas.

S. Jasionis dar papildė, kad gamtinės žemdirbystės darže nėra pagrindinių ligų, kurių bijo ūkininkai, pirmiausiai dėl mikroorganizmų balanso. „Mūsų lysvėse veisiasi didžiulė įvairovė mikroorganizmų. Tai savita visuomenė ir svetimos „chebros“, kuri jai neįtinka, neįsileidžia. Taigi jei yra geros sąlygos mikroorganizmams gyventi, svetimas patogeninis grybelis tiesiog neturi vietos sudygti. Be to, kai kurios bakterijos turi antibiotinių savybių, kurios slopina svetimus mikroorganizmus“, – aiškino gamtininkas.

Grynas.lt

Su dirva elkimės, kaip su savo pilvu

Tęsiame pokalbį su gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininku Sauliumi Jasioniu. Šįkart kalbėsime apie tai, kodėl serga augalai, kodėl ekologiškai auginamose daržovėse yra daug nitratų ir kodėl su dirva reikia elgtis, kaip su savo pilvu.

Reikia įdirbio

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės metodu, pasakoja S. Jasionis, lysvių nereikia nei kasti, nei ravėti. Jos iš rudens storai padengiamos mulčiu ir paliekamos per žiemą. Pavasarį, kai ateina laikas sėti, mulčias nuimamas (galima jį tiesiog pastumti į tarplysvius), o po juo laukia minkšta, puri žemė.

Jasioniai, pavyzdžiui, morkas sėja plačiais tarpueiliais, o kai šios sudygsta, į tarpueilius sukrauna žolę. Iki šiol Jasioniai morkas retino, tačiau pastaruoju metu sėja į specialią juostą su skylutėmis — nereikia nė retinti.

Ar iš tiesų derlius taip ūkininkaujant yra žymiai didesnis, nei įprastai?

Pašnekovas neslepia — reikia įdirbio. Galbūt nei pirmaisiais, nei antraisiais metais didelio (ar didesnio nei įprastai) derliaus nebus. Kai kurie gamtine žemdirbyste užsiimantys S. Jasionio draugai tikino žymų pagausėjimą pajutę tik penktaisiais metais.

Derlių padidina užuovėja

Tačiau esama paprastų būdų, kaip gerokai padidinti derlių. Anot S. Jasionio, darže būtinas dalykas yra užuovėja. „Kuo mažiau vėjo, tuo didesnė prie žemės susidarys anglies dvideginio koncentracija“, — aiškina pašnekovas.

Užuovėjai sukurti galima naudoti lysvių atitvėrimus. Mulčiuotas lysves galima aptverti 40-50 cm aukščio polietileno tvorele ir sudaryti tarsi šiltnamiuką — tai esą smarkiai padidina derlių.

Užuovėjai gali būti naudojama bet kas, per ką vėjas neperpučia — gyvatvorės, daržas gali būti segmentuojamas aukštesniais augalais, agrastais, krūmais. Svarbiausia, anot S. Jasionio, pasiekti, kad pažeme nebūtų horizontalių oro srautų. Todėl labai racionalu apskritai vietoj tiesių lysvių daryti lenktas, apvalias, mat yra žinoma, kad vėjas ratu niekada nepučia.

Atsisakė šiltnamių

Pradėję ūkininkauti gamtinės žemdirbystės metodu, Jasioniai atsisakė šiltnamių, mat šie neleidžia išauginti kokybiškų pomidorų vien dėl to, kad juose po stiklu ar plėvele patenka nepilnas spektras šviesos.

Pomidorus augina paprastai kaimiškai lauke, jų skonis nuo šiltnamiuose auginamų esą labai skiriasi.

Ar derlius nesupūva? S. Jasionis kalbas, kad lauke rasos ir lietūs pūdo pomidorus, vadina mitu.

Ekologinis ūkininkavimas sukelia nitratų perteklių

S. Jasionis siekia, kad daržininkas ne aklai sektų patarimais ar tradicijomis, bet žinotų, kuo maitinasi augalai ir suprastų, kad augalų maistas yra ne žemėje. „Todėl bet kokios organinės medžiagos, kaip antai komposto ar mėšlo, įterpimas į dirvą daro daugiau žalos, nei naudos“, — sako pašnekovas.

Anot S. Jasionio, ekologiškai auginamos daržovės turi nitratų perteklių (tai dabar esą ir išlindo), nes kitaip ir būti negali. „Nitratų perteklius ekologinėje žemdirbystėje visada buvo ir bus. Sveikiau turbūt būtų tręšti daržoves, gerai apskaičiavus mineralinių trąšų normas, taip bent gausime ne nuodingą produktą“, — aiškina pašnekovas.

Ekologinis ūkininkavimas, tręšiant mėšliuku, anot S. Jasionio, sukelia nitratų perteklių (ypač jei oras labiau apsiniaukęs) jau vien dėl to, kad fotosintezei ir gliukozės gamybai truks anglies dvideginio.

Apskritai, tikina pašnekovas, visose tradicinės žemdirbystės formose, kur nėra dirvos paklotės, trūksta anglies dvideginio, kurį augalai įsisavina tik ištirpusį vandenyje, tai yra per šaknis.

Todėl tradicinėje arba ekologinėje žemdirbystėje anglies dvideginį augalai gauna tik su lietaus vandeniu, o dirbant gamtinės žemdirbystės metodu, augalas visada jo gauna tokią normą, kokia yra reikalinga.

Kompostavimo nuvainikavimas

Kompostavimas, anot S. Jasionio, priešingai tradicinei nuomonei, yra žalingas. Viena vertus, komposte vyksta tas pats procesas, kaip ir mulče: fermentuojama iki huminių junginių ir jame lieka viskas (mineralai, azotas, fosforas), išskyrus anglies dvideginį, kuris proceso metu yra iššvaistomas.

O tai reiškia, kad komposte nelieka pagrindinio augalų maisto. Todėl daržą gerai patręšus kompostu ar perpuvusiu mėšlu (ypač įterpus juos į į žemę) — augalas gauna visko, taip pat ir daug azoto, bet negauna CO2 ir taip kaupia savy nitratus.

„Štai taip ir turime ekologinę žemdirbystę, kuri su ekologija neturi nieko bendra, — sako S. Jasionis, — “Ekos“, jei išverstume, yra aplinka, namai — vadinasi, augalas turi augti tam tikroje natūralioje aplinkoje. O natūrali augalo aplinka yra būtent mikroorganizmų bendruomenė. Jei jos nėra — jokių ekologijų būti negali“.

Ar tai ne mitų griovimas ir tradicinės žemdirbystės žlugdymas?

„Mes nieko nežlugdome — pačios agrotechnikos save sužlugdo, nes amžinai su kažkuo kovoja. Todėl ir ekologinė ir dabar populiarėjanti biodinaminė žemdirbystės turi visą įmanomą augalų ligų sąrašą, o jei augalas serga, vadinasi, kažkas yra negerai“, — tikina S. Jasionis.

Augalai serga dėl streso ir netinkamos mitybos

Kodėl natūralioje ar artimoje natūraliai aplinkoje augantys augalai neserga?

„Tai paprasčiau, negu atrodo“, — sako S. Jasionis.

Augalai, kaip ir žmonės, paprastai suserga dėl stresinių faktorių, o augalui didžiausias stresas yra staigūs drėgmės ir temperatūrų pokyčiai dirvoje (S. Jasionis atkreipia dėmesį — ne ore).

Jei augalas turėtų smegenis, tai jos būtų ploniausiuose šaknų galiukuose, kuriais jis ir reaguoja į aplinką. Lapams tai esą ne taip svarbu. Todėl dirvoje streso neturi būti.

„Kai dirbame tradiciškai, plika žemė nuo saulės išdžiūsta, tada mes ją laistome, po savaitės vėl viskas išdžiuvę — dėl tokios “priežiūros“ augalai serga“, — aiškina S. Jasionis

Ne mažiau kaip žmogui, augalui svarbi yra ir subalansuota mityba. Augalui svarbiausia — kad netrūktų anglies dvideginio. Žinoma, reikšmės turi ir paties augalo atsparumas ligoms, tačiau kuo jis geriau maitinamas, tuo yra atsparesnis.

Svarbu yra pasirinkti ir tinkamas sėklas. „Nieko tokio, jei nusipirksite sėklų parduotuvėje, tačiau reikėtų stengtis užsiauginti savo ar mainytis“, — pataria S. Jasionis.

Patys Jasioniai stengiasi nenaudoti sėklų augalų, kurie auginti dirbtinės apsaugos sąlygomis ir yra praradę savybę saugotis. Neprošal būtų augalus grūdinti, nešti į lauką. O pernai, pavyzdžiui, pomidorus šeima sėjo tiesiai lauke.

Su dirvožemiu elkimės, kaip su savo pilvu

Augalo kokybė ir vaisiaus aromatas, tikina S. Jasionis, vienareikšmiškai priklauso nuo dirvožemio. Pašnekovas garantuoja, kad natūralioje aplinkoje augančios daržovės aromatas ir skonis labai skiriasi nuo tradicinio daržo augalo, ir tą jau galime pajusti pirmaisiais metais. O juk aromatas tai pirmiausiai biologiškai aktyvių medžiagų darbo rezultatas.

S. Jasionis primena, kad biologiškai aktyvias medžiagas kuria ne augalas, o dirvoje esantys mikrobai ir grybeliai. Tad kuo didesnis dirvožemio biologinis aktyvumas, mikroorganizmų darbas, kitaip tariant virškinimas, tuo geresnė kokybė.

S. Jasionis cituoja Aristotelį, kuris yra pasakęs, kad augalo šaknys yra kaip žmogaus žarnos, tik išverstos į išvirkščiąją pusę.

„Jei mūsų žarnynas virškina maistą viduje, tai augalo virškinimo sistema yra dirvožemis. Vadinasi, su dirvožemiu turime elgtis taip, kaip su savo virškinimo sistema“, — sako S. Jasionis ir pajuokauja: juk nė vienas agronomas nevalgo salietros.

(Tęsinys. Bus daugiau)

Nijolė KOSKIENĖ, “Šiaulių kraštas“

PASIRENGIMAS: Jasioniai stengiasi nepirkti sėklų parduotuvėje, o užsiauginti patiems, atsisiųsdinti ar mainytis. Šviesiausiame kampe nuo rudens daiginamos bulvės.

PRIEŽIŪRA: „Dirvą turime prižiūrėti, kaip savo pilvą, o kas jau ten auga, tai šalutiniai dalykai“, — išsako bene pagrindinę gamtinės žemdirbystės taisyklę Saulius Jasionis. Jono TAMULIO nuotr.

Daržas be kastuvo, vandens ir trąšų

„Mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ana jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako kaunietis Saulius Jasionis, sparčiai populiarėjančios Lietuvoje Gamtinės žemdirbystės pradininkas.

Agronomas be diplomo griauna visus tradicinės daržininkystės stereotipus ir kviečia ūkininkauti ne pagal agronomų, o Kūrėjo sutvertą planą, kai nereikia daržų nei kasti, nei tręšti, nei laistyti, nei išsijuosus ravėti, bet džiaugtis gausiu ir sveiku derliumi.

Mintis atėjo iš Rusijos

Saulius Jasionis neslepia, kad pirmąjį postūmį daržininkauti natūraliai prieš septyneris-aštuoneris metus gavęs iš rusų agronomo Nikolajaus Kurdiumovo: pirmiausiai skaitęs straipsnius internete, vėliau pats ėmėsi jo knygų vertimo.

Sauliui, turinčiam nebaigtą agronomo išsilavinimą, ir, anot jo paties, ačiū Dievui, neturinčiam diplomo, N. Kurdiumovo mintys ir patiko, ir kėlė abejonių. Vis dėlto kartu su žmona po truputį pradėjo keisti savo daržą natūraliosios daržininkystės link ir užmezgė kontaktų su bendraminčiais Rusijoje, mat tuo metu tokių idėjų nebuvo nei Lietuvoje, nei Amerikoje.

Kai atsirado daugiau ryšių ir patirties, Saulius sako pamatęs, kad N. Kurdiumovas pilnai viso reikalo neatskleidžia, o gal ir nesupranta, tad idėją ėmė tobulinti toliau, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi.

Sauliui Jasioniui teko sugalvoti ir „Gamtinės žemdirbystės“ terminą, nors, anot jo paties, jis yra nevykęs. Iš tiesų čia vyksta ne žemės dirbimo, o dirvodaros procesas — šio judėjimo šalininkai žemės nedirba jokiais įrankiais. Bet…terminas jau prigijo, tad keisti nebėra prasmės.

Žinios — niekas, reikia pajautimo…

„Visos gamtinės žemdirbystės žinios ateina iš stebėjimo, knygos nieko neduoda — jums tik truputį į kitą pusę pradės virsti sąmonė. Bet palaipsniui turi ateiti supratimas, gal net pajautimas, kaip, kas, kada yra gerai, — sako S. Jasionis.

Saulius juokiasi — diplomo čia iš tiesų nereikia. Kai į jo paskaitas ir seminarus ateina diplomuoti agronomai, jie sutrikę klausia: tai ką, visas mokslas perniek?

Anot Sauliaus, iš tikrųjų klasikinės agronomijos mokslo sistema paremta idėja, kad agronomija būtų naudinga ne žemei, ne žmogui, o valstybei. Nė vienas agronomas neišsiverčia be resursų iš šalies: reikia pirkti trąšų, pesticidų, kyla amžinos problemos, vyksta amžina kova su savo pačių klaidomis.

Matyt todėl, tikina pašnekovas, niekur rimtesnėse valstybinėse struktūrose nepavyksta išpopuliarinti natūralių agrotechnikų, kurios nieko nereikalauja, kurioms nereikia nieko pirkti. „Mes neturime jokių augalų ligų, kolorado vabalo, mums nereikia nieko nei purkšti, nei rinkti, tai kam mes valstybei reikalingi?“, — retoriškai klausia S. Jasionis.

Pagrindiniai principai

Natūrali gamtinė žemdirbystė nuo klasikinės skiriasi dviem pagrindiniais principais.

Pirmasis principas — žemė nedirbama niekaip ir niekada jokiais įrankiais. Saulius paaiškina, kad naudojasi tvarka, sutverta gamtoje, o gamtoje žemės nedirba niekas, išskyrus tam tikrus organizmus, sliekus, lervas, kurmius, kurie žemę rausia, puikiai gyvena ir žmogui čia kištis nereikia.

Antrasis, bene svarbiausias principas — gamtoje niekur nėra plikos žemės, tik dykumoje. Žemė natūraliai niekada nemato saulės. Tad, jeigu turime išpuoselėtą, išravėtą daržą, mes sudarome jam laistomos dykumos sąlygas.

Natūrali, bet intensyvesnė, nei gamtiška

Tačiau tai nereiškia, kad natūrali ar gamtinė žemdirbystė kviečia auginti miško ar pievos sąlygomis. Norint gauti intensyvesnį derlių, sako Saulius, reikia sudaryti gamtiškas, bet intensyvesnes nei natūralioje gamtoje sąlygas.

„Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname — taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje“, — sako S. Jasionis.

Augalų mitybos principas

Anot pašnekovo, įprasta, kad žmogus, auginantis bulves ar burokėlius, žino, kad žemei reikia azoto, kalio, fosforo, kitas galvoja, kad mėšlo. Tačiau iš tikrųjų azoto procentas sudaro apie 15 procentų augalo mityboje, o mineralinės medžiagos — tik apie 7 procentus. Liūto dalį (apie 70 procentų) augalo mityboje sudaro anglies dvideginis.

Tačiau niekas apie tai nekalba — gal dėlto, spėja Saulius, kad anglies dvideginio neparduosi?

Taigi, tęsia S. Jasionis, natūraliai augalai labiausiai prisitaikę maitintis anglies dvideginiu, kuris atsiranda, kai negyvą augalinę organiką dirvos paviršiuje skaido didžiulė masė bakterijų, įkvepiančių deguonį, o iškvepiančių anglies dvideginį.

Derlingose stepėse, pateikia pavyzdį Saulius, bakterijų masė vienam hektarui yra 10-20 tonų, tai yra 1-2 kilogramai kvadratiniame metre.

Jų iškvepiamas anglies dvideginis yra sunkesnis už orą ir leidžiasi po aukštos žolės ar miško paklote (būtent čia CO2 koncentracija yra pati didžiausia), taip augalai jo gauna ištirpusio vandenyje, taip jie yra maitinami, tokio principo laikosi ir gamtinė žemdirbystė.

Rūpinkimės ne augalais, o bakterijomis

Paklotės funkciją daržuose atlieka mulčias. S. Jasionis akcentuoja, kad mulčiuojama yra ne dėl grožio, ne dėl to, kad neaugtų piktžolės ar kad laikytųsi drėgmė. Bet dėl to, kad mulčias — pagrindinis maisto šaltinis, tiesa, ne augalams, o visam dirvos mikropasauliui.

„Augalų derlingumas mūsų žemdirbystėje yra šalutinis produktas, mes augalais nesirūpiname, mes rūpinamės dirvožemio gyvų organizmų bendrija, o ji jau pasirūpina augalais“, — dėsto pagrindinį principą S. Jasionis.

Saulius juokiasi, kad visą laiką mums norisi būti protingesniais už tą, kuris viską sutvėrė.

Augalai, bakterijos, grybeliai evoliuciškai greta vienas kito gyveno ir vieni kitiems tarnavo milijardus metų. Pirmieji gamina gliukozę — pagrindinę medžiagą, be kurios gyvybė žemėje neįmanoma, o visi kiti organizmai stengiasi augalams padėti, būti naudingais, kad tik gautų mainais cukrelio. Taip susikūrė ištisos bendrijos, simbiozės, rizosferos, ant šaknų gyvenančios bakterijos, grybeliai, kurie su augalu susigyveno ir jam kaip įmanydami padeda. „Ir staiga mes geriau žinome, ko augalui reikia. Tai anie geriau žino. Tad anais rūpinkimės, o anie jau tikrai žino, ko reikia mūsų bulvėms ar burokėliams“, — sako pašnekovas.

Trys pagrindinės sąlygos

Anot S. Jasionio, yra trys pagrindinės sąlygos, kad darže ar sode būtų geras gyvenimas dirvos bendruomenei. Tai maistas (šiuo atveju mulčias), optimali drėgmė fermentams (fermentai sklinda tik vandenyje) ir laisvas deguonies priėjimas.

„Vadinasi, mūsų užduotis yra darže ar sode sukurti tokią paklotę, po kuria visą laiką būtų drėgna, per ją laisvai patektų oras, ir kad tai niekada nesibaigtų“, — atskleidžia gamtinės žemdirbystės esmę pašnekovas.

To pasiekti galima daržus ir lysves mulčiuojant ir taip sukuriant paklotę. Mulčias gali būti įvairiausias: žolės šienas, šiaudai, pjuvenos, medžių lapai, lukštai, kankorėžių kevalai.

Tačiau reikia žinoti, kad skirtingas mulčias yra skirtingai bakterijų virškinamas: pavyzdžiui, jauna žolė bus suvirškinama lengviau už pjuvenas ar šiaudus.

Pirmieji žingsniai

Pereiti nuo tradicinės prie gamtinės žemdirbystės, nuramina Saulius, nėra sudėtinga. „Jei jūs iki šiol turėjote daržą ir tradiciškai auginote daržoves, tai pavasarį darykite viską tą patį, kaip iki šiol. Jei lysves kasdavote, tai kaskite, sėkite, sodinkite. Kai pradės viskas dygti, tarpueilius mulčiuokite“, — pataria S. Jasionis.

Tik bėda ta, kad niekas jums tiksliai nenurodys, kiek centimetrų, kokio mulčio ir kaip dažnai mulčiuoti. Čia prasideda niuansai. Mulčiuoti, pataria Saulius, reikia tokiu storiu, kad apačia niekada neišdžiūtų ir kad visą laiką lengvai praeitų oras: smulkios tankesnės žolės dėsime ploniau, pjautos dalgiu — storiau.

Mulčias turi būti purus. „Jei su žoliapjove nupjaunate veją ir gaunate košę, ji greitai apačioje pradės pūti ir rūgti — tokios žolės galime dėti kokius 4-5 centimetrus, kai sluoksnis pradžiuvo, vėl dedame ant viršaus“, — mulčias, perspėja S. Jasionis, neturi rūgti, pūti, kaisti — jis turi būti lengva medžiaga.

Geriausia pradėti pašnekovas siūlytų ne nuo vejapjove, o nuo dalgiu pjautos žolės — kokio storio pradalgė gerai džiūsta, tokio storio mulčio sluoksnį rekomenduojama kloti.

Mulčio sluoksnis visą sezoną turėtų būti toks pat. Saulius sako pats pasižiūrintis mulčią kas dvi— tris savaites. Jei deda stagarus, užtenka ir mėnesiui, smulkesnė žolė „susivalganti“ greičiau.

Mulčiu dengiama pati lysvė, tarplysvius galime mulčiuoti, galime ne. O piktžolės?

„Piktžolės mums neegzistuoja. Tai nereiškia, kad mes nerauname žolių, kurios mums trukdo. Piktžolės gali pakenkti daržovėms tiek, kiek jos užstoja joms šviesą. Kadangi dirvai duodame paprastai daugiau, negu iš jos paimame, tad maisto užtenka visiems, nėra čia tragedijos“, — paaiškina S. Jasionis.

O kadangi po mulčiu visą laiką yra šlapia — nesvarbu, kokia vasara bebūtų — tokio daržo laistyti nereikia.

(Bus daugiau)

Nijolė KOSKIENĖ, “Šiaulių kraštas“

KLAUSIMAS: „Jei matome, kad natūraliai miške viskas auga gerai, o darže kažkodėl pas mus natūraliai nelabai kas augtų, reikia stebėti ir daryti išvadas, kuo miškas skiriasi nuo daržo. Kai tą dalyką perpranti, tada pradeda viskas augti“, – sako gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius Jasionis.

TAISYKLĖS: „Tradicinėje žemdirbystėje augalams mitybos taisykles nustato agronomai, o mes perimame taisykles iš gamtos ir jas darže suintensyviname – taip gauname artimą gamtinei kokybę ir daug didesnį derlių, negu būtų gamtoje“, – sako S. Jasionis. (Jono TAMULIO nuotr.)

DARŽAS: S. Jasionio darže bulvės augo nelaistomos, netręšiamos, neravimos ir ant nepuolamos kolorado vabalo. (S. Jasionio archyvo nuotr.)

Gamtinė daržininkystė šiltnamyje

Gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS teigia, kad šį daržovių auginimo būdą galima taikyti ne tik lauke, bet ir šiltnamyje. Tačiau reikia žinoti tam tikrus lauko ir šiltnamio daržininkystės skirtumus.

Šiltnamyje, kaip ir lauke, daržoves auginant pagal gamtinės žemdirbystės taisykles, elgiamasi taip pat – lysvės visada turi būti padengtos mulčiu. Tačiau dėl aukštesnės temperatūros šiltnamyje organinių medžiagų fermentacija vyksta greičiau. O tai reiškia, kad mikroorganizmai mulčio „suvalgys“ daugiau. Taigi jo dėti reikės dažniau. Todėl parankiau rinktis lėčiau besiskaidančias medžiagas. Pasak S. Jasionio, vienas geriausių variantų – šiltnamį mulčiuoti įvairiomis medžio pjuvenomis. Jos gali būti ne tik lapuočių, bet ir spygliuočių (pastarosios dar geriau, nes apsaugo nuo pelėsių). Pjuvenos ilgalaikis mulčias, vieną kartą uždėjus reikiamą sluoksnį, jis veikia metus. Tuo tarpu šviežios žolės į šiltnamį nespėsime nešti ir krauti, ją kaip mat suskaido mikroorganizmai.

„Vienas gamtinės žemdirbystės entuziastas Ignalinos rajone savo reikmėms augina daug įvairių daržovių lauke, turi ir nemažą šiltnamį. Jame visos pomidorų, baklažanų, paprikų, arbūzų lysvės mulčiuotos pjuvenomis kartu su medžio žievėmis. Tokio mulčio pripilta storai, beveik sprindžio sluoksnis. Nors žinome, kad šviesios pjuvenos atspindi saulę ir po jomis žemė ne taip greitai įkaista, bet po plėvele – šilta, todėl problemų dėl temperatūros režimo nėra. Šiltnamis nuolat laistomas. Jau antroje vasaros pusėje, kai lankėmės pas augintoją, šiltnamyje ant mulčio matėme pridygusių įvairiausių grybų! O jie rodo, kad organinių medžiagų fermentacija yra geriausia, kokia tik gali būti, nes grybiena, jos fermentai „ima“ viską. Be to, grybai simbiozėje su augalais gamina giberelinus – hormonines medžiagas, kurios ir skatina daržovių augimą ir derėjimą“, – pasakoja S. Jasionis.

Grybų buvimas rodo sveiką gamtinio daržo būklę. „Grybai – didžiausias turtas, juos, nesvarbu, kokie būtų (valgomi ar vaidinamieji šungrybiai), reikia itin gerbti, nes nuo jų labai priklauso fermentacija ir augalų mityba. Be to, grybiena saugo lysvę nuo perdžiuvimo tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių mulčio sluoksnis labai suplonėja. Tuomet grybienos hifai likusį mulčią sukabina į plutą, kuri ir saugo dirvožemį nuo perdžiuvimo, jame išlieka visa mikroflora“, – sako S. Jasionis.

Kitas lauko ir šiltnamio daržininkystės skirtumas – laistymo būtinybė. Lauke auginamų mulčiuotų daržovių laistyti beveik niekada nereikia (nebent išimtinais atvejais esant didelei sausrai arba norint gauti superderlių!). Tuo tarpu šiltnamyje, nors ir po mulčio sluoksniu, žemė greičiau išdžiūsta (nes aukštesnėje temperatūroje didesnis garavimas), todėl be laistymo neišsiversime. „Laistyti reikia tiek, kad mulčias visada išliktų drėgnas“, – pataria S. Jasionis.

Aišku, gamtinės žemdirbystės šiltnamyje, kaip ir bet kuriame kitame, reikėtų nepamiršti daržovių rūšių derinimo. Nepatariama kartu auginti agurkų su pomidorais. Ne dėl jų tarpusavio „antipatijos“. O dėl to, kad šioms daržovėms reikia skirtingo temperatūros ir drėgmės režimo. Jei vis dėl to kitokios galimybės nėra, reikėtų pomidorus ir agurkus perskirti plėvelės siena. Pomidorai itin nepakantūs kondensaciniams lašams, todėl šiltnamyje turėtų būti įrengtas tinkamas vėdinimas. Jie nebijo skersvėjo. Tuo tarpu agurkai nemėgsta staigių temperatūros svyravimų. Jiems reikia didesnės drėgmės.

Šiltnamis, pasak S. Jasionio, gamtinės žemdirbystės požiūriu turi vieną reikšmingą trukūmą – jo danga, nesvarbu, ar plėvelė, ar stiklas, sulaiko nemažą dalį saulės šviesos. Todėl augindami lapines daržoves, juose turėsime didesnį kiekį nitratų, nes dėl šviesos stygiaus viso išsiskyrusio azoto jos nespėja paversti baltymais. O šiltnamyje auginamos vaisinės daržovės (pomidorai ir kt.) didelių kiekių nitratų gal neturės, bet savo skoniu nusileis augintoms lauko lysvėje. „Ignalinos daržininko šiltnamyje auginti pomidorai buvo skanūs, bet lauke jo augintieji buvo vis tiek skanesni“, – prisimena S. Jasionis.

Rasa JAGAITĖ, Ievos Godelaitienės nuotrauka

Gamtinis daržas – amžinai veikiantis „variklis“

Praėjusį mėnesį „Rasos“ savo skaitytojus supažindino su pas mus dar mažai žinomos, bet pasaulyje populiarėjančios gamtinės žemdirbystės pagrindiniais principais. Sulaukėme daug šiuo nauju augalų auginimo būdu susidomėjusių žmonių klausimų, todėl temą tęsiame toliau.

Šį kartą gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius JASIONIS papasakos apie tai, kaip įrengti daržą, kuriame galia užsiauginti kokybiškų, skanių bei sveikų daržovių.

Mulčias turi nešusti ir neperdžiūti

Pavasarį pirmą kartą rengiant gamtinį daržą, daržovės sėjamos taip, kaip tai darydavome iki šiol. Tiesa prieš tai S. Jasionis pataria pasidaryti būsimo daržo planą, nes vėliau lysvės jau nebus keičiamos. Gamtinėje žemdirbystėje nėra sėjomainos, nes, kaip teigia S. Jasionis, ji neturi jokios prasmės. „Darže projektuojame ilgalaikes lysves, kur ir kokios daržovės bus, pagal jų aukštį ir šviesos poreikius. Numatome, kur ir ką auginsime: sakykime, vienoje lysvėje pavasarį bus salotos, po to ten sodinsime daigus kitų daržovių ir pan. Vadinasi, vienos daržo vietos (kur sėsime, sodinsime) bus judinamos, o mulčiuotų tarpueilių galėsime nejudinti, jie bus maitinamoji terpė“, – aiškina S. Jasionis.

Jau aišku, kad gamtinės žemdirbystės vienas pagrindinių principų yra žemės paviršiaus mulčiavimas įvairiomis organinėmis medžiagomis, kurias mikroorganizmai skaido, o augalai gauna maistą. Taigi gamtinio daržo paviršius negali būti plikas. Mulčiui tinka bet kokia augalinė medžiaga: ne tik žolė, lapai, šiaudai, pjuvenos, bet ir kankorėžiai, saulėgrąžų lukštai, riešutų kevalai ir pan. Tai, ką galime gauti.

Pasak S. Jasionio, mulčio storį lemia du svarbiausi kriterijai. Vienas jų – mulčias visuomet iki dirvos turi praleisti orą. Vadinasi, ką tik pievoje nupjautos žolės būtų galima dėti tokį sluoksnį, kad nepradėtų pūti, šusti. Vejapjove nupjautos, susmulkintos žolės lietingu oru galėsime dėti gal tik kokius 4-5 cm. Jeigu oras sausas ir žolė per dieną, matome, išdžius, tai iš karto jos galima dėti ir 10 cm. Kiekvienas žmogus, kuris pjauną pievą dalgiu, supranta, kas yra normalus pradalgės storis, kada žolė šus, o kada ji džius. Gamtiniame darže galioja tas pats principas. Jeigu ant lysvės dedama nesmulkinta pievos žolė, gali būti ir 15 cm sluoksnis. O, pavyzdžiui, sausų šiaudų galima dėti iki 50 cm. Žinoma, mulčiuojama atsižvelgiant į auginamų augalų rūšį. Juk ant nedidelių morkų pusmetrio šiaudų supratingas daržininkas tikrai nesugalvos užkrauti.

Kitas mulčio sluoksnio storio parinkimo kriterijus – viskas neturi perdžiūti kiaurai iki dirvos. Žemė apačioje turi likti drėgna. „Kai mulčiuoji, viskas pasirodo daug paprasčiau, negu kai reikia apie tai papasakoti. Centimetrais sluoksnio nematuojame, jaučiame iš akies, koks jis turi būti“, – tvirtina S. Jasionis. Žmonės jo klausia, ar reikia eiti į daržą ir kasdien tikrinti dirvos drėgmę. Toks klausimas gali kilti nieko nedarius. O pradėjus praktiką viskas atrodo paprasčiau. „Kai mulčiuosite, matysite, ar drėgna, ar sausa. Žinoma, jeigu uždėsite tik, sakykime, 5 cm stambios žolės, jos sluoksnis „kvėpuos“ lengvai, tačiau išdžius, nebus efekto. Taigi geriausia mulčio sluoksnį darže po truputį „auginti“ iki reikiamo storio.

Nuolatos daržą mulčiuoti vejapjove smulkinta žole S. Jasionis nepataria dėl to, kad tai reikės daryti labai dažnai, o naudos turėsite mažai. Be to, jei gerai prižiūrėtame darže prisiveisia daug sliekų, jie smulkias žoleles per naktį sutraukia į savo landas maistui. Taigi vejapjove smulkinta žolės „košė“ gamtinei daržininkystei mažai tinka. Geriau dalgiu ar trimeriu nupjauta normalaus ūgio žolė. Rimti gamtiniai daržininkai plikai skustų vejų dažniausiai neturi. Jiems gražesnė ir tinkamesnė normali auganti pievutė, kuri pjaunama ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokioje pievutėje gyvena vabzdžiai, naudinti daržui. S. Jasionio požiūriu, iš Anglijos atėjusi trumpos vejos tradicija yra tiesiog kvaila. Seniau anglai tokia veja demonstruodavo, kad jie turtingi ponai, neaugina daržovių, nes gali jų nusipirkti…

Bulvės mulčiuojamos storai, iki 50 cm šiaudų sluoksniu. Jis kvėpuos ir neišdžius. Be to, ant žemės paviršiaus auginamoms bulvėms storo mulčio reikia ir dėl to, kad iki gumbų neprieitų šviesa, kitaip jie pažaliuos (pasigamins kenksmingo solanino). Norint būti garantuotam, kad bulvės nebus pažaliavusios, jas, kaip ir įprastai galima sodinti į vagas ir po to mulčiuoti. Pasak S. Jasionio, šiuo atveju rudenį atsiranda papildomas darbas – bulves reikės kasti įprastai, o ne tik atkėlus mulčią susirinkti derlių nuo paviršiaus, kaip būtų auginant jas ant dirvono (apie tai „Rasos“ rašė praėjusį mėnesį).

Lengvai ar sunkiai skaidosi

Mulčias vertinamas pagal celiuliozės kiekį jame. Jauna žolelė jos turi mažiausiai, šiaudai daugiau, o pavyzdžiui, pjuvenos ar smulkinta mediena daugiausiai. Kuo mažiau celiuliozės, tuo lengviau mulčias „įkandamas“ mikroorganizmams, lengviau „suvirškinamas“. Taigi skirtingas mulčias paskirstomas skirtingoms daržovėms. S. Jasionis sako, kad mulčio pasirinkimo galimybių yra kiekviename sklype. Pavyzdžiui, žolę galima pjauti kas savaitę, tuomet ji visuomet bus jauna, turinti nedaug celiuliozės ir tinkama greitai užauginčioms daržovėms, pavyzdžiui, ridikėliams. Galima turimoje pievoje žolę auginti iki brandos, tuomet ji bus didelė, turės daugiau celiuliozės ir tiks ilgiau augančioms daržovėms. Sena žolė bus „virškinama“ lėtai ir ja mulčiuoti reikės rečiau, o jauna – greitai, taigi ją reikės dėti dažnai. S. Jasionis įspėja nemulčiuoti šiaudais iš laukų, kuriuos ūkininkai purškė chemikalais, nes tokį mulčią mikroorganizmai sunkiai skaidys, tad auginamoms daržovėms trūks maisto.

Daržovės yra skirtingos vegetacijos: nuo per mėnesį užaugančių ridikėlių iki vėlai rudenį derlių užauginančių šakniavaisių. O gamtiniame darže tai lemia mulčio pasirinkimą: kuo trumpesnės vegetacijos daržovės, tuo greičiau „virškinamo“ mulčio reikia. Jeigu ant ridikėlių uždėsime pjuvenų, jokios naudos jos neduos. Kol mikroorganizmai jas pradės skaidyti ir gaminti daržovėms reikalingas maisto medžiagas, ridikėlius jau reikės rauti, tačiau jų derlius bus prastas, efekto neturėsime. Be to, augalams pradės trūkti azoto, nes jį pirmiausiai sunaudos ne augalai, o bakterijos. Taigi trumpos vegetacijos daržovėms naudojame greitai susiskaidantį mulčią. Ilgos vegetacijos daržovėms galima naudoti ilgiau veikiantį mulčią. Tačiau anksti pavasarį, kai reikia, kad lysvėje mikroorganizmai imtų veikti, irgi iš pradžių galima dėti jauną žolę arba pernykštę, kuri jau pradėjusi irti. Pirmą kartą pradedant tokiu būdu daržininkauti S. Jasionis pataria pavasarį ant lysvių dėti iš nepjautų pievų prigrėbtos pernykštės žolės ar pernykščių lapų, daržinėje likusio paplėkusio šieno. Visa tai bus gana lengvai virškinama organika. Taigi ridikėlius, įvairias salotas, šparagines pupeles ir kitas greitai augančias daržoves pavasarį mulčiuojame greit irstančiu mulčiu. O burokėlius, pomidorus, moliūgus, šakniavaisines ir kitas daržoves, kurios augs ilgai, iki rudens, mulčiuojame taip: pirmasis sluoksnis – greitai irstančios organikos, o po to – galima rinktis ir lėčiau besiskaidančią, ne taip svarbu, ar tai bus sena žolė, ar šiaudai ir pan. Kuo įvairesnis lysvėje mulčias, tuo geriau jis bus skaidomas. Pavyzdžiui, sudžiuvusius ąžuolo lapus sumaišius su žalia žole, mikroorganizmai viską „virškina“ greičiau negu vienus lapus. Pasak S. Jasionio, dedant darže mulčią, geriau yra ne maišyti skirtingas jo rūšis, bet sluoksniuoti.

Tarp pradedančiųjų daržininkų, kaip pastebi S. Jasionis, pasitaiko ir tokių nesusipratėlių, kurie pasėję daržoves ar pasodinę daigus viską užverčia mulčiu. Šitaip negalima! Augalų augimo taškas, ar jis būtų aukštai, ar prie pat žemės, turi matyti šviesą. Tai ir nulemia mulčiavimo aukštį. Jeigu morkų, svogūnų, česnakų ir kt. daržovių augimo taškas yra prie pat dirvos, tai negalime jų apkrauti storai. Tada storiau mulčiuojame tarpueiliuose, o prie augalų ploniau. Taip mulčiuotas daržas tampa „banguotas“. Todėl mulčiuojamame darže daržovės turi būti sodinamos platesniais tarpueiliais negu įprastame. Kitaip būtų nepatogu dėti mulčią, prižiūrėti.

Daržoves, kurių augimo pumpuras aukštai, pavyzdžiui, pomidorai, bulvės, pupos, agurkai, galima mulčiuoti storiau. Tačiau, aišku, nereikia persistengti ir krauti pernelyg daug.

Pasėtų smulkių sėklų (morkų ir pan.) eilutės paliekamos neuždengtos, o stambias sėklas (pupas), ar pasodintas svogūnų ropeles galima uždengti nestoru mulčio sluoksneliu.

„Tas, kas greitai auga, paprastai sulaukia ir atidesnės priežiūros. Jeigu į daržą ateiname pažiūrėti, gal jau kokį ridikėlį galime išsirauti, tuo pačiu nesunku ir naujos žolelės ant lysvės uždėti“, – pasakoja S. Jasionis. O lėčiau augančias daržoves galima mulčiuoti iš karto storiau.

„Kuro“ turi netrūkti

„Kai gamtiniame darže prasidės organikos ir mikroorganizmų veiklos procesas, reikia padaryti taip, kad jis nenutrūktų ne tik vasarą, bet ir žiemą“, – svarbų gamtinės žemdirbystės reikalavimą aiškina S. Jasionis.

Per žiemą šaltis daugumą mikroorganizmų pražudo, o pavasarį jie natūraliai pradeda daugintis pamažu. Tai užtrunka. Todėl gamtinės daržininkystės puoselėtojai stengiasi padaryti taip, kad ir žiemą mikroorganizmų veikla nenutrūktų, kad vyktų, nors ir lėčiau nei vasarą. Vadinasi, daržas žiemą įšalti neturi – nuėmus visą derlių, prieš šalčius papildomai uždengiama. Tarplysviai, kur mulčio ir taip yra daugiau, dengiami ploniau, o vietos, kur augo daržovės, – storiau. Galima dengti ne tik augaline medžiaga, bet dar užmesti polietileno plėvele. Toks daržas visuomet bus „gyvas“ ir pasavarį nereikės iš naujo aktyvinti mikroorganizmų.

Jeigu naujai kuriamo gamtinio daržo žemė buvo „negyva“, t.y. jeigu jos mikrobiologinis aktyvumas buvo mažas, pirmaisiais metais būtina padaryti taip, kad mikroorganizmų pasidaugintų, kad būtų kam mulčią „valgyti“. Pasak S. Jasionio, tam naudojamos tokios paprastos priemonės, kaip šviežias karvių mėšlas. Juk karvės „valgo“ tą patį, ką ir gamtinis daržas – galvijų prieskrandyje mikroorganizmai skaido celiuliozę ir gamina baltymus. Taigi pirmaisiais metais, įrengiant daržą, į tarplysvius labai naudinga įberti karvių mėšlo. Jeigu naudojamas mėšlas, ant jo galima dėti ir grubesnį, ne taip greitai yrantį, mulčią. Mėšlas mikroorganizmams duoda pirminį kiekį reikalingo azoto. Kita vertus, jis turi gerą mikrobų „užtaisą“ ir daug fermentų.

„Jeigu gamtinį daržą įsivaizduojame kaip veikiantį variklį, kuris gamina tam tikrą energiją (mums augina augalus), tai jo kuras būtų mulčias, o mėšlą galima pavadinti starteriu, kuris tą variklį užveda. Jeigu kurą papildysime laiku, kad jis niekada nesibaigtų, tai užvesti variklio mums daugiau nereikės. Jeigu pražiopsosime ir mulčias perdžiūs kiaurai – variklis nustos veikti. Vėl turėsime naudoti „starterį“. Rūpestingam daržininkui taip neatsitinka. Tai gali būti tik aplaidumas arba neišmanymas“, – pasakoja S. Jasionis.

Paskatinti mikroorganizmų veiklą galima ir neturint didesnio kiekio mėšlo. Vienas būdų – pievoje paimti karvės „blyną“ ir jį išmaišyti kibire vandens. Šiuos skiediniu pavasarį vieną kartą perliejamas visas mulčias. Negalima pilti ant jaunų daigelių, nes gali nudeginti.

Yra ir daugiau tam tikslui tinkamų priemonių. Tai – bet kokie raugai. Pavyzdžiui, surūgusios uogienės, rauginti kopūstai, kurie taip pat skiedžiami vandeniu (stiklinė uogienės kibirui vandens), pridedant dar šiek tiek cukraus, kad užsiveistų mielės. Jų hormonai labai skatina kitų mikroorganizmų dauginimąsi.

Taip pat tinka rūgpienis, kuris irgi skiedžiamas vandeniu ir palaistomos mulčiuotos lysvės. Šiuo požiūriu naudingas ir priplėkęs šienas, kurį patartina dėti į apatinį mulčio sluoksnį.

Pasak S. Jasionio, yra ir pramoniniu būdu gaminamų mikrobiologinių preparatų. Be to, galima pasigaminti žolių raugų. Tačiau ar jie tinka, ar ne, reikia spręsti pasitelkus savo uoslę. Jeigu kvapas malonus, reiškia tas dalykas mums tinka, ir priešingai – bjaurus kvapas rodo, kad tas produktas mums nenaudingas. S. Jasionis šiuo principu pataria vadovautis ir gamtiniame darže: visa tai, ką mes pilame į jį, turi maloniai kvepėti.

Šilumamėgėms daržovėms – šilta lysvė

Renkantis mulčio rūšį S. Jasionis dar pataria atsižvelgti į daržovių reiklumą šilumai. Juk kuo šviesesnis mulčias, tuo daugiau jis atspindi saulės, vadinasi, po juo dirva bus vėsesnė. Kuo mulčias tamsesnis, tuo šilčiau bus daržovėms. Taigi, pavyzdžiui, agurkus labiau tinka mulčiuoti senu šienu negu šiaudais.

Šilumamėges daržoves galima auginti aukštose lysvėse, kurios greičiau įšyla. Gamtinę daržininkystę praktikuojantys daržininkai šilumą mėgstančioms daržovės neretai daro apie 90 cm aukščio specialias lysves. Tačiau S. Jasionis įspėja, kad šiuo atveju netinka komposto krūvos principas, kai metama viskas, kas suyra, o ant viršiaus sodinamos daržovės. Tokia krūva – nitratų fabrikas! Šilta lysvė pilama iš paprastos daržo žemės ir po to viršus mulčiuojamas, arba padaromas rėmas iš lentų, mūro, plokščių, o vidus gali būti užpildomas net smėliu, žvyru. Tik viršutinis bent 20 cm sluoksnis pilamas daržo žeme. Viršus vėl gi mulčiuojamas, kad vyktų fermentacija. Tokią lysvę saulė šildys iš visų šonų, taigi įkaitins visą užpildą. Lysvėje labai patiks agurkams, paprikoms, baklažanams. Neverta joje auginti morkų ar kopūstų, kuriems reikia vėsesnės dirvos.

Pasak S. Jasionio, šiltos lysvės turi daug privalumų, tačiau turi ir vieną trūkumą – jas, skirtingai negu įprastą gamtinį daržą, reikia laistyti. Kadangi lysvę saulė gerai įšildo, taigi ir gerai džiovina, drėgmė labiau garuoja. „Savo sodyboje šiltų lysvių neturiu, nes jų priežiūra užimtų daugiau laiko“, – sako pašnekovas.

Norint šilumą mėgstančias daržoves auginti įprastose gamtinio daržo lysvėse, pavasarį reikia jas įšildyti. S. Jasionis pataria nuo jų viršaus nuimti peržiemojusią mulčio „plutelę“ ir dienai, kitai palikti atvirą žemę. Tarpulysviuose mulčias nekilnojamas. Kai saulė įšildo ir pradžiovina, sėjama, sodinama, o mulčias vėl grąžinamas atgal. Be to, reikia žinoti, kad mulčiuotame darže, palyginti su mums įprastu, žemė įšyla lėčiau, todėl pasėtos sėklos dygsta kiek ilgėliau. Mulčiuoti bulvių gumbai taip pat sudygsta vėliau, todėl norintiems turėti ankstyvųjų bulvių gamtinė žemdirbystė nėra tinkamas būdas.

Kopūstų daigai mėgsta vėsesnę dirvą, todėl jos specialiai įšildyti nebūtina. Pasodinus iš karto mulčiuojama aplink daigus. Vėliau augant kopūstams mulčio dedama iki jų galvų.

Pomidorai pievoje, ratu

Pomidorai, nors šilumamėgiai, mėgsta vėsesnę žemę. Taigi šiltlysvėse jų sodinti nėra prasmės. S. Jasionis pasakoja, kad jis pomidorus, kaip ir bulves, sodina tiesiog į pievą ir mulčiuoja čia pat dalgiu nupjauta žalia žole. Kadangi jau būna gegužės pabaiga, žolė užaugusi gana nemaža. Taigi ji pjaunama ir daigai apdedami iki pat jų viršutinių lapų. Labai tinka dobiliena, nes dobilai turi mikroorganizmams reikalingą pirminį azoto kiekį. Prie pat augalų žalios žolės nereikia glausti, nes pradėjusi skaidytis ji įkaista ir gali nudeginti.

Pomidorų daigus S. Jasionis augina pats. Jis nesistengia, kad pomidorai būtų labai aukšti. Atvirkščiai, sveikas stiprus daigas turi būti ne tiek aukštas, kiek platus. Pasak augintojo, turguose tokių pomidorų daigų jis neranda, nes auginami tankiai susodinti, pilama daug azoto trąšų. „Mes auginame geriau mažiau, bet gerų daigų. Dėžutėje sodiname rečiau, darome tinkamą substratą. O pavasarį, kai lauke dieną būna daugiau kaip 10 laipsnių šilumos, kasdien nešiojame grūdinti. Tokioje temperatūroje daigas neauga, bet grūdinasi: lapai gali pamėlti, pasidengti pūkeliu. Tačiau tokie daigai būna tvirti, o pasodinus į lauką nepatiria jokio streso“, – pasakoja S. Jasionis. Mėgstantis eksperimentuoti daržininkas pernai pomidorus sėjo į dėžutes, kurios nuo pat pradžių buvo laikomos lauke. Pasak jo, pomidorai labai protingi ir kol per šalta nedygsta. Tačiau tokiu būdu juos auginant reikia parinkti tinkamas veisles. Ne visos tinka. Be to, lauke auginant daigus, gana vėlai pomidorai pradeda derėti.

Pomidorus, aišku, galima sodinti ir įprastose lysvėse, po to mulčiuoti. Kiti pomidorų priežiūros darbai: rišimas, nereikalingų ūglių skabymas, – daromi taip pat, kaip įprastai. Gamtinė žemdirbystė to neatmeta. Pomidorai geriau dera, kai sodinami taip, kad kiekvienas augalas turėtų daug erdvės. Todėl pievoje S. Jasionis juos sodina ne eilėmis, o grupelėmis (ratu) po maždaug 10 daigų kiekvienoje. Peiliu išpjaunama duobutė, iškratoma velėna, pasodinamas daigas ir užberiama žeme. Po to mulčiuojama taip, kad nuo daigo mulčias uždengtų maždaug 1,5 m iki nepjautos pievos žolės.

Dar patarimų pradedantiesiems

„Gamtinį daržą kurkite tokio dydžio, kad sugebėtumėte jį idealiai prižiūrėti. Ypač to reikės pirmaisiais metais, kai dar nėra patirties. Šis daržas tikrai ne tinginio! Taigi pradžiai užtektų vieno aro“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad tinginio daržų iš viso nebūna, jie gali egzistuoti nebent populistinėse knygose. Visur darže reikia dirbti. Nieko nedarysi, tai nieko ir neturėsi.

Planuojantiems, kiek reikia užsiauginti daržovių gamtiniame darže, jis pataria skaičiuoti ne būsimą derlių iš ploto vieneto, bet nuspręsti, kiek vienetų skirtingų rūšių daržovių reikės. Taip bus kur kas aiškiau.

Pagrindinė klaida, kurią daro pradedantys daržininkauti, užsiima per didelę plotą ir po to nesugeba jo tinkamai prižiūrėti. Tada neužaugina to, ko tikėjosi, ir nusivilia.

Dar viena klaida – daržą įrengia ne ten, kur jam geriausiai tiktų, o ten, kur žmogui atrodo patogiau. Tokiu būdu daržovių lysvės atsiduria viduryje dirvono, toli nuo namų, vėjų pagairėje ir t.t. Toks daržas, pasak S. Jasionio, pasmerktas, nes jis tampa svetimkūniu, kurį pievos velėna iš visų pusių nuolat „spaus“. Tokiu atveju gero derliaus nesitikėkime.

Taigi idealu, kai daržas šalia namo. Tuomet jam bus skiriama daugiau dėmesio, nuolat matysime kaip jis auga. Pirmaisiais metais darže išlenda nemažai piktžolių, kurias, suprantama, reikės ravėti. Leidus daugiametėms piktžolėms pamatyti šviesą, jos dauginsis net labiau nei įprastame darže, nes mitybos sąlygos čia joms bus kur kas geresnės.

Todėl gerai, kai bent vienas ar ir du daržo kraštai būtų atriboti nuo velėnos. Tokia riba gali būti ūkinis pastatas, šiltnamis, gyvatvorė, vandens telkinys ir pan. Tai, be to, suteikia užuovėją. Ji gamtiniam daržui reikalinga, nes mažiau išsklaidomas po mulčiu išsiskyręs anglies dvideginis, kuris yra augalų maistas. Rimti gamtiniai daržininkai, norėdami išlaikyti kuo daugiau CO2, lysves net atitveria (pavyzdžiui, polietileno plėvele). Gamtiniam daržui natūrali ar dirbtinė užuovėja turi būti.

„Nesakau, kad gamtiniame darže mes dirbame mažiau negu įprastame. Nors žemės jame nereikia kasti, bet yra kitų svarbių darbų“, – norintiems kurti gamtinį daržą apibendrina S. Jasionis. Gamtinės daržininkystės prasmė yra ne ta, kad nereikia dirbti, o ta, kad tokiu metodu užauginame aukštos maistinės vertės ypač skanias ir sveikas daržoves sau ir savo šeimai.

Rasa JAGAITĖ

Sepp Holzer – permakultūros Europoje pradininkas

Josefas Holceris yra Austrų kilmės fermeris, autorius ir tarptautinis natūralios agrokultūros konsultantas. Kilęs iš ilgos fermerių giminės, 1962 metais jie perėmė savo tėvų kalnų fermą ir tapo ekologinio ūkininkavimo (permakultūros) dideliuose aukščiuose (1100-1500 m. virš jūros lygio) pradininku. Sepp dar vadinamas „fermeriu maištininku“ nes laikėsi savo ūkininkavimo metodų net ir tuomet, kai teko mokėti baudas ir jam buvo grasinama kalėjimu, pavyzdžiui už tai, kad atsisakė genėti vaismedžius (negenėti vaismedžiai atlaiko tokius sniego krūvius, nuo kurių dirbtinai suformuoti medeliai lūžta).

Taip pat jis yra sukūręs vienus iš geriausių pavyzdžių pasaulyje, kaip tvenkiniai naudojami šviesos atspindėjimui padidina pasyviai saulės energija apšildomų struktūrų naudingumą. Šiuo metu jis toliau vysto savo fermą „Der Krameterhof“ ir joje bei kitose šalyse veda permakultūros („Holzer Permaculture“) seminarus. Jo ferma Alpėse, dabar išsiplėtusi iki 45 hektarų ploto miško sodų, apima 70 tvenkinių ir dažna yra laikoma vienu iš nuosekliausių permakultūros pavyzdžių pasaulyje.

Holzerio permakultūra išsivystė atskirai nuo tradicinės permakultūros ir yra ypatingai verta dėmesio, nes išaugo tiesiogiai iš praktinio ūkininkavimo taikymo, visiškai atskirai nuo mokslinės bendruomenės. Dar būdamas jaunuoliu Josefas eksperimentavo su savo krašto vietiniais augalais ir mokėsi iš savo pastebėjimų.

„Der Krameterhof“ puikiai pademonstruoja, kaip ūkis gali išmaitinti bendruomenę nenualindamas dirvos ir leisdamas ūkininkui užsidirbti pragyvenimui. Prieš 40 metų, gerokai anksčiau, nei terminas „Permakultūra“ tapo žinomas, Seppas Holzeris ėmė kurti savo svajonę: komerciškai perspektyvų, ekologišką ūkį. Šiandieną, jis turi vieną didžiausių veikiančių ekologinių verslų Europoje. Jis pavertė savo „pušų dykumą“ į ūkį sukuriantį sveiką produkcijos perteklių, leidžiantį apsirūpinti vandeniu ir energija, išmaitinti vietinę bendruomenę, bei aplinką palaikančią gyvūnų ir augalų įvairovę, derlingą dirvą.

Jau vaikystėje studijuodamas aplinkinę gamtą Josefas pastebėjo: kuo didesnė augalų įvairovė, tuo mažiau parazitų ir stabilesnė sistema. Šį principą jis pritaikė „Der Krametehof“, visus augalus sugrupuodamas į taip vadinamas augalų šeimas. Dažnai tokį augalų derinimo metodą jis taiko labai ekstremaliai: kibire sumaišo 30-ies ar daugiau rūšių augalų sėklas ir pasėja jas į didoką žemės plotą. Vėliau išaugęs spalvingas chaosas turi paskirtį: augalai suteikia vieni kitiems reikiamą palaikymą – drėgmę, deguonį, maisto medžiagas – vieno augalo išskiriamą produkciją pasisavina kiti. Taip Holzeris sutaupo daug darbo – augalai patys vieni kitus tręšia ir drėkina.

Sepp Holzer: „Jei turite tinkamą vegetaciją – nesvarbu, tai vaismadžiai, ar daržovės, – pamatysite, kad augalai nuostabiai patys save reguliuoja. Tam reikalingi augalai su giliomis, vidutinėmis ir plokščiomis šaknimis. Pavyzdžiui, augalai giliomis šaknimis pakelia ir garina drėgmę iš kelių metrų gylio, taip apsaugodami augalus plokščiomis paviršinėmis šaknimias nuo išdžiūvimo. Taip augalai pasirūpina vieni kitais, taigi jei tinkamai dirbate su žeme, jums nebereikia pergyventi, kad dirva bus per sausa ar per drėgna… Tereikia įsiklausyti ir stebėti, tai – visų svarbiausia. Sukūrus natūralius, ciklus, stebint ir mokantis iš gamtos, kiekvienas augalas, kiekvienas gyvūnas dirbs jūsų naudai. Tuomet jums nebereikės didelių plotų – gerokai mažesnis žemės lopinėlis leis sėkmingai išsilaikyti.“

Esate minėjęs pirmykštes sėklas, ypač senovinę sibirinę kukurūzo rūšį, kaip energijos ir informacijo nešėją. Kaip tai bendrai siejasi su ūkininkavimu?

Atlikus eksperimentą paprastoje dirvoje su išvesta (hibridine) sėkla ir sibirine, pastebiu, kad hibridinis kukurūzas auga prastai. Tuo tarpu sibirinė sėkla turi labai daug energijos. Ją taip pat galima pasėti paprastoje, netręštoje dirvoje ir nereikia nieko daryti – tik stebėti. Jau po savaitės ar dešimties dienų ji staiga ims gręžte gręžtis į dirvą. Vien tokio stebėjimo turėtų pakakti akims atverti.

Taigi sibirinė sėkla turi daugiau gyvybinės jėgos?

Daugiau energijos. Tai natūrali informacija. O išvesta sėkla jau yra kvaila. Taip pat yra ir su augalais, gyvūnais ir žmonėmis – mes nesame išimtis. Lygiai kaip narvuose auginamos vištos, kurios išleistos į lauką tiesiog mirtų, taip pat yra ir su daugeliu žmonių. Išėję iš miesto jie nieko nebežino – laukinėje aplinkoje jie tiesiog numirtų. Taip gyvenime tampama aukomis.

Kalbėjome apie sėkloje slypinčią energiją. Kaip, jūsų nuomone, tai siejasi su mūsų
valgomu maistu?

Mano akimis, didžioji dalis to, ką valgome, nėra maistas – tai tik skrandžio užpildas. Jame nėra jokios informacijos ir jokios energijos. Gyvas maistas įmanomas tik per augalų įvairovę. Tuomet tame maiste yra energija ir informacija. Toks maistas jums taps vaistais.

Straipsnis paruoštas pagal informaciją iš oficialaus Krameterhof puslapio, bei Heidi Smith interviu su J.Holzeriu (pilnas straipsnis čia).

Šaltinis: www.vienaragis.lt naujienlaiškis 2011, Nr. 2.

Gamtinė žemdirbystė: be kastuvo, be trąšų, be chemikalų!

Šiuolaikiniai sodininkai ir daržininkai neįsivaizduoja, kaip galima gauti gerą daržovių, vaisių ir uogų derlių be mineralinių trąšų ir chemikalų, purškiamų nuo augalų ligų, kenkėjų, piktžolių. Niekas neabejoja, kad daržų dirva turi būti ariama ar sukasama. Visa tai atrodo taip įprasta, kad apie kokius nors kitokius daržininkavimo ir sodininkavimo būdus, tiesa, išskyrus dabar madingą ekologinį, nė nesusimąstome…

„O jų yra!“ – tvirtina Saulius JASIONIS, gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje.

Naujovėmis visuomet besidominčios „Rasos“ nutarė išsamiau pasidomėti šia dar mažai žinoma žemdirbystės rūšimi. Gal atėjus pavasariui smalsesni skaitytojai taip pat norės užsiauginti, pavyzdžiui, bulvių tiesiog ant buvusio dirvono?

Vieni neišgyventų

Norintiesiems suprasti, kuo grindžiama gamtinė žemdirbystė, S. Jasionis pirmiausia pasakoja apie pagrindinius augalų mitybos principus. Pasak jo, kol to nesuvoksime, bus sunku šį būdą taikyti praktiškai: „Nieko nuostabaus, kad paukščius ar naminius gyvūnus auginantys žmonės žino, kuo juos reikia lesinti ar šerti, nes kitaip augintiniai tiesiog neišgyvens. O jeigu paklaustume auginančiųjų daržą ar sodą, ką „valgo“ augalai, retas kuris sugebėtų teisingai atsakyti. O tai labai svarbu! Jeigu nežinome, ko mūsų augalams reikia, kaip galime užauginti gerą jų derlių? Tradiciškai kiekvienas daržininkas ir sodininkais kliaujasi instrukcijomis ar kieno nors mokymais. Mūsų klasikinė agronomija, kur auginimo technologijos neįsivaizduojamos be sintetinių trąšų ir chemikalų, žemės įdirbimo, remiasi komercija ir niekuo kitu. Auginant daržoves ar vaisius pagal tokias technologijas, pirmiausia siekiama ne sveikos produkcijos, o to, kad būtų perkamos trąšos, chemikalai. Taigi, jeigu žmonės žinotų, kokie augalų poreikiai, jiems užsiauginti sveikų daržovių būtų daug paprasčiau.

Augalai, kaip ir bet kokie kiti Žemės organizmai, negali gyventi atskirai, izoliuotai nuo visos gamtos. Augalai sąveikauja su aplinkoje esančiais kitais organizmais. Pavyzdžiui, augaluose esančioms biologiškai aktyvioms medžiagoms susidaryti padeda mikroorganizmai. Jie gyvena visose augalų dalyse, ne tik ant šaknų, kaip daugelis prisimena iš biologijos pamokų mokyklose. Visi augaluose esantys vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos yra ne vieno augalo, o jo sąveikos (simbiozės) su aplinkui esančiais mikroorganizmais rezultatas. Tai žinant galima geriau suprasti, kodėl gamtoje augalai tarpsta net ten, kur atrodo, kad žemė nederlinga ir niekas negalėtų augti. Pavyzdžiui, kalnuose tarp akmenų, smėlynuose, durpynuose ir pan.

Kiek įvairių mikroorganizmų gyvena ant augalo šaknų ir kitų dalių, priklauso nuo jo augimo sąlygų. Pavyzdžiui, šiltnamyje auginant augalus hidroponikoje mikroorganizmų ant šaknų praktiškai nėra, dirbamose dirvose jų būna palyginti nedaug, o daugiausiai esti ten, kur žemės paviršius mulčiuojamas organika.

Pagrindinis augalų maistas

„Galvoti, kad augalams reikia tik oro, vandens, šviesos ir mineralinių medžiagų, tokių kaip azotas, fosforas, kalis ir kitų, yra klaidinga. Mineraliniai elementai sudaro apie penktadalį augalų poreikių“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad dirvos derlingumas yra ne tik maisto medžiagų kiekis joje.

Augaluose vieną didžiausių dalių sudaro anglis. Vadinasi, jiems reikia didelio anglies dioksido (CO2) kiekio. Gamtinė žemdirbystė, pasak jos propaguotojų, ir pagrįsta tuo, jog pagrindinis augalų maistas yra ne žemė, ne humusas, o anglies dioksidas. Ore jo tėra vos 0,04 proc. Augalai iš dirvos su šaknimis paima vandenyje ištirpusį anglies dioksidą. Tradiciškai dirbamoje dirvoje CO2 koncentracija paprastai būna tokia pat, kaip ore. Kuo ant žemės daugiau organikos ir kuo daugiau mikroorganizmų, kurie ją skaido, tuo daugiau atsiranda išskiriamo anglies dioksido. Būdamas sunkesnis už orą jis leidžiasi į dirvą, jeigu ji yra gana puri. Dėl drėgmės CO2 tirpsta vandenyje ir jį gali pasisavinti augalai.

S. Jasionis sako, kad laikantis gamtinės žemdirbystės principų, nebūtina gilintis, skaičiuoti, kiek ir kokių maisto medžiagų reikia skirtingiems augalams. Juk suprantama, kad viskas, kas sudaro vieną augalą, panašiai yra ir kitame. Jeigu mes vieną negyvą augalą, veikiant mikroorganizmams, „sumaitiname“ kitam augalui, vadinasi, šis gauna viską, ko jam reikia.

„Simbiotinė mityba yra natūrali gamtoje egzistuojanti mityba, kai augalas ne pats „maitinasi“ atskirai, bet tai vyksta visoje kartu su juo gyvenančioje mikroorganizmų kolonijoje. Visi juk žinome, kad miško medžiai glaudžiai susiję su šalia jų augančiais grybais, tai vadinamoji mikorizė. Tai taip pat simbiotinės mitybos pavyzdys. Augalai maisto medžiagomis dalijasi su mikroorganizmais: šiems teikia gyvybiškai būtinos gliukozės, o pastarieji augalams duoda kitų maisto medžiagų. Taigi šitaip susiklosto tarpusavio mainai. Todėl stebėdami gamtą ar net kolektyvo darbuotojų ar šeimos narių santykius, galite mokytis gamtinės žemdirbystės principų. Ten viskas vyksta panašiais dėsniais“, – vaizdingai aiškina S. Jasionis.

Kalbėdamas apie augalų mityba, gamtinės žemdirbystės pradininkas dar priduria, jog augalai būna vertingesni, jeigu maisto medžiagas gauna „įdėdami pastangų“. Juk visi žinome, kad kvapiausios, saldžiausios žemuogės sunoksta ten, kur sąlygos joms augti sudėtingesnės. Vienos vertingiausių uogų – spanguolės auga pelkėje, kur, rodos, iš viso neįmanoma išgyventi. „Kiekviename augale kaupiasi tokios medžiagos, kurių dirvoje arba nėra, arba susikaupę per daug. Todėl viena ekologinių augalų funkcijų – palaikyti gamtoje pusiausvyrą“, – atskleidžia S. Jasionis.

Gamtoje priešų nėra

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip tvirtina jos propaguotojai, praktiškai nebūna augalų ligų, itin mažai pasitaiko kenkėjų. Kaip tai įmanoma?

Norintiesiems užsiimti gamtine žemdirbyste S. Jasionis pataria labiau gilintis ne į agrotechniką. Pirmiausia, pasak jo, turi susiformuoti tam tikra pasaulėžiūra, kurios pagrindas: gamtoje priešų nėra, visi mūsų draugai! Be tokio supratimo sveikų augalų neturėsime.

„Visi gyvena taip ir ten, kur reikia, ir dėl to, kad visiems būtų gerai. Jeigu to nesuprantame ir norime būti gudresni už gamtą, išradinėjame savo technologijas, būname patys kalti, jeigu jos neduoda norimų rezultatų. Mums gamta suteikia visko, ko reikia. Ji pati kuria augalams augti palankią terpę. Jeigu mes to nesuprantame ir, užuot ieškoję draugų, ieškome priešų, sėkmės gamtinėje žemdirbystėje nesitikėkime. Gamtinis daržininkas ar sodininkas pirmiausia turi būti ekologas, suprasti, kokie procesai veikia gamtoje. Mes niekada nebūsime protingesni už gamtą. Ji – protingesnė, o mes savo darže ar sode tik galime pasinaudoti jos mechanizmais“, – tvirtina S. Jasionis.

Pasak jo, dirvos derlingumas – tai jos mikrobiologinis aktyvumas. Todėl jeigu gamtinės žemdirbystės lysvėje sklandžiai vyksta gamtoje natūralūs procesai – būna didelis biologinis aktyvumas, augalai auga sveiki, nes jie apsirūpina maistu, nepatiria stresų (staigių gyvenimo sąlygų pokyčių), o aplinkoje esančius ligų sukėlėjus (jų būna visuomet) sunaikina „gerieji“ mikroorganizmai. Šia prasme, kaip teigia S. Jasionis, gamtinė žemdirbystė yra bemaž geriausia iš dabar žinomų žemdirbystės sistemų, kurioje nėra konkurencijos, o vyksta kooperacija dėl bendros gerovės.

Kaip sumodeliuoti

Pagal minėtus gamtos gyvenimo principus ir kuriami daržai, sodai. „Mes savo daržuose ir soduose modeliuojame natūralius procesus“, – aiškina S. Jasionis.

Kaip tai atrodo praktiškai? Žemė neariama ir nekasama, o visas jos paviršius, kurio neuždengia auginamos daržovės ar vaismedžiai, būna nuklotas atitinkamu mulčio sluoksniu. Gali būti mulčiuojama šiaudais, šienu, nupjauta žole ir kita organika. Mulčio storis priklauso nuo jo bei auginamų augalų rūšies.

„Gamtoje arimo nėra. Todėl gamtinėje žemdirbystėje jis taip pat netaikomas. Tiesa, niekas nedraudžia naudoti kastuvo, jeigu to reikia. Pavyzdžiui, pradėjus apdirbti dirvonuojančius plotus, kuriuose kietas priemolis ir pan. Tačiau kasmet kasti visos žemės tikrai nereikia“, – aiškina S. Jasionis.

Dirbamoje žemėje dirvos temperatūra ir drėgmė svyruoja, nelygu oro sąlygos. O mulčiuotoje dirvoje tokių didelių pokyčių nebūna: žemės temperatūra bei drėgmė po mulčio sluoksniu būna kur kas vienodesnė tiek dieną, tiek naktį. Pavasarį mulčiuota dirva lėtai šyla, o rudeniop lėtai vėsta. Tinkamai mulčiuotos dirvos nereikia laistyti, nes joje gerai išsilaiko drėgmė. Pasak S. Jasionio, kuo karštesnė diena vasarą, tuo daugiau po mulčiu kondensuojasi drėgmės.

Gamtinė žemdirbystė, kaip ir kitos, turi savo niuansų. Pavyzdžiui, kai kuriems augalams vėsi dirva nelabai patinka. Todėl S. Jasionis pataria gamtinės žemdirbystės principus savo darže ar sode taikyti lanksčiai, apgalvojant, nes tikslių instrukcijų kiekvienam atvejui niekas neduos.

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip teigia jos propaguotojai, nėra pikžolių. Iš po mulčio sluoksnio jos tiesiog nesudygsta. O jeigu kokia žolė ir išauga, ji nepageidautina gali būti tik dėl to, kad gali užstoti šviesą auginamoms daržovėms. Tokias žoles galima nuskinti ar nupjauti ir panaudoti mulčiui. „Jeigu kokia nors žolė išaugo, vadinasi, ji reikalinga toje vietoje, galbūt ji iš gilesnių dirvos sluoksnių į paviršių savo šaknimis „pakėlė“ dirvai trūkstamų maisto medžiagų. Kiekvienai žolei reikia leisti atlikti savo ekologinę paskirtį“, – sako S. Jasionis.

Bulvės ant dirvono

Norintiesiems jau šį pavasarį išbandyti daržinininkavimą pagal gamtinės žemdirbystės principus, S. Jasionis siūlo ant nesukastos pievos ar dirvono pamėginti užsiauginti bulvių ir tą plotą paruošti kitiems metams daržovėms.

Pavasarį, atšilus orui, pasirinktas plotas pirmiausia nuklojamas raukšlėto kartono (iš jo paprastai gaminamos pakavimo dėžės) lakštais. Tai daroma tam, kad neaugtų žolės. Tose vietose, kur bus sodinamos bulvės, kartone peiliu išpjaunama skylė (tokio dydžio, kad tiltų bulvės gumbas), drauge galima išpjauti ir dalį velėnos. Į duobutę pravartu įberti šaukštą ar nedidelę saujelę medžio pelenų. Į duobutes išdėliojami bulvių gumbai. Būtų gerai, jeigu ant jų užbertume šiek tiek komposto. Pasodinta bulvė būna sulig dirvos paviršiumi. Po to visas plotas uždengiamas maždaug sprindžio storio šiaudų sluoksniu. Jeigu turima mėšlo, pravartu ploną jo sluoksnį iškratyti ant kartono, o tada mulčiuoti šiaudais.

Pradėjus augti bulvėms šiaudų mulčio sluoksnis palaipsniui didinamas, kol susidaro maždaug 40–50 cm. Suprantama, kad bulvienojai neturi būti uždengti.

Viskas! Darbai bulvių lauke baigti. Uždėtas kartonas pamažu supūva, o dirvožemis dėl sliekų bei kitų jo gyventojų veiklos iki rudens tampa purus. O mums belieka laukti bulvių derlius. S. Jasionis sako, jog labai patogu, pakėlus šiaudus, surinkti užaugusius gumbus. Jie būna ant dirvos paviršiaus.

Mulčiuotų lysvių dirva, pasak S. Jasionio, gera yra tuomet, kai į žemę lengvai lenda ranka.

Pirmaisiais metais dirvone augintų bulvių derlius gali būti mažesnis negu paprastai, tačiau kitiems metams turėsime gerai paruoštą vietą daržovėms. Jos sėjamos kaip paprastai. Žinoma, prieš tai nuklojami nesunykę pernykščiai šiaudai. Daržoves pasėjus eilutėmis (taip pat, kaip įprastame darže), tarpueiliai vėl uždengiami mulčiu. Jeigu auginamos smulkios daržovės, pavyzdžiui, morkos, suprantama, kad joms reikia plonesnio mulčio sluoksnio negu stambesniems augalams. Mulčio sluoksnis turi būti toks, kad praleistų orą, bet, kad neišdžiūtų dirvos paviršius.

S. Jasionis sako, kad prie gamtinės žemdirbystės galima pereiti ir įprastame darže, kuris buvo sukastas. Pavasarį jame į lysves sėjamos ar sodinamos norimos daržovės, o vėliau vėl mulčiuojama, atsižvelgiant į auginamų augalų rūšis. Tačiau jeigu niekur neskubama, vis dėlto geriau pirmus metus auginti bulves nekastame dirvone. Per sezoną paruošime purią žemę kitų metų gamtiniam daržui.

……………………………………………..

Gamtinės žemdirbystės idėja pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos, kaip ekosistemų mokslo, naujausiais duomenimis. Šiuolaikinis mikologijos ir mikrobiologijos mokslas leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Gamtinė žemdirbystė labiau skirta asmeniniams poreikiams, nes vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Gamtinės žemdirbystės teritorijoje nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai mulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika. Geriausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas – dvelkia grybukais.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų gamyklos, o milijardai mikroskopinių pagalbininkų – bakterijų ir grybelių.

Rasa JAGAITĖ